Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Mes pagausime tą kiaulę — pasakė jis Dilgėlei. — Tai teužims tik minutę.

Dilgėlė jau buvo pripratęs klausyti Turnerio pasiūlymų, nes jie dažniausiai pasirodydavo labai vykę, bet, jiems žingsniuojant gatvele kiaulės link, kapralas sumurmėjo:

— Kažkas tau negerai, viršininke.

Pūslės ant kojų trukdė jiems mikliai judėti. O kiaulaitė buvo jauna ir akivaizdžiai mėgavosi netikėta laisve. Be kita ko, Dilgėlė jos bijojo. Kai galiausiai ją užspeitė parduotuvės tarpduryje, kiaulaitė metėsi tiesiai ant Dilgėlės, o jis, anaiptol ne humoro dėlei spiegdamas, kaip nuplikytas atšoko į šalį. Turneris sugrįžo pas moterį paprašyti virvės gabalo, bet prie durų niekas nepriėjo, o be to, jis nebuvo tikras, ar sugrįžo prie to paties namo. Tačiau dabar neabejojo, kad jeigu nepagaus kiaulės, jiems nelemta grįžti namo. Žinojo, kad jam vėl kyla temperatūra, bet blogai dėl to nesijautė. Formulė buvo aiški: kiaulė lygi sėkmei. Vaikystėje Turneris kartą mėgino save įtikinti, kad saugotis motinos mirties vengiant žengti ant šaligatvio plyšių palei mokyklos žaidimų aikštelę yra nesąmonė. Tačiau taip niekada ir nesiryžo žengti ant tų plyšių. Ką gi — jo motina iki šiol gyva.

Persekiojant kiaulę, toji palaikė tarp jų minimalų jiems neįveikiamą atstumą.

— Eina ji po velnių, — niršo Dilgėlė. — Kaip galima su tuo taikstytis?

Tačiau pasirinkimo nebuvo. Aptikęs nuvirtusį telegrafo stulpą, Turneris atkirpo gabalą laido ir padarė iš jo kilpą. Jie persekiojo kiaulę keliu, einančiu pačiu kurorto pakraščiu, kur sklypai buvo didesni, o priešais kiekvieną namą matyti po nedidelį tvora aptvertą daržo sklypelį. Pakeliui atidarė visus daržų vartelius abiejose kelio pusėse. Galiausiai, pasukę šoniniu keliuku, jie užbėgo kiaulei už akių, ketindami ją parginti tuo pačiu keliu atgal. Be abejo, kiaulė greitai įsmuko į kažkieno daržą ir ėmėsi jį „ravėti“. Turneris uždarė vartelius ir, pasilenkęs per tvoros viršų, užnėrė kilpą kiaulei ant galvos.

Kad partemptų žviegiantį padarą atgal į namus, jiems prireikė sutelkti visas jėgas. Laimė, Dilgėlė prisiminė, kuriame name gyvena moteris. Kai galiausiai kiaulė buvo sugrąžinta į saugų kiaulidės prieglobstį vidiniame namo kiemelyje, ji jiems atnešė du plokščiadugnius vandens butelius. Moteriškės stebimi, abu vyrai palaimingai atsistojo jos mažame kiemelyje prie virtuvėlės durų ir užsivertė jų gurklius. Netgi kai pilvai jau, atrodė, sprogs nuo skysčio, burnos dar vis troško daugiau ir daugiau. Tuomet moteris atnešė jiems muilo, šiūruokles ir du emaliuotus dubenis nusiprausti. Įkaitęs Turnerio veidas vandenį dubenyje bemat pavertė rūdžių spalvos skysčiu. Sudžiūvusio kraujo šašai, priskretę prie jo viršutinės lūpos, nusilupo ganėtinai švariai. Nusiprausęs jis pirmą sykį pajuto maloniai gaivų vėjelį, švelniai glamonėjantį odą ir lengvai cirkuliuojantį šnervėmis. Jie išpylė purviną vandenį ant didžiųjų žioveinių klombos, kurie, Dilgėlės teigimu, jam sužadino nostalgiškus jo tėvų namo vidinio kiemelio prisiminimus. Žydė pripildė vandens jų gertuves ir kiekvienam dar atnešė po litrą raudonojo vyno pusiau ištrauktais kamščiais, taip pat po dešrą, kuri bemat dingo abiejų kelionmaišiuose. Kai jie jau ketino išeiti, moteris sugalvojo dar kažką ir vėl dingo savo namelio duryse. Sugrįžo nešina dviem popieriniais maišeliais, kurių kiekviename buvo po pustuzinį cukrumi glaistytų migdolų.

Jie rimtais veidais paspaudė moteriškei ranką.

— Visą likusį gyvenimą mes prisiminsime jūsų gerumą, — pasakė Turneris.

Toji linktelėjo galva, o jos atsakymą Turneris suprato taip: „mano kiaulė man visuomet primins jus“. Tai tariant griežta jos veido išraiška nepasikeitė, ir negalėjai pasakyti, ar šioje jos frazėje slypi įžeidimas, ar humoras, ar dar kažkas. Argi ji mano, kad jie buvo neverti jos gerumo? Jis nerangiai žengė vartelių link. Po keleto sekundžių, kai jiedu jau žingsniavo gatve, jis perfrazuodamas išvertė jos žodžius Dilgėlei. Kapralui jie nekėlė jokių abejonių.

— Ji gyvena viena ir labai myli savo kiaulę. Visiškai suprantama. Ji mums labai dėkinga. — Po keleto akimirkų jis įtariai pridūrė: — Ar tu jautiesi gerai, viršininke?

— Be galo gerai, dėkui.

Kamuojami savo pūslių, jie nužingsniavo paplūdimio link, tikėdamiesi surasti Buožę ir pasidalyti su juo savo maistu ir gėrimu. Tačiau, pagavus kiaulę, Dilgėlė nusprendė, kad nusipelno atsikimšti savąjį vyno butelį. Jo tikėjimas Turnerio įžvalgumu atgautas. Dalydamiesi atkimštąjį vyno butelį, jiedu traukė toliau. Netgi vėlyvo vakaro sutemose dar buvo galima įžvelgti virš Dankirko pakibusį tamsų debesį. Kitoje pusėje matyti pabūklų salvių pašvaistės. Nesiliaujantys mūšiai vyko palei visą gynybos liniją.

— Tai vargšeliai, — pasakė Dilgėlė.

Turneris žinojo, kad tai apie seržanto atrinktus žmones, kuriuos jie matė laukiančius prie laikino sanitarinio centro.

— Gynybos linija ilgai nelaikys, — pasakė jis.

— Vadinasi, greitai čia bus vokiečiai.

— Taip, todėl būtų gerai, kad rytoj mes jau būtume laive.

Dabar jie buvo numalšinę troškulį, todėl galvose ėmė suktis mintys apie valgį. Turneris svajojo apie ramų kambarėlį su kvadratiniu stalu, apdengtu žalia languota staltiese. Nuo lubų leidžiasi tradicinė prancūziška keraminė aliejinė lempa. Ant lentos išdėstytas maistas — duona, vynas, sūris, dešra...

— Aš abejoju, ar paplūdimys tinkamiausia vieta valgyti, — pasakė jis.

— Ten mus gali kaipmat apvogti, — pritarė Dilgėlė.

— Manau, žinau vietą, kurios mums reikia.

Jie vėl buvo atsidūrę gatvėje šalia to nelemtojo baro. Gatvėje išvydo vos įžiūrimas pavienes figūras, dūlinėjančias prietemoje dar šiek tiek boluojančios jūros fone, o už jų viename šone — tamsuojančią masę. Gal tai buvo paplūdimy susibūrę kareivių pulkai, gal kopų žolė, o gal tiesiog pačios kopos. Surasti Buožę būtų gana sunku netgi dieną, o dabar — apskritai neįmanoma. Tad dabar jie ieškojo nebe Buožės, o kokio kampelio prisiglausti. Šioje kurorto dalyje tuo metu šlaistėsi šimtai kareivių, nemažai jų — susispietę į triukšmingas gaujas, traukiančias gatvėmis, dainuojančias ir rėkaujančias. Dilgėlė vėl paslėpė butelį kuprinėje. Be Buožės jie jautėsi kur kas labiau pažeidžiami.

Jie priėjo viešbutį, į kurį buvo pataikiusi bomba. Turneriui dingtelėjo į galvą, jog gal čia ir yra tas viešbučio kambarys, apie kurį jis svajojo. Dilgėlė sumanė surasti viduje ir išsinešti į lauką kokią antklodę ar pagalvę. Pro skylę sienoje jiedu įėjo į vidų. Apgraibomis persiropštę per statybinio laužo krūvas ir suvirtusias medines sijas, surado laiptinę. Deja, tą pačią idėją puoselėjo dešimtys jų likimo bendrų. Laiptų apačioje jau buvo susiformavusi eilė, o kareiviai vienas po kito leidosi žemyn, nešini sunkiais arklių ašutų čiužiniais. Viršuje esančioje laiptų aikštelėje tebuvo matyti tik iš vieno krašto į kitą marširuojančių kareivių batai ir blauzdos. Ten jau aiškiai vyravo kovos atmosfera ir buvo girdėti besigalynėjančiųjų kriokimas. Ko gera, grėsė visai realios muštynės. Staiga nuaidėjo riksmas, ir keletas vyrų nukrito laiptais žemyn ant kitų laukiančiųjų galvų. Pasigirdo ir juokas, ir keiksmai. Nukritusieji vienas po kito kėlėsi nuo grindų ir trynė sumuštas vietas. Vienas nesikėlė — jis ir toliau gulėjo skersai laiptų kojomis aukštyn ir kimiai, vos girdimai, vaitojo, lyg sapnuodamas košmarišką sapną. Kažkas žibintuvėliu pašvietė į jo veidą ir visi išvydo iššieptus dantis bei putas lūpų kampučiuose. Jis susilaužė stuburą, pasakė kažkas, bet niekas niekuo negalėjo jam padėti, ir dabar vieni žmonės lipo per jį žemyn, nešini savo antklodėmis ir padėklais sprandui, o kiti grumdydamiesi skynėsi kelią į viršų.