Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Kartą, apsuptas pustuzinio patarėjų, ligoninėje apsilankė armijos generolas. Jam su palydovais įžengus į vidų, nebuvo jokių ceremonijų ar netgi pagarbios tylos. Slaugėms iš anksto buvo pasakyta, kad per tokių asmenų vizitus kiekvieno paciento nosis turi būti sulygiuota su centriniu antklodės kantu. Tačiau tąsyk ruoštis nebuvo laiko. Generolas su palyda paskubomis peržingsniavo per palatą, kažką tarpusavyje patyliukais kalbėdamiesi ir linksėdami galvomis, ir išėjo.

Neaiškumas didėjo, bet svarstymams buvo maža progų, o ir apskritai diskusijos ta tema oficialiai buvo uždraustos. Kai būdavo laisvos nuo pamainos, praktikantės sėdėdavo paskaitose, praktiniuose seminaruose arba mokydavosi namuose. Jų maitinimosi ir miego režimą prižiūrėjo taip griežtai, tarytum jos būtų ne slaugės, o naujai priimtos baleto trupės šokėjos. Kai Fijona, kuri miegojo šalia Brioni, pastūmė savo lėkštę į šalį ir, nesikreipdama į nieką konkrečiai, pareiškė, kad jos organizmas „fiziologiškai nepriima“ daržovių, virtų su kubeliu sultinio, už jos nugaros staiga išdygo Naitingeil bendrabučio sesuo prižiūrėtoja ir tol stovėjo už praktikantės nugaros, kol ši suvalgė viską iki paskutinio trupinėlio. Fijona buvo Brioni draugė. Bendrabutyje jau patį pirmąjį vakarą po pirmosios preliminariojo parengimo kurso dienos ji paprašė, kad Brioni nukirptų dešiniosios rankos nagus — jos kairioji neįstengia dorai nulaikyti žirklių ir namie šią paslaugą visuomet atlikdavusi motina. Ji buvo rausvaplaukė ir strazdanota, o tai Brioni vertė įtempti dėmesį. Tačiau Fijona buvo visiškai nepanaši į Lolą. Tai linksma ir nuoširdi mergina, su duobutėmis ant alkūnių bei didžiule krūtine, provokuojančia kitų merginų pašaipas, esą Fijona tiesiog pasmerkta vieną dieną tapti palatos vyresniąja seserimi. Jos šeima gyveno Čelsyje. Vieną naktį, gulėdama lovoje, kaimynė pašnibždėjo Brioni į ausį, kad jos tėvas gali būti pakviestas į Čerčilio karinį ministrų kabinetą. Tačiau kai ministrų kabineto sudėtį paskelbė, žmogaus su jos pavarde tarp ministrų nebuvo. Fijona nieko nekomentavo, o Brioni buvo linkusi jos apie tai neklausinėti. Pirmaisiais mėnesiais po preliminariojo parengimo Fijona ir Brioni neturėjo kada susimąstyti, ar jos iš tiesų yra viena kitai artimos. Buvo patogiau paprasčiausiai manyti, jog taip yra. Abi priklausė nedaugeliui praktikančių, neturinčių jokio medicininio išsilavinimo. Dauguma kitų merginų buvo baigusios pirmosios pagalbos kursus, o kai kurios jau tarnavusios karo lauko medicinos tarnyboje bei mačiusios ir kraujo, ir negyvėlių — bent jau taip jos teigė.

Tačiau draugystei pasireikšti sąlygų beveik nebuvo. Atidirbusios savo pamainą, praktikantės kasdien tris valandas sėdėdavo paskaitose, o vėliau laiko likdavo tik miegui. Prabangos momentu galėjai laikyti nebent arbatos laiką tarp keturių ir penkių popiet, kai mažame palatų fligelio poilsio kambarėlyje jos nusiimdavo nuo savo medinių lentynų mažutėlius rudus arbatinukus su išgraviruotais kiekvienos vardais. Pokalbiai būdavo nenatūralūs, nes drauge su jomis visuomet būdavo ir sesuo prižiūrėtoja, matyt, turinti palaikyti tvarką ir padorumą. Be to, vos tiktai susėsdavo prie stalo, jas bemat užvaldydavo nuovargis, sunkus kaip trys sulankstytos antklodės. Viena mergina, taip ir užmigusi su puodeliu ir lėkštele rankose, apsiplikė sau šlaunį. Tada sesuo Dramond, užėjusi pažiūrėti, iš kur čia tas klyksmas, pareiškė, kad dabar gera proga pasipraktikuoti, kaip teikti pirmąją pagalbą nudegus.

O ir ji pati jautė vidinį barjerą artimai draugystei. Šiais pirmaisiais praktikos mėnesiais Brioni neretai galvodavo, kad legaliai bendrauti galima tik su seserimi Dramond. Ji buvo visuomet ir visur. Štai ji dar kitame koridoriaus gale, štai artinasi su nežabotu ryžtingumu, o po akimirkos ši jau prie Brioni peties, jau murma į ausį, kad per preliminarųjį parengimą ji neįsisąmoninusi, kaip reikia tinkamai atlikti negalinčių atsikelti ligonių vyrų prausimo procedūrą: tiktai antrą kartą pakeitus vandenį pacientui reikia paduoti šviežiai išmuilintą šiūruoklę ir rankšluostį, kad jis galėtų pabaigti pats. Brioni dvasinė būsena labai priklausė nuo to, kaip ji tą valandą būdavo užsirekomendavusi vyresniosios sesers akyse. Kai sesers Dramond žvilgsnis krisdavo ant jos, po krūtine nusmelkdavo nemalonus šaltukas. Dažniausiai neįmanoma tiksliai žinoti, ar kokį veiksmą padarei teisingai, ar ne. Brioni kaip nieko kito bijojo susigadinti vardą sesers Dramond akyse. Pagyrimai iš sesers Dramond lūpų buvo negirdėta. Geriausia, ko iš jos galėjai tikėtis, tai abejingumas.

Tomis minutėmis, kurias galėdavo skirti sau — dažniausiai jau tamsoje, lovoje, prieš užmigdama, — Brioni mėgindavo įsivaizduoti savo tariamą gyvenimą Džirtone, nagrinėjant Miltoną ir kitus autorius. Ji galėjo būti sesers koledže, o ne sesers ligoninėje. Brioni buvo įsitikinusi, kad, pasirinkdama slaugės kelią, padeda šaliai nešti karo naštą. Tačiau iš tikrųjų susiaurino savo gyvenimą iki emocinės priklausomybės nuo penkiolika metų vyresnės moters, kuri jai primetė savo valdžią, didesnę negu kad kūdikystėje motina.

Toks gyvenimo apribojimas, kuris visų pirma reiškė savosios tapatybės atsisakymą, prasidėjo dar kelios savaitės iki ji išgirdo apie seserį Dramond. Pačią pirmąją preliminariojo parengimo dieną įvyko parodomasis Brioni pažeminimas auditorijos akivaizdoje. Ji priėjo prie sesers ir mandagiai pasakė, kad jos ženklelyje prie pavardės įsivėlusi klaida. Ji esanti B. Teilis, o ne S. Teilis, kaip kad užrašyta ant mažos stačiakampės plokštelės.

Sesuo ramiai atsakė:

— Jūs esate ir liksite tas, kas parašyta ant šios kortelės. Jūsų krikščioniškasis vardas manęs visiškai nedomina. Dabar maloniai prašome sėstis, slauge Teilis.

Kitos merginos, jei būtų drįsusios, būtų nusikvatojusios, nes tas pats inicialas puikavosi prie kiekvienos iš jų pavardės, bet jos teisingai nujautė jo prasmę. Tada vyko higienos užsiėmimas: praktikuojamasi prausti po antklode natūralaus dydžio žmonių manekenus — ponią Makintoš, panelę Čeis bei kūdikį Džordžą, kurį dėl jo sušvelnintų ir apibendrintų bruožų galėjai panaudoti ir kaip mažos mergaitės maketą. Tai buvo laikas, kai praktikantėms skiepijo besąlygišką paklusnumą. Jas mokė nešioti po kelis basonus iš karto ir nuolat priminė pagrindinę taisyklę: niekuomet nevaikščioti po palatą taip, kad tektų grįžti tuščiomis rankomis. Fizinis diskomfortas padėjo susiaurinti Brioni minčių horizontus. Aukštos ir stačios krakmolytos apykaklės žiauriai trynė jai kaklą. Tuziną kartų per dieną plaudama rankas su sodos gabalu stingdančio šaltumo vandenyje, ji greitai patyrė, ką reiškia suskirdusios rankos. Batai, kuriuos jai teko nusipirkti už savo pinigus, baisiai spaudė kojų pirštus. Uniforma, kaip ir visos uniformos, naikino asmenybės likučius, o privalomas kasdieninis dėmesys išorei — drabužių klostavimas, kepuraitės formavimas, siūlių tiesinimas, batų, ypač užkulnių, blizginimas — padėjo palengva išstumti kitus dėmesio ir rūpesčių šaltinius. Kai merginos jau buvo pasirengusios sesers Dramond vadovaujamos pradėti praktikančių darbą palatose „nuo basono iki jautienos sultinio“, jų ankstesnysis gyvenimas joms buvo tapęs blausus ir nereikšmingas. Sąmonė iki tam tikros ribos ištuštėjusi, jos gynybiniai bastionai sugriauti, todėl primesti joms absoliučią vyresniosios sesers valdžią buvo lengva. Vyresnioji sesuo be jokio pasipriešinimo galėjo pildyti jų ištuštėjusią sąmonę norimu turiniu.

Niekas to viešai neįvardijo, bet viso šio proceso potekstė buvo karinė. Panelė Naitingeil, kurios jokiu būdu nebuvo galima minėti Florens vardu, pakankamai ilgai išbuvo Kryme, kad suprastų disciplinos, tvirtų komandos tarpusavio grandžių ir gerai treniruoto personalo svarbą. Tad gulėdama tamsoje ir klausydamasi, kaip Fijona pradeda savąjį visos nakties knarkimą (ji miegodavo tik ant nugaros), Brioni jausdavo, kad jos lygiagretusis gyvenimas, kurį nesunkiai įsivaizdavo, nes vaikystėje dažnai vykdavo į Kembridžą aplankyti Leono ir Sesilijos, greitai ims beviltiškai tolti nuo dabartinės tikrovės. Jos studentiškasis gyvenimas yra šis — šie ketveri metai, ribojami griežto režimo, ir ji neturi nei valios, nei laisvės viską mesti ir išvykti. Brioni buvo įspraudusi savo gyvenimą į reglamento, taisyklių, paklusnumo, namų darbų ir nuolatinės nuobaudų baimės rėmus. Ji tik viena iš grupės praktikančių — kas keletą mėnesių ligoninė priimdavo po naują jų „injekciją“ — ir, neįskaitant ženklelio, neturėjo jokių individualumo požymių. Čia nebuvo mokymo sistemos, niekas čia per daug nesirūpino jos intelektualine raida. Ji tuštino ir plovė basonus, šlavė ir blizgino grindis, gamino kakavą ir sultinį, nešiojo kur ką reikėjo — ir ši rutina gelbėjo nuo savistabos. Iš antramečių praktikančių girdėjo, jog kada nors sugebėjimai ir kompetencija ims teikti malonumą. Brioni jau buvo patyrusi šio pasitenkinimo skonį, kai, prižiūrimai slaugės, jai buvo patikėta matuoti pacientų pulsą bei temperatūrą ir pažymėti parodymus kortelėje. Medicininės pagalbos srityje jai jau buvo leidžiama tepti dezinfekcinį tirpalą ant trichofilijos pažeistos odos, akvaflavino emulsiją ant sužalojimų ir dažytą švino vandenį ant nubrozdinimų. Tačiau dažniausiai ji tėra paprasčiausia tarnaitė, kambarinė, o anapus ligoninės sienų — sausų empirinių žinių kalike. Brioni buvo laiminga turėdama mažai laiko galvoti apie ką nors pašalinio. Tačiau kai pamainai pasibaigus ji, apsisiautusi savo pelerina, stabtelėdavo laiptų aikštelėje ir pažvelgdavo pro langą skersai upę į tamsoje skęstantį miestą, vėl prisimindavo tą visuotinį nerimą, kuris kaip tamsos debesis jau senokai tvyrojo gatvėse ir palatose. Niekas, netgi sesuo Dramond, negalėjo jos apsaugoti nuo šios akimirkos bei šių minčių.