Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Netgi tuomet jos tylėjimas Robiui pasirodė keistas. Jis įdavė jai savo laišką ir mergiotė nubėgo. Po keleto minučių jį, be abejo, atplėšė ir perskaitė. Brioni buvo šokiruota, ir ne vien tik žodžio . Ji suprato, kad jis atstūmė jos meilę ir iškeitė ją į seserį.

Galiausiai bibliotekoje mergaitė išvydo blogiausių savo spėlionių įsikūnijimą, ir tą akimirką visas jos fantazijos rūmas subyrėjo kaip kortų namelis. Nusivylimą, be abejo, sekė kylanti pykčio banga. Galiausiai nakties tamsoje jai pasitaikė nuostabi galimybė jam atkeršyti. Brioni jį apkaltino nusikaltimu — ir niekas, išskyrus jos seserį bei jo motiną, jos žodžiais nesuabejojo. Šį pykčio proveržį ir vaikiškai destruktyvius veiksmus jis galėjo suprasti. Keistas buvo nebent mergaitės pagiežos mastas, ir tai, kaip nuosekliai ji nuolatos kartojo savąją įvykio versiją iki pat už jo nugaros užsiveriant Vendsvorto kalėjimo durims. Tačiau dabar Turneris turi viltį būti išteisintas, ir ši viltis jam teikė džiaugsmo. Turėjo sau pripažinti, jog Brioni pasiryžimas kreiptis į teismą ir atsiimti parodymus, kuriuos ji davė prisiekusi, iš jos turi pareikalauti didelės drąsos. Tačiau netikėjo, kad jo apmaudas kada nors ištirps visiškai. Taip, tuo metu Brioni buvo dar vaikas, bet jis jai kol kas neatleido. Neatleis niekados. Jos padaryta žala amžina.

Priekyje girdėti dar didesnis sąmyšis ir triukšmas nei anksčiau. Neįtikėtina — prieš pakrantės link plūstantį transporto, kareivių ir pabėgėlių srautą yrėsi šarvuočių kolona. Minia nenoriai skyrėsi, ją praleisdama. Žmonės, traukdamiesi į šalis, gūžėsi tarp sudaužytų automobilių arba teberiogsančių subombarduotų pastatų sienų. Tai buvo prancūzų kolona, nors vadinti ją kolona per drąsu — viso labo trys šarvuočiai, du pusiau vikšriniai automobiliai ir du kareivių pilni sunkvežimiai. Iš besitraukiančiųjų pusės nebuvo jokio moralinio palaikymo. Britų kareivių gretose vyravo požiūris, kad prancūzai juos išdavė, neparodydami jokio ryžto kovoti už savo šalį. Susierzinę dėl to, kad turi trauktis į šalį, anglų kareiviai keikėsi ir erzino savo sąjungininkus šūksniais „Mažino!“ Prancūzpalaikiai jau tikriausiai buvo girdėję gandus apie evakuaciją. Turbūt jie ir buvo siunčiami pridengti besitraukiančiųjų užnugario.

— Bailiai! Į laivelius! Bėkite, šikite sau į kelnes! — šiais šūksniais atsikirtę anglams, jie nuvažiavo, ir susiglaudusi minia vėl pajudėjo danguje kybančio naftos dūmų debesies link.

Jie artinosi prie paskutiniųjų kaimo pastatų, kurie buvo išlikę nesugriauti. Už namų nusidriekusiame lauke jis išvydo artoją ir škotų aviganių veislės šunį, einančius paskui arklio traukiamą plūgą. Kaip ir moterys batų parduotuvėje, fermeris, atrodė, nekreipia jokio dėmesio į konvojų. Jo ir jų gyvenimai, atrodo, tekėjo lygiagrečiai, vienas kito neliesdami. Karas — tai entuziastų užsiėmimas, tegu ir rimtas. Viskas tarytum įprastiniame gyvenime — čia pat vyksta aistringa medžioklė su šunimis, čia pat moteris ramiai mezga, sėdėdama ant galinės pravažiuojančio automobilio sėdynės, čia pat plikame naujo namo kieme vyriškis moko savo sūnų spardyti kamuolį. Taip, gyvenimas ir žemės ūkio darbai dėl karo nesustos, bus užaugintas derlius, bus ką pjauti ir vežti į malūną, bus kam jį valgyti, nes kare juk žus ne visi...

Turneriui mąstant apie visa tai, Dilgėlė staiga griebė jam už rankos ir kažkur parodė. Garsą slopino tolstančios prancūzų šarvuočių kolonos ūžesys, bet vaizdo neužstojo niekas. Jų buvo mažiausiai penkiolika, jie skrido dešimties tūkstančių pėdų aukštyje — maži juoditaškeliai mėlyname danguje. Turneris ir kapralai sustojo ir sužiuro į dangų. Jais pasekė dauguma aplinkui žengusių bendrakeleivių.

— Šūdas. Ką veikia Karališkasis oro laivynas? — netoli jo ausies pasigirdo išsekusio pabėgėlio murmesys.

— Jie skrenda atakuoti prancūzų pozicijų, — žinovo tonu pareiškė kitas. Tarytum pasiryžęs paneigti jo žodžius, vienas iš taškelių atsiskyrė nuo grupės ir beveik vertikaliai nėrė žemyn tiesiai virš jų galvų. Dar keletą sekundžių jų ausų nepasiekė joks garsas. Tyla lyg vandens stulpas spaudė jų ausis. Jos neišsklaidė net šen bei ten pasigirdę riksmai: „Slėpkitės! Sklaidykitės! Sklaidykitės! Greičiau!“

Slinkti į priekį buvo sunku. Jis galėjo žingsniuoti pastoviu ritmu ir galėjo sustoti, bet itin sunku buvo prisiversti pasukti iš kelio ir pulti bėgti į šalį. Jie atsidūrę prie paskutinio kaimo kiemo. Šalia stovėjo daržinė, už kurios driekėsi fermerio nūnai ariamas laukas. Dabar fermeris su savo šunimi stovėjo po medžiu, lyg slėpdamasis nuo liūties. Jo arklys, vis dar su pakinktais, ganėsi likusiame nesuartame rėželyje. Kareiviai ir civiliai visomis kryptimis leidosi bėgti tolyn nuo kelio. Jam už nugaros bėgo moteris, ant rankų laikydama verkiantį vaiką. Po keleto akimirkų ji apsigalvojo, pasuko atgal ir galiausiai neryžtingai sustojo namo kieme. Kur bėgti? Į namą ar į laukus? Jos neryžtingumas Turnerį išjudino. Stvėręs moterį už peties, ryžtingai ją stumtelėjo į laukus atsiveriančių kiemo vartelių link. Tuo metu pasigirdo stiprėjantis lėktuvo variklių kauksmas. Košmarų kūrimas tapo išimtine mokslo teise. Kažkoks žmogelis, palinkęs prie popieriaus lapo, ėmė ir suprojektavo šią šėtonišką mašiną. Ir koks tai sėkmingas kūrinys! Jau pats jos skleidžiamas garsas kelia paniką, jo stiprėjimas kiekvienam asocijuojasi su žūtimi, išnykimu. Tai garsas, kurį kiekvienas yra tiesiog priverstas priimti asmeniškai, kaip tiesioginę grėsmę savo gyvybei. Turneris išstūmė moteriškę pro kiemo vartelius. Jis norėjo, kad drauge su juo ji bėgtų kuo toliau į laukus. Paliesdamas moteriškę ir priversdamas ją priimti sprendimą, dabar jautėsi už ją atsakingas ir negalėjo jos paprasčiausiai palikti. Tačiau berniukas buvo kokių šešerių metų, sunkus, todėl greičiau bėgti ji tikrai negalėjo.

Jis ištraukė vaiką jai iš rankų.

— Bėkite! — sušuko.

Pikiruojantis bombonešis gabena vienintelę tūkstančio svarų bombą. Todėl visiems buvo būtina išsisklaidyti kuo plačiau, išbėgti iš pastatų, automobilių, atsitolinti vienam nuo kito. Lakūnas tikrai nemes savo brangaus krovinio ant vienišo žmogaus viduryje laukų. Kai apsisukęs jis grįš kalendamas kulkosvaidžiu, bus kas kita. Turneris yra matęs, kaip lėktuvo pilotai savo smagumui medžioja bėgančius žmones. Bėgdamas jis laisvąja ranka traukė moterį už rankos. Berniukas, spiegdamas tiesiai Turneriui į ausį, tuo metu prišlapino į kelnes. Motina, atrodė, neturi jėgų bėgti. Ji tiesė savo laisvąją ranką į Turnerį ir kažką šaukė, aiškiai reikalaudama, kad šis atiduotų jos sūnų jai. Vaikas ir pats per jo petį keberiojosi motinos link. Tuo metu pasigirdo krintančios bombos švilpesys. Sakoma, kad jei prieš sprogimą išgirdai šį garsą, gali spėti, jog tavo gyvenimas žemėje baigtas. Jis krito ant žolės, drauge su savimi pargriaudamas ir moterį bei prispausdamas jos galvą prie žemės, o savo kūnu įstrižai užguldamas vaiką. Tą pačią akimirką baisus griausmas sudrebino žemę. Smūgio banga pakėlė juos nuo žolės. Robis prisidengė veidą nuo uraganiškos žemių krušos. Bombonešis riaumoja, kildamas aukštyn po atakos, ir tuo pat metu pasigirdo šiurpinantis kito žemyn smingančio bombonešio vaitojimas. Bomba pataikė tiesiai į kelią mažiau nei už aštuoniasdešimties jardų. Paspaudęs berniuką po pažastimi, jis kita ranka šiaip taip pastatė moterį ant kojų.

— Mes turime bėgti toliau. Esame per arti nuo kelio! — šaukė jis. Moteris kažką atsakė, bet jis nesuprato ką. Klupinėdami jie vėl leidosi tolyn per lauką. Skausmas šone jam virto beveik regimu vaizdiniu ir atrodė kaip besimainanti šviesos dėmė. Berniukas vėl buvo jo rankose, o moteris, atrodo, vėl reikalavo, kad jis atiduotų sūnų atgal. Į lauką jau buvo pasipylę šimtai žmonių, ir visi jie bėgo į anapus jo dunksantį mišką. Išgirdę bombos švilpimą, visi krito ant žemės. Tačiau moteris, atrodo, neturėjo jokio savisaugos instinkto, ir jam teko vėl spausti jos galvą prie žemės. Šį sykį jie priglaudė veidus prie šviežiai suartos dirvos. Švilpimui stiprėjant, moteris ėmė šaukti kažką, kas pagal skambesį priminė maldą. Tik tuomet jis suprato, kad ji nesupranta prancūziškai. Šį sykį bomba sprogo kitoje kelio pusėje, daugiau kaip už pusantro šimto jardų. Tačiau dabar jau pirmasis bombonešis, apsukęs ratą virš kaimo, grįžo atgal, kalendamas kulkosvaidžiu. Berniukas iš siaubo buvo praradęs žadą. Jo motina nesikėlė nuo žemės. Turneris rodė į bombonešį, išnyrantį virš namų stogų. Jie buvo tiesiai jo kelyje ir diskutuoti nėra kada. Moteris nejudėjo. Jis įsispraudė į ką tik išartą vagą. Šalimais pasigirdo duslus kulkosvaidžio šovinių kalenimas į išartą dirvą ir pro šalį prašvilpiančio lėktuvo variklio kriokimas, o po akimirkos — sužeisto kareivio riksmas. Lėktuvui praskridus, Turneris pašoko ant kojų. Tačiau moteris nepaėmė jo ištiestos rankos. Ji sėdėjo ant žemės, tvirtai prispaudusi berniuką sau prie krūtinės, ir jam kažką kalbėjo flamandiškai, tikriausiai ramino, sakė, kad viskas bus gerai. Mama tuo pasirūpins. Šios kalbos Turneris nemokėjo nė žodžio. Bet net jei ir mokėtų, tai nieko nebūtų pakeitę. Motina nebekreipė į jį jokio dėmesio. Berniukas nieko nesakančiu žvilgsniu žvelgė į jį pro motinos petį.