Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Vyko kažkas svarbaus. Ligoninė tuštėjo — lėtai, nepastebimai, daugelį dienų. Iš pradžių atrodė, jog taip jau susiklostė atsitiktinai — tiesiog geros sveikatos epidemija, kurią mažiau išprusę praktikantai buvo linkę aiškinti geresniu ligoninės darbu. Tiktai pamažu išryškėjo tikroji situacijos potekstė. Tuščių lovų eilės driekėsi palatose. Brioni regėjosi, kad kadaise skardus ir aiškus žingsnių garsas plačiuose išblizgintuose koridoriuose nūnai yra prislopintas, lyg atsiprašantis. Darbininkai, aikštelėse šalia liftų įrenginėjantys naujus priešgaisrinio vandentiekio žarnų būgnus bei tam skirtose vietose rikiuodami naujas smėlio kibirų eiles, dirbdavo visą dieną be pertraukos ir iki palikdami ligoninės teritoriją nesišnekėdavo su niekuo, netgi su durininkais. Palatoje užimtos tik aštuonios lovos iš dvidešimties, ir nors dirbti buvo sunkiau nei kada nors anksčiau, keistas nerimas, beveik prietaringa baimė neleisdavo slaugėms praktikantėms viena kitai skųstis netgi tarpusavyje, geriant arbatą. Merginos tapo ramesnės, labiau linkusios taikstytis su situacija. Jos nerodydavo viena kitai savo rankų ir nelygindavo, kurios didesnės nuospaudos ar nuožvarbos.

Be to, praktikantės jautė nuolatinę baimę dėl savo galimų klaidų. Visos slaugės buvo įbaugintos vyresniosios palatos sesers Mardžori Dramond, kurios pykčio protrūkių pradžia — vos juntama grėsminga šypsenėlė ir dirbtinai sušvelnėjusios manieros. Brioni žinojo, kad pastarosiomis dienomis ji darė klaidą po klaidos. Prieš keturias dienas jos prižiūrimas pacientas išgėrė jos neapdairiai paliktą karbolinį skalavimo skystį — anot tai mačiusio durininko, vienu mauku, kaip alaus bokalą — ir paskui smarkiai apvėmė antklodę. Brioni taip pat nebuvo paslaptis tai, kad sesuo Dramond pastebėjo, jog ji eidama vienu sykiu neša tik tris basonus, kai praktikantės jau turėjo sugebėti pereiti skersai palatą patikimai laikydamos rankose visus šešis, kaip koks „La Coupole“ padavėjas. Gal buvo ir daugiau klaidų, kurias ji dėl pervargimo tikriausiai užmiršo, o gal jų paprasčiausiai nepastebėjo. Brioni buvo linkusi daryti aiškiai matomas laikysenos klaidas — išsiblaškymo akimirkomis ji mėgdavo perkelti savo kūno svorį ant vienos kojos, o ši poza ypač pykdydavo jos viršininkę. Klaidos ir nesėkmės tikriausiai nepastebimai kaupėsi keletą dienų: ne taip pastatytas šepetys, antklodė, paklota etikete į viršų, truputį nelygiai iškrakmolyta uniformos apykaklė, lovų ratukai neišlyginti ir pasukti po lova, vaikštinėjimas po palatą pirmyn ir atgal tuščiomis rankomis — viskas būdavo tyliai registruojama, kol nusižengimų prisikaupdavo, ir tuomet, jei nepakankamai atidžiai skaitai išankstinius ženklus, vyresniosios sesers rūstybė krinta ant tavęs visa jėga. Ir kaip tik tą akimirką, kai jautiesi viską daranti kuo puikiausiai.

Tačiau pastaruoju metu sesuo Dramond nebuvo linkusi rodyti savo klastingą šypsenėlę ir nekalbėjo su praktikantėmis prislopintu balsu, pasitarnaujančiu kaip įspėjimas apie jų klaidas. Nelabai jas ir muštruodavo. Ji pati akivaizdžiai buvo dėl kažko susirūpinusi ir neretai ilgai stoviniuodavo vyrų chirurginio skyriaus prieškambaryje, apie kažką kalbėdama su savo kolege, arba ir apskritai kažkur prapuldavo dviem dienoms iš eilės.

Kitoje vietoje, kitur su savo putliu apkūnumu ji gal net būtų atrodžiusi motiniškai, net galgi geidulingai, nes jos nedažytos lūpos buvo natūraliai sodrios spalvos ir žaviai išlenktos, o veidas apvaliais skruostais su lėlės primenančiais sveikai rausvais lopinėliais liudijo apie įgimtą geraširdiškumą. Tačiau šis išoriškas įspūdis praktikantėms jau seniai išsisklaidė, kai Brioni amžiaus kolegė, stambi geraširdiška lėtapėdė mergina karvės žvilgsniu patyrė gniuždančią palatos vyresniosios įniršio jėgą. Slaugę Lenglend laikinai perkėlė į vyrų chirurgijos skyrių. Jos paprašė paruošti kareivį apendektomijos operacijai. Palikta minutei kitai vienu du su juo, toji sau leido su juo plepėti ir daryti drąsinančių užuominų apie jo laukiančią operaciją. Tikriausiai ligonis jai uždavė savaime suprantamą klausimą, ir atsakydama į jį mergina sulaužė visuotinę taisyklę. Ji nedviprasmiškai paminėta slaugių etikos vadovėlyje, bet nė viena praktikantė nė neįtarė, kokia svarbia ši taisyklė laikoma. Po keleto valandų kareivis išėjo iš anestezijos patalpos panosėje murmėdamas praktikantės vardą, o šalimais tuo metu stovėjo sesuo Dramond. Slaugė Lenglend buvo gėdingai pakviesta atgal į savo skyrių. Kitos sustatytos ratu aplink ją ir visoms perskaitytas prideramas moralas. Net jei vargšė Zuzana Lenglend būtų iš nerūpestingumo ar žiaurumo pražudžiusi du tuzinus pacientų, jos „auklėjimo“ seansas vargu ar būtų griežtesnis. Kol sesuo Dramond baigė merginai aiškinti, kad ji pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį, ir kad gali džiaugtis, jog už bausmę teksią tik mėnesį paplušėti skalbykloje — plauti išteptas, kruvinas, apdergtas ir apvemtas paklodes bei užvalkalus — verkė ne tik Lenglend, bet ir visos surinktos merginos. Brioni tame ratelyje nebuvo, bet tą vakarą, kai atsigulė į lovą, dar šiek tiek virpėdama nuo patirto šoko, ji vėl atsivertė vadovėlį, norėdama išsiaiškinti, ar taip pat atsitiktinai nepažeidė kokių kitų etiketo principų. Ji dar kartą perskaitė ir pasistengė įsikalti į galvą geležinę taisyklę: jokiomis aplinkybėmis slaugė neturi pacientui atskleisti savo krikščioniškojo vardo.

Palatos tuštėjo, bet darbo daugėjo. Kiekvieną rytą lovas sustumdavo į palatos centrą, kad praktikantės galėtų išblizginti grindis sunkiu šepečiu, kurį viena mergina vos įstengdavo nuvaldyti. Taip grindys turėjo būti blizginamos triskart per dieną. Tuščios spintelės taip pat šveičiamos, čiužiniai dezinfekuojami, žalvarinės rankenos, pakabai ir durų užraktai blizginami. Mediniai paviršiai — durys, grindjuostės — plaunamos karbolio tirpalu, kaip ir pačios lovos — ne tik jų geležiniai rėmai, bet net ir spyruoklės. Praktikantės šveisdavo, šluostydavo ir džiovindavo basonus bei antinukus tol, kol šie spindėdavo kaip pietų servizai. Prie ligoninės nuolat privažiuodavo kariški trijų tonų sunkvežimiai, atgabendami naujų lovų, dažniausiai purvinų, kurias reikėdavo daug kartų šveisti, kad būtų galima vežti į palatas, rikiuoti į eiles ir apdoroti karboliu. Tarp šių ir panašių užduočių gal tuziną kartų per dieną praktikantės turėdavo lediniu vandeniu plauti savo suskirdusias ir kraujuojančias rankas. Karui prieš mikrobus nebuvo galo. Praktikantėms skiepijo higienos kultą. Jos privalėjo įsisąmoninti, kad pasaulyje nėra nieko labiau pasibjaurėtina nei po lova gulintis antklodės dulkių kuokštelis, savyje slepiantis batalioną, ne, visą diviziją bakterijų. Kasdieninė virinimo, šveitimo, blizginimo ir šluostymo praktika tapo jų profesinio išdidumo simboliu, vardan kurio derėjo aukoti bet kokį asmeninį patogumą.

Durininkai iš pakrovimo portalų atgabeno didžiulę naują siuntą, kuri turėjo būti išpakuota, surašyta ir paskirstyta. Tai buvo apranga, inksto formos indeliai, švirkštai injekcijoms, trys nauji autoklavai ir daug pakuočių su užrašais „Banjano krepšiai“, kurių paskirtis slaugėms dar nebuvo išaiškinta. Pastatyta ir pripildyta dar viena medicinos reikmenų spintelė, prieš tai tris kartus kruopščiai iššveista. Spintelė buvo užrakinta, o jos raktą su savimi nešiojosi pati sesuo Dramond. Vieną rytą pro stiklines spintos duris Brioni pavyko perskaityti užrašą ant vieno iš viduje eilėmis surikiuotų buteliukų — morfinas. Pasiųsta į kitas palatas ir jose pamatė atsiradusių tokių pačių spintelių, ruošiamų arba jau paruoštų naudoti. Viena palata jau buvo visiškai tuščia ir kažko laukė, kupina nejaukios tylos ir spindėdama švara. Tačiau klausinėti slaugėms nederėjo. Praėjusiais metais, kai tik buvo paskelbtas karas, palatos viršutiniame aukšte, saugantis bombardavimų, uždarytos. Operacinės dabar buvo įrengtos pusrūsyje. Langai užkrauti smėlio maišais, tad pro juos neprasiskverbdavo nė spindulėlis dienos šviesos.