— Tu velniškai gerai šlubuoji tol, kol mes išnykstame jiems iš akių, — įsakmiai sumurmėjo Buožė.
Tačiau lyguma driekėsi mylių mylias ir niekas negalėjo žinoti, kuria kryptimi žiūri seržantas. Nė vienam nesinorėjo atsigręžti atgal ir pasitikrinti. Po pusvalandžio jie susėdo pailsėti ant surūdijusios žoliapjovės ir stebėjo, kaip pro šalį slenka sumuštos armijos kareiviai. Jų taktinis sprendimas — įsimaišyti į visiškai naujų žmonių minią, kad Turnerio „pasveikimas“ jokiam kariškiui nesukeltų įtarimo. Dauguma praeinančiųjų buvo susierzinę dėl to, kad nesugebėjo „įsitrinti“ į baržą prie kanalo. Jie, be abejo, įsitikinę, kad tai evakuacijos planavimo klaidos. Turneris pagal žemėlapį žinojo, jog jiems dar teks nueiti septynias mylias, sunkiausias ir brangiausias šios dienos mylias. Platūs laukai praktiškai be jokių objektų, todėl neleido orientuotis, kiek nukeliauta. Nors vėlyvo popiečio saulė slapstėsi už naftos dūmų debesies pakraščių, karštis buvo didesnis nei anksčiau. Virš uosto matyti aukštai skraidantys lėktuvai, metantys bombų krovinius. Dar blogiau tai, kad pikiruojantys bombonešiai rengė atakas kaip tik toje teritorijoje, kur link jie žingsniavo. Pakelėje sėdėjo nepaeinantys sužeistieji ir lyg elgetos prašė pagalbos ar gurkšnio vandens. Kiti paprasčiausiai gulėjo prie pakelės griovio, gal jau be sąmonės, gal praradę bet kokią viltį. Be abejo, čia atvažiuos greitosios pagalbos mašinos, reguliariai kursuojančios tarp gynybos linijos ir pakrantės. Jei buvo laiko kalkėmis dažyti akmenis, turi atsirasti laiko ir organizuoti sužeistųjų išvežimą. Vandens jie neturėjo. Buvo išgėrę ir vyną, bet šis jų troškulį tik dar labiau sustiprino. Neturėjo jokių medikamentų. Ką jie galėjo padaryti? Nešti ant pečių tuziną vyrų, kai patys vos pasivelka?
Apimtas staigaus susierzinimo priepuolio, kapralas Dilgėlė staiga atsisėdo šalikelėje, nusimovė batus ir sviedė juos į lauką, pareiškęs, kad nekenčia jų labiau nei visų suknistų vokietpalaikių kartu paėmus. Iš tiesų jo pūslės atrodė taip bjauriai, jog gal ir geriau pėdinti basam.
— Iki Anglijos vienomis kojinėmis ilgas kelias, — pasakė jam Turneris ir kiek svirduliuodamas nuėjo į lauką ieškoti Dilgėlės nusviestų batų. Pirmąjį batą rado lengvai, bet antrasis pareikalavo šiek tiek laiko. Pagaliau Turneris pamatė jį gulintį žolėje šalia juodo kailiniuoto padaro, kuris, atrodo, lyg ir judėjo ar pulsavo. Staiga į orą piktai bimbdamas pakilo pulkas mėsinių musių, atidengdamas pūvantį kūną. Sulaikęs kvapą, jis nutvėrė batą ir nusiskubino atgal. Musių debesis sugrįžo į senąją vietą ir vėl įsivyravo tyla.
Po šiokio tokio pasimuistymo Dilgėlė buvo įkalbėtas pasiimti savo batus, surišti jų raištelius ir pasikabinti ant kaklo. Tačiau jis nepamiršo pareikšti, kad tai daro tik gerbdamas Turnerio pastangas.
Būtent sąmonės pašviesėjimo akimirkomis jį apimdavo nerimas. Tai ne dėl žaizdos, nors ji apie save primindavo su kiekvienu žingsniu. Ir ne dėl pikiruojančių bombonešių, besisukiojančių virš pakrantės už keleto mylių šiaurėje. Nerimą kėlė jo sąmonės būsena. Kartkartėmis kažkas jame paslysdavo. Kasdieninis tęstinumo principas, banalus sąmonės elementas, teigiantis, kad jis yra savo paties gyvenimo istorijos dalyvis, išblėso, užleisdamas vietą kažkam panašiam į sapnavimą vaikštant, kai mintys egzistuoja, bet nejunti, kas jų savininkas. Nebuvo nei atsakomybės pojūčio, nei prisiminimų to, kas vyko prieš valandą, nei supratimo, ko jis siekia, kur eina, koks jo planas. Ir jokio susidomėjimo šiais klausimais. Jis jausdavosi esąs nelogiškų aplinkybių gniaužtuose.
Būtent tokios būsenos Turneris ir jautėsi esąs, kai po trijų valandų kelionės jie pasiekė rytinį stovyklos pakraštį. Dūlino gatve, pilna stiklo šukių bei čerpių nuolaužų. Šalikelėse žaidžiantys vaikai stebėjo pro šalį einančius kareivius. Dilgėlė vėl užsimovė savo batus, bet jų nevarstė, ir raišteliai vilkosi žeme. Staiga, tarytum spyruoklės išsviestas, iš vieno kariškių užimto valdiško pastato rūsio iššoko anglų leitenantas. Reikšminga išvaizda, po pažastimi laikydamas kažkokį aplanką, jis pasuko prie jų. Kai leitenantas sustojo priešais, jie atidavė pagarbą. Pasipiktinęs leitenantas nurodė kapralui Dilgėlei tučtuojau susivarstyti batų raištelius, kitaip jis neišvengs bausmės.
Kapralas klusniai priklaupė ir ėmė varstytis batus. Tuomet leitenantas — pakumpęs, kaulėtas, akivaizdžiai sėdimąjį darbą dirbantis žmogus su gelsvų ūsų kuokštu panosėje — pareiškė:
— Jūs esate šlykšti armijos gėda, kaprale.
Apimtas spindulingos savosios sapno būsenos laisvės, Turneris nutarė nušauti karininką šūviu į širdį. Taip bus geriau visiems. Tai buvo taip aišku ir savaime suprantama, kad vargiai verta svarstymų ar konsultacijų. Jis pasigrabaliojo savo pistoleto, bet jo nebebuvo — neatsiminė ir kur jį pametė. Tačiau leitenantas jau ėjo šalin.
Po keleto minučių žygiavimo per traškančias stiklo šukes po kojomis netikėtai įsivyravo tyla — kelio grindinys pasibaigė, prasidėjo smulkus smėlis. Kildami aukštyn properša tarp kopų, jie girdėjo jūros bangų ošimą ir visa krūtine jautė jos sūrų alsavimą. Atostogų aromatas. Jie išsuko iš takelio ir reta žole apaugusiu kopos šlaitu užlipo ant jos viršūnės, kur ilgai stovėjo ir tylėjo. Gaivus drėgnas sąsiaurio vėjas praskaidrino jo mintis. Tikriausiai tai kliedesiai, tai tik vis jį apimančio karščio išdava.
Iki išvysdamas jūros pakrantę, Turneris galvojo, kad nieko nebenori ir nesitiki. Tačiau dabar jis jau jautėsi kitaip.
Atrodo, armijos disciplina, verčianti žūties akivaizdoje baltinti akmenis, vyravo ir šioje paskutinėje besitraukiančios armijos stovykloje. Turneris pamėgino suteikti tvarką iš pažiūros chaotiškam judėjimui prieš akis ir jam beveik pasisekė: štai paskirstymo centrai, kariškiai už laikinų stalų, guminiai antspaudai ir registracijos žurnalai, šit eilės, nusidriekusios prie laukiančių laivų, valdingi seržantai, nuobodžios eilės prie mobiliųjų valgyklų. Šis vaizdas ženklino kiekvienos asmeninės pastangos pabaigą. Tai yra jo kelionės tikslas — pakrantės ruožas, į kurį atkakliai žygiavo daugelį dienų. Antra vertus, vaizdas, į kurį su kapralais dabar spoksojo, buvo tik menkutė pastarųjų dienų proceso variacija: iki šiol sumušta armija netvarkingai traukėsi, o dabar — šit finalas. Štai kas įvyksta, kai pakrikusi besitraukiančiųjų masė neturi kur eiti. Prisitaikymas prie naujos situacijos daugeliui teužėmė keletą minučių. Dešimt, dvidešimt tūkstančių, gal ir daugiau vyrų buvo pasklidę po beribę pakrantės paplūdimio platybę. Tolumoje jie atrodė lyg juodo smėlio kruopelės. Tačiau jūroje nematyti nė vieno laivo, išskyrus apverstą banginių medžioklės katerį, dunksantį atokiai nuo kranto bangų mūšos zonoje. Dabar atoslūgis, tad iki vandens nuo kopų vos ne mylia. Netgi prie ilgo molo nebuvo nė vieno laiviūkščio. Turneris pamirksėjo ir įsižiūrėjo geriau. Pasirodo, molas buvo sudarytas iš žmonių, sustojusių po šešis ar aštuonis eilėje ir įsibridusių iki kelių, juosmens ar net iki pečių gerus penkis šimtus jardų į seklius pakrantės vandenis. Žmonės stovėjo vandenyje ir laukė, bet nieko nebuvo matyti, neskaičiuojant dūmų kamuolių ties horizonto linija — tikriausiai tai laivai, liepsnojantys po oro atakų. Taigi jokių galimybių, kad koks nors laivas per artimiausias kelias valandas galėtų pasiekti pakrantę. Tačiau kareiviai stovėjo ir stovėjo vandenyje, nukreipę žvilgsnius į horizontą, dangui atsukę plieninius šalmus, virš bangų iškėlę šautuvus. Iš tokio atstumo jie atrodė romūs kaip į vandenį suvaryta karvių banda.
Читать дальше