Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Ir štai — kokio priėmimo pokylio sulaukė! Dabar jau įpratęs prie tokių dalykų, tai jo kasdienybė. Tačiau tuomet Turneris dar nebuvo apaugęs gruoblėta žieve, nesurambėjęs, ir tai, ką vyko tą rytą, jam buvo dar nauja, kaip ir tai, kas darėsi vėliau, ir jis viską išgyveno aštriai ir skausmingai. Buvo sukrėstas iki širdies gelmių tada, kai Si per kiemo žvyrą atskubėjo ir, sustojusi prie policijos automobilio atvertomis durelėmis, padeklamavo jam dvi eilutes: „Tuomet, kai aš tave įsimylėjau, / Buvau švarus ir kupinas drąsos.“ Taigi jis grįš atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, atsukdamas laiką, grįš per nuobodžias nusausintas pelkes, pro nirtulingąjį seržantą ant tilto, per subombarduotąjį kaimą, sugrįš vingiuotu takeliu per mylių mylias banguoto kraštovaizdžio, ieškodamas į kairę atsišakojančio keliuko kaimo pakraštyje, priešais batų parduotuvę, o dar už dviejų mylių perlips per spygliuotos vielos tvorą ir eis visą dieną per miškus bei laukus, kad nakčiai sustotų brolių vienkiemyje, o kitą dieną, gelsvoje rytmečio šviesoje, vadovaudamasis besisukiojančia kompaso rodykle, skubinsis per nuostabų peizažą su jaukiais nedideliais slėniais, su upeliais, dūzgiančiu nuo bičių oru, ir pakils takeliu į kalną prie to liūdno namelio palei geležinkelį. Priėjęs prie to medžio, surinks iš dumblo sudegusias suplėšytų drabužių skiautes, jo pižamos atplaišas, paskui nukels jį žemėn, vargšą išblyškusį berniuką, ir surengs jam prideramas laidotuves. Mielas vaikis. Tegu kaltieji laidoja nekaltuosius, tegu nė vienas nesistengia keisti savo parodymų. O kur Buožė, kad padėtų jam iškasti duobę? Tas drąsusis lokys, kapralas Buožė. Tai dar vienas nebaigtas reikalas ir dar viena priežastis, jog negali išvykti dabar. Jis turi surasti Buožę. O dar jis turi sugrįžti į tą lauką šiaurėje, kur fermeris ir jo šuo dar tebeseka paskui savo plūgą, ir paklausti flamandę moterį ir jos vaiką, ar jie laiko jį kaltu dėl savo mirties. Nes kaltės, išpuikėliškos savikaltos akimirkomis žmonės kartais linkę prisiimti per daug. Tikriausiai ji pasakys, jog ne — flamandiškai, žinoma. Juk tu mėginai mus išgelbėti. Tu negalėjai mūsų nunešti į mišką. Tu galėjai panešti dvynukus, bet ne mus, ne. Ne, tu nesi kaltas. Ne.

Pasigirdo šnabždesys, ir jis pajuto kažką alsuojant į savo įkaitusį veidą.

— Per daug garsiai, viršininke.

Už kapralo galvos buvo matyti plati tamsiai mėlyno dangaus juosta ir dantytas juodas įgriuvusių rūsio lubų kontūras.

— Garsiai? Ką aš dariau?

— Šaukei „ne“ ir visus prižadinai. Kažkuris iš šių vaikinų jau, buvo gerokai susierzinęs.

Jis pamėgino pakelti galvą ir suprato, kad negali. Kapralas įžiebė degtuką.

— Viešpatie. Tu atrodai velniškai prastai. Eikš čia. Gerk.

Jis pakėlė Turnerio galvą ir priglaudė savo gertuvę prie jo lūpų.

Vanduo trenkė metalu. Kai jis baigė gerti, nesuvaldomas kaip vandenynas išsekimo gūsis ėmė glemžtis jį po savimi. Jis įveikė daug kilometrų iki vandenyno, ir štai vandenynas jį pasiima. Stengdamasis neišgąsdinti Dilgėlės, Turneris pamėgino kalbėdamas atrodyti blaivesnis nei jautėsi.

— Klausyk, aš nusprendžiau pasilikti. Yra reikalų, kuriuos turiu sutvarkyti.

Purvina ranka Dilgėlė kažkodėl nušluostė Turnerio kaktą. Šis nematė priežasties, kodėl gi Dilgėlei reikėtų taip prikišti savo veidą, savo susirūpinusį ir suirzusį veidą prie pat jo. Kapralas pasakė:

— Viršininke, ar girdi mane? Ar klausaisi? Maždaug prieš valandą aš buvau išlindęs iš šio urvo. Spėk, ką mačiau. Sutikau keliu ateinantį jūrų laivyno kariškį, kuris šaukė karininkus į pasitarimą. Jie organizuoja kareivius pakrantėje. Laivai grįžta. Mes vykstame namo, brolau. Čia yra anglų leitenantas, kuris mus išsives septintą ryto. Tad šiek tiek pamiegok ir, po velnių, daugiau nešūkauk.

Turneris jautėsi esąs visiškai bejėgis ir nenorėjo nieko daugiau, tik miego. Tūkstančio valandų miego. Jam kiek palengvėjo. Vanduo buvo bjaurus, bet jis padėjo, kaip ir raminantis Dilgėlės kuždesys bei jo naujiena. Jie rikiuosis gatvėje ir žygiuos į pakrantę. Lygiavimas į dešinę. Tvarka svarbiau už viską. Niekas Kembridže jam neišaiškino tvarkingo žygiavimo privalumų. Ten buvo garbinama laisva, nevaržoma dvasia. Poetai. Tačiau ką poetai išmano apie išgyvenimo meną? Apie išgyvenimą žmogaus kūne. Jiems buvo nesuvokiami tokie dalykai kaip brovimasis be eilės, beatodairiškas skverbimasis į laivą, devizas „pirmas atėjau, pirmas gavau“ arba „velniai tegriebia paskutinį“. Jokio skubėjimo, lenktyniavimo. Patekus į laivą — savanoriška pagalba vairuojant jį prieš bangas ir laukiant, kol sulips likimo bendrai. Tačiau dabar vairuoti neprireiks — jūra rami, nusiramino ir jis pats ir pirmą sykį jaučia, kaip yra malonu paprasčiausiai laukti. Tebūnie prakeikta aritmetika. Jos frazė „Aš lauksiu tavęs“ buvo gaivališka, nepadiktuota jokių išskaičiavimų. Tai dėl šių žodžių jis išgyveno iki šios akimirkos. Taip ji jam pasakė, jog nepriimsianti jokių kitų vyrų pasiūlymų. Tik jo vieno. Sugrįžk. Lyg tai būtų šiandien, jis prisiminė, kaip tąsyk, stovėdamas prie policijos automobilio, pro plonus savo batų padus jautė kiemo akmenėlius. Jis jaučia juos ir dabar, kaip ir ledinį antrankių prisilietimą prie riešų. Išgirdę jos žingsnių garsą, jis ir inspektorius stabtelėjo prie automobilio ir atsisuko. Kaip jis gali pamiršti tą žaliąją suknelę, grakščiai kopijuojančią klubų išlinkį ir neleidžiančią jai bėgti dideliais žingsniais. Suknelę, atidengiančią jos pečių grožį. Baltesnių negu rūkas. Jam neatrodė keista, kad policininkas netrukdė jiedviem pasikalbėti. Jis apie tai negalvojo. Jis ir Sesilija elgėsi taip, tarytum ten būtų vieni. Ji neleido sau verkti sakydama, kad juo tiki ir pasitiki, jog jį myli. Jis jai atsakė, kad šito niekuomet nepamirš, išreikšdamas savo dėkingumą už tai, kas įvyko — ir praėjusį vakarą, ir šią akimirką. Tuomet ji palietė pirštais jo antrankius ir pasakė, kad jai nė trupučio negėda, nes gėdytis nėra ko. Suėmusi jo švarko atlapo kampelį, Sesilija jį švelniai papurtė ir būtent tada ištarė lemtingąją frazę: „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk“. Ir ji buvo pasiryžusi pažadą tesėti. Ir tesės. Laikas tai patvirtins. Tuomet policininkai įstūmė jį į automobilį, ir Si pasakė — skubiai, jausdama smaugiantį raudos priepuolį, kurio neįstengs suvaldyti, — pasakė tai, kad visa, kas įvyko tarp jų, yra tik jų abiejų, niekieno daugiau. „Tai mūsų paslaptis“, — sušuko į automobilio vidų, prieš pat užsitrenkiant durelėms.

— Nepasakysiu daugiau nė žodžio, — pažadėjo jis, nors Dilgėlės galva jau seniai buvo dingusi iš akiračio. — Prikelk mane prieš septynias. Pažadu, tu neišgirsi iš manęs daugiau nė vieno žodžio.

Trečia dalis

Nerimas nesitenkino tik ligonine. Atrodo, jis kilo sykiu su kunkuliuojančia ruda upe, patvinusia nuo balandžio liūčių, ir vakarais nusidriekdavo per pajuodusį miestą kaip savotiškas sąmonės aptemimas, kurį jautė visa šalis, jis tvenkėsi lėtai ir piktai, neatsiejamas nuo vėsaus ir vėlyvo pavasario, nors ir bandomas maskuoti jo įsigalinčios pergalės. Artinosi kažkas svarbaus, dramatiško, reikšmingo. Vyresnysis ligoninės personalas, reikšmingai besišnekučiuojantis grupelėmis koridorių kampuose, saugojo kažkokią paslaptį. Jaunesnių gydytojų elgesys buvo nervingesnis. Palatos konsultantas vieną rytą per vizitaciją atsistojo prie lango ir keletą minučių tylėdamas žvelgė į kitą upės pusę, o už jo nugaros prie lovų stovinčios slaugės kantriai laukė kokio nors ženklo ar paaiškinimo. Vyresnieji durininkai, vežiojantys ligonius į palatas ir atgal, atrodė prislėgti ir pamiršę savo linksmus sąmojus iš radijo komedijų. Brioni gal būtų netgi palengvėję vėl išgirdus jos nekenčiamiausią, o jų mėgstamiausią frazę — „nuramink savo meilę“, bet panašu, kad šios frazės ji gali ir neišgirsti.