Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Tačiau šios erezijos mirė, kai jis perskaitė jos paskutinįjį laišką. Turneris palietė krūtinę toje vietoje, kur buvo kišenė. Tai buvo savotiška maldos forma. Štai čia. Čia yra kažkas visiškai nauja jo svarstyklių lėkštėje. Jis gali būti išteisintas, ir čia slypi visa meilės paprastumo paslaptis. Mėgavimasis vien šia teorine galimybe bylojo, kaip labai susiaurėjo jo gyvenimas ir kiek daug jame mirė. Mirė gyvenimo džiaugsmas, senosios ambicijos, pomėgiai, malonumai. Tačiau dabar perspektyvoje blausiai švietė atgimimo, triumfo ir sugrįžimo viltis. Galimas daiktas, jis vėl taps žmogumi, tuo pačiu, kuris kadaise sutemose ėjo per Sario parką apsirengęs savo geriausiu kostiumu, svajodamas apie ateitį, tuo pačiu, kuris atėjo į Sesilijos namus ir ten, apimtas tyriausios aistros, su ja mylėjosi. Ne, jis turi išgelbėti šį žodį nuo kapralų patyčių. Išgirdę jo istoriją, šie tėkštų, jog jie ten paprasčiausiai dulkinosi, kol kiti terasoje siurbčiojo kokteilį. Istorija, užvaldžiusi jo mintis tą vakarą, kai klajojo parku, ieškodamas dvynukų, gali turėti tęsinį. Jis ir Sesilija nebebus atskirti vienas nuo kito. Jų meilei atsiras erdvė, ta terpė, kurioje ji galės augti. Jis nevaikščios kaip elgeta su kepure rankoje rinkdamas atsiprašymus iš draugų, kurie jį atstūmė, ir nesėdės atsilošęs, išdidus bei kupinas pasipūtimo, atstumdamas juos taip, kaip jie atstūmė jį. Turneris tiksliai žinojo, kaip jis elgsis tokiu atveju. Paprasčiausiai tęs tai, ką pradėjęs. Kai tik įrašas apie kriminalinę praeitį bus iš jo biografijos ištrintas ir kai pasibaigs karas, jis pateiks paraišką stoti į medicinos universitetą. Arba netgi dabar, karo metu, stos į karo medicinos tarnybą. Net jei Sesilija susitaikys su savo šeima, jis stengsis atokiai laikytis nuo jos artimųjų, tačiau nedemonstruodamas atšiaurumo. Jau niekuomet neįstengtų artimai bendrauti su Emilija ar Džeku. Ta moteris siekė jam bausmės su sunkiai paaiškinamu nuožmumu, o Džekas paprasčiausiai nuo jo nusisuko ir išnyko savo ministerijoje kaip tik tuo metu, kai buvo labiausiai reikalingas.

Tačiau šios aplinkybės dabar nesvarbios. Pakeliui ėmė rastis daugiau negyvėlių, tiek gulinčių pakelės grioviuose, tiek tysančių ant grindinio. Tuzinai negyvėlių, kareivių, civilių. Tvyrojo žiaurus kraujo tvaikas, įsismelkiantis į pačias drabužių klostes. Konvojus pasiekė subombarduotą kaimą, o gal ir nedidelio miestelio pakraštį — tai nustatyti neįmanoma, nes iš pastatų bebuvo likę vieni griuvėsiai. Ir ar tai yra ar bebus kam nors svarbu? Ar kas nors kada nors aprašys tokią sumaištį, išvardys nušluotų nuo žemės paviršiaus kaimų vardus bei jų išnykimo datas būsimose istorijos knygose? Ar sugebės nurodyti atsakingus ir įvardyti kaltuosius? Niekas ateityje nežinos ir negalės suprasti, ką reiškia būti tokioje vietoje, kur nelikę nepaliesto nė vieno objekto, nė vieno namelio. Sugriautos krautuvėlės, įvairūs buities rakandai ir išvesti iš rikiuotės automobiliai driekėsi pakele kaip ištisinis šlamšto pylimas. Šis pylimas ir šalikelėse gulintys kūnai vertė žmonių ir technikos koloną spraustis pačiu kelio viduriu. Maždaug tuo metu konvojus visai sustojo. Kareiviai lipo iš kareiviškų sunkvežimių ir žingsniavo pėsčiomis, klupinėdami per besivoliojančias plytas ir čerpes. Sužeistieji buvo paliekami laukti sunkvežimiuose. Siauresnėje erdvėje dar didesnė spūstis ir stipresnis susierzinimas. Turneris ėjo nuleidęs galvą ir sekė priešaky žingsniuojančiam žmogui įkandin, prisidengęs savo mintimis kaip apsauginiu skydu nuo bet kokio aplinkos poveikio.

Jis bus išteisintas. Nūnai, šiomis aplinkybėmis, kai reikėjo sukaupti visą valią, norint prisiversti perkelti koją per žuvusios moters ranką, Turneriui neatrodė, kad jam reikėtų atsiprašymų ar kompensacijų. Visų pirma rūpėjo moralinė būsena — būti išteisintam. Jis apie ją svajojo kaip įsimylėjėlis apie mylimąją, jos paprasčiausiai ilgėjosi. Svajojo apie ją taip, kaip kiti kareiviai apie savo namų židinį, už tarnybą gausimą žemės sklypą ar grįžimą į senąsias civilines pareigas. Jo nekaltumas čia Turneriui atrodė savaime suprantamas ir jis nematė kokių nors priežasčių, dėl kurių viskas turėtų atrodyti kitaip grįžus į Angliją. Tegu nuo jo vardo pirmiausia būna nuplaunama dėmė, tuomet tegu kiekvienas prisiderina prie šio fakto ir padaro atitinkamas išvadas. Jis buvo nekaltai pasodintas į kalėjimą, o dabar savo darbą turi atlikti jie. Jo darbas paprastas. Surasti Sesiliją ir mylėtis su ja, ją vesti ir laimingai gyventi drauge, drąsiai žvelgiant visiems į akis.

Tačiau vis dėlto vieno žmogaus jis negalėjo užmiršti anei ignoruoti, viena neryški figūra, kurios net ir kankinantis žingsniavimas už dvylikos mylių nuo Dankirko nepajėgė paversti bereikšmiu kontūru. Brioni. Čia jis jautėsi priėjęs išorinę ribą to, ką Sesilija vadino jo kilniaširdiška dvasia bei racionalumu. Jei Sesilija susitaikys su savo šeima ir seserys vėl taps artimos, jam nebus kaip išvengti kontaktų su Brioni. Tačiau kaipgi galėtų taikstytis su jos buvimu šalia? Argi pajėgtų būti viename kambaryje su ja? Štai ji šalia jo, ir jis turi galimybę atleisti. Tačiau juk atleidimas reikalingas ne jam. Jis juk nepadarė nieko bloga. Jo atleidimo reikia jai, jis būtinas palengvinti tai naštai, kurios jos sąmonė negali panešti. Ar jis turi būti maloningas? Na, taip, be abejo, trisdešimt penktaisiais ji buvo dar vaikas. Jis tai sau kartojo ne kartą, tai ne kartą vienas kitam kartojo ir jiedu su Sesilija. Taip, ji buvo tik vaikas. Tačiau ne kiekvienas vaikas nuosekliu ir atkakliu melu pasiunčia nekaltą žmogų į kalėjimą ir ne kiekvienas veikia taip tikslingai, piktybiškai bei nuosekliai ilgą laiko tarpą, niekuomet nesusvyruodamas, nė sykio nesuabejodamas. Vaikas tai vaikas, bet to žinojimas nesustabdė jo nuo minčių kalėjimo kameroje apie tuzinus būdų jai atkeršyti ar ją pažeminti. Kartą, jau Prancūzijoje, atšiauriausią žiemos savaitę, apgirtęs nuo konjako, jis mintyse netgi pasmeigė ją ant savo durtuvo. Brioni ir Denį Hardmaną. Neapkęsti Brioni nebuvo nei pagrįsta, nei teisinga, bet tuo momentu jam tai padėjo.

Kaip, nuo kurio galo mėginti suprasti šio vaiko mintis? Pagrįsta, regis, tik viena teorija. Vieną 1932 metų birželį išaušo nuostabi diena, tuo nuostabesnė, kad atėjo po ilgos, nykios vėjuotų ir lietingų dienų virtinės. Tai buvo vienas iš tų retų rytų, kurie išdidžiai apsireiškia dosnia šiluma bei akinančia šviesa, sodriais žvilgančiais medžių lapais, nušvintančiais kaip tikrosios vasaros pradžia, jos spindintis prieangis. Štai tokį rytą jis drauge su Brioni ėjo pro Tritono baseiną, palei griovį su žema sienele pakraštyje, pro rododendrus. Galiausiai, išėję pro siauruosius geležinius vartelius, jiedu atsidūrė siaurame vingiuotame miško takelyje. Brioni buvo šneki, džiugiai nusiteikusi. Tuo metu mergaitė teturėjo apie dešimt metų, ji buvo ką tik pradėjusi rašyti trumpus kūrinėlius. Drauge su visais kitais ir jis gavo įrištos ir iliustruotos apysakos egzempliorių. Tai buvo apysaka apie meilę, kliūtis ir mylimųjų susitikimą, jas nugalėjus. Apysakos finalas, žinoma, vestuvės. Taigi jiedu žengė takeliu upės link, į maudyklę. Jis jai pažadėjo surengti plaukimo pamoką. Netrukus dvaras liko jiems už nugarų. Regis, ji jam pasakojo apie ką tik pabaigtą savo kūrinį, o gal apie knygą, kurią tuo metu skaitė. Jeigu teisingai pamena, ji laikėsi įsikibusi jo delno. Brioni buvo rami, mąsli mergaitė, savaip gana oficiali ir ceremoninga, tad toks atviravimas jai nebūdingas. Robis su malonumu klausėsi jos plepėjimo. Tokios akimirkos ir jam teikdavo didelį džiaugsmą. Tada buvo devyniolika metų, egzaminų sesija beveik baigta ir vaikinas jautėsi esąs patenkintas savo rezultatais. Greitai jau nesivadins mokiniu. Jis gerai užsirekomendavo Kembridže ir rengėsi vykti į Prancūziją, kur turėjo dėstyti anglų kalbą katalikiškoje mokykloje. Rytas buvo kupinas didybės, kurią įkūnijo ir milžiniški, gaiviame vėjelyje vos krutančiomis šakomis ąžuolai bei bukai, ir saulės šviesa, deimantinėmis gijomis krintanti pro šviežią medžių lapiją ir švytinčiomis dėmėmis marginanti rudų pernykščių lapų paklotę. Ši didybė, susiliedama su jaunatvišku vaiko egocentriškumu, tarytum pabrėžė šio gyvenimo etapo reikšmingumą.