Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Likus pusvalandžiui iki miego, prieš išjungiant šviesas, po kakavos gėrimo, merginos lankydavosi viena kitos kambariuose, sėdėdavo ant savo lovų ir rašydavo laiškus į namus ar savo mylimiesiems. Kai kurios dar kiek paverkdavo, apimtos namų nostalgijos, ir tuo metu prasiverždavo šilti jausmai vienos kitai, apkabinant per pečius ir tariant paguodos žodžius. Visa tai Brioni atrodė teatrališka ir kvaila — suaugusios jaunos moterys ašaroja pagalvojusios apie savo mamas arba sukūkčioja, kaip kad viena praktikantė, prisiminusios tėvelio pypkės aromatą. Brioni atrodydavo, jog šios guodėjos labiau mėgavosi savimi ir tokiu savo vaidmeniu nei iš tikrųjų stengėsi paguosti. Šioje šleikščiai saldžioje atmosferoje Brioni kartais rašydavo glaustus laiškus į namus, kurie namiškiams atskleisdavo ne ką daugiau nei tai, kad ji neserga, nesijaučia nelaiminga, jai nereikia pagalbos iš namų ir nė neketina apsigalvoti bei rinktis tą kelią, kurį jai numatė motina. Kitos merginos su pasididžiavimu aprašinėdavo įtemptą praktikančių dienotvarkę ir studijų programą, siekdamos priblokšti savo šaunumu mylinčius tėvus. Brioni šiuos dalykus patikėdavo tik savo dienoraščiui, ir netgi jam — ne pernelyg detaliai. Ji nenorėjo, kad motina žinotų, kokį kuklų, sunkų ir varganą darbą jai tenka dirbti. Dalį motyvacijos tapti slauge sąlygojo jos troškimas darbu susikurti savo nepriklausomybę. Merginai buvo svarbu, kad tėvai, ypač motina, apie jos kasdieninį gyvenimą žinotų kuo mažiau.

Be daugybės vis kartojamų klausimų, į kuriuos likdavo neatsakyta, Emilija savo laiškuose daugiausia rašydavo apie pabėgėlius. Į Teilisų namus buvo atkeltos trys motinos su septyniais vaikais, visos iš Londono Haknio rajono. Viena iš motinų dabar nubausta už neprideramą elgesį vietinėje alinėje. Kita moteris esanti uoli katalikė ir drauge su trimis vaikais kas sekmadienį einanti keturias mylias į pamaldas vietinio miestelio bažnyčioje. Tačiau Betė, pati katalikė, į šiuos moterų tarpusavio skirtumus nekreipianti jokio dėmesio ir nekenčianti visų iš eilės motinų ir visų iš eilės jų vaikų. Jau patį pirmąjį rytą jie Betei pareiškę, kad jiems nepatinka jos gaminamas maistas. Ji teigė mačiusi uoliąją bažnyčios lankytoją sodriai nusispjaunant ant koridoriausgrindų. Vyriausiasis jos vaikas, trylikametis berniukas, kuriam iš pažiūros neduosi daugiau nei aštuonerių, įlipęs į fontaną, užsikeberiojo ant statulos ir nulaužė Tritono ragą bei ranką iki pat alkūnės. Džekas išreiškęs įsitikinimą, kad statulą esą ne taip jau sunku pataisyti. Tačiau dabar nulaužtoji dalis, kuri buvo įnešta į vidų ir padėta indaujoje, kažkur dingusi. Senojo Hardmano teigimu, Betė apkaltinusi berniuką, kad šis įmetęs ją į ežerą. Berniukas teigė nieko nežinąs. Siūlyta nuleisti tvenkinį, bet šios idėjos atsisakyta dėl čia perinčių gulbių poros. Motina įnirtingai ginanti savo sūnų ir teigianti, kad fontanas su baseinu šalia namų yra pavojingas dalykas, kai namuose yra vaikų, ir kad ji dėl jo parašiusi skundą karo policijai.

Tačiau Emilija laikė, jog jie turi džiaugtis, nes viso labo tenka tik išlaikyti keletą evakuotų žmonių. O vienu metu buvo iškilusi visai reali grėsmė, kad visą dvarą paims armijos reikmėms. Tačiau armijos štabas pasirinko Hago van Vlajeto dvarą, nes jame buvo snukerio12 stalas. Kita naujiena — Emilijos sesuo Hermiona dar tebesanti Paryžiuje, bet galvojanti persikelti į Nicą. Karvės pervarytos į tris laukus šiaurinėje teritorijos dalyje, nes parką ketinama suarti ir užsėti javais. Geležinės tvoros, statytos šeštajame aštuonioliktojo amžiaus dešimtmetyje, pusantros mylios nuardyta ir išgabenta naikintuvų „Spitfire“ gamybai. Netgi tvorą ardę darbininkai kalbėję, jog šios rūšies metalas netinka. Palei upę iš betono ir plytų įrengta atsparioji ugniavietė — ties pačiu upės lanku, viksvyne, sunaikinti visi kryklių ir kalnų kielių lizdai. Kita atsparioji ugniavietė įrengta toje vietoje, kur pagrindinis kelias pasiekia kaimo pakraštį. Visus trapius daiktus jie sunešę į rūsį, klavesiną irgi. Vargšė Betė išmetė iš rankų ir sudaužė ant laiptų dėdės Klemo vazą, nešdama ją žemyn. Betės teigimu, gabalas vazos nešant paprasčiausiai atitrūkęs ir likęs jos rankoje, bet sunku tuo patikėti. Denis Hardmanas įstojęs į jūrų laivyną, o visi kiti kaimo berniukai išvykę į rytinio Sario diviziją. Džekas, kaip visuomet, beprotiškai persidirbąs. Jis dalyvavo slaptoje konferencijoje, iš kurios sugrįžo pervargęs ir išsekęs. Be to, jam neleidžiama niekam sakyti, kur jis buvęs. Jis labai įniršęs dėl vazos ir šaukęs ant Betės, o tai jam labai nebūdinga. Be visų šių bėdų, ji, Emili, pametusi davinių normavimo knygelę ir jiems tekę dvi savaites verstis be cukraus. Toji motina, kuri buvo nubausta už nederamą elgesį „Raudonojo liūto“ alinėje, sugrįžo namo be dujokaukės ir neturi galimybių gauti kitos. Namuose jau trečią kartą lankėsi išteklių paskirstymo inspektorius, kuris yra konsteblio Vokinso brolis. Jis vėl tikrino pasirengimą maskuoti šviesą. Šis žmogus pasirodė besąs tikras mažas diktatorius. Nė vienas jo nemėgsta.

Skaitydama šiuos laiškus po alinančios darbo dienos, Brioni jausdavo svajingą nostalgiją, vos juntamą prarastojo gyvenimo ilgesį. Vargu ar ji gailėjo savęs. Juk pati savo noru atsiplėšė nuo namų. Savaitės atostogų po parengiamojo kurso ji apsistojo pas savo dėdę ir tetą Primrouz Hilo rajone bei pasipriešino primygtiniams paskambinusios motinos raginimams apsilankyti namuose. Kodėl Brioni nenorinti apsilankyti, na, nors dienelę, kai visi trokšte ištroškę ją pamatyti ir išgirsti apie jos naują gyvenimą? Ir kodėl ji taip retai rašanti laiškus? Brioni sunku buvo sukurti tiesų atsakymą. Kol kas ji jautė vidinį poreikį laikytis nuošaliai nuo namų. Spintelės stalčiuje prie savo lovos laikė didelio formato sąsiuvinį marmurinio kartono viršeliais. Prie jo nugarėlės virvute buvo pririštas pieštukas. Lovoje naudoti parkerį ir rašalą draudžiama. Šį žurnalą ji užvedė patį pirmąjį vakarą, kai tik pasibaigė pirmoji preliminariojo parengimo kurso diena. Kas vakarą, prieš užgęstant šviesoms, rašydavo bent jau po dešimt minučių. Jos užrašų turinį sudarė meniniai manifestai, banalūs nusiskundimai, žmonių apibūdinimai bei paprasti dienos darbų komentarai, kurie kasdien užimdavo vis didesnę jos fantazijų dalį. Brioni retai skaitydavo tai, ką parašiusi, bet mėgdavo paprasčiausiai pasklaidyti prirašytus puslapius. Čia, anapus pavardės ženkliuko ir uniformos, ji susitikdavo tikrąją save, nematomai turtingą, ramiai kaupiančią savo gyvenimiškąją patirtį. Mergina nebuvo praradusi iš vaikystės atsinešto malonumo matyti savo pačios ranka primargintus puslapius. Jų turinys buvo beveik nesvarbus. Kadangi stalčius nerakinamas, ji turėdavo rūpestingai slėpti savo užrašų turinį nuo sesers Dramond — keisti pacientų vardus ir t.t. Pakeitus vardus, lengviau manipuliuoti aplinkybėmis ir kažką prikurti nuo savęs. Brioni mėgdavo savąsias mintis sutapatinti su pacientų mintimis. Ji nei sau, nei kam nors kitam nebuvo įsipareigojusi rašyti autentišką įvykių kroniką. Sąsiuvinio puslapiai — vienintelė vieta, kur mergina galėjo jaustis laisva. Ji rašydavo ir mažas apysakaites — ne itin įtikinamas, iš dalies nusižiūrėtas — apie žmones, gulinčius ar dirbančius palatose. Kurį laiką save įsivaizdavo kaip savotišką medicinos srities Džefrį Čoserį13 — jos palatose knibždėjo spalvingų personažų — girtuoklių, bastūnų, dailių įsimylėjėlių — ir baugių paslapčių. Vėliau ji apgailestavo, kad pernelyg laisvai ir nerūpestingai žiūrėjo į faktus, kurie, tiksliai aprašyti, galėjo tapti puikiu „žaliavos“ šaltiniu. Brioni suprato, kaip naudinga jai būtų žinoti, kas iš tikrųjų vyko, kaip ir kas atrodė, kas buvo pasakyta. Tuo metu žurnalas buvo jos žmogiškojo orumo bastionas: išoriškai ji gyveno paprastos slaugės praktikantės gyvenimą, o viduje slapčia jautėsi esanti didi rašytoja. Šiomis aplinkybėmis, kai atskirta nuo visų, kuriuos pažinojo — šeimos, namų, draugių, — rašymas jai buvo savotiškas asmenybės tęstinumo garantas. Tai, ką ji darė visuomet.