Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Maždaug apie šį laiką, tą dieną, kai iš palatos buvo išlydėti paskutinieji pacientai, Brioni pasiekė laiškas iš tėvo. Po paviršutiniškų pasveikinimų ir standartinių klausimų apie mokslus bei sveikatą jis perdavė jai žinią, kurią išgirdo iš savo kolegos ir kurią patvirtino šeimos nariai: Polas Maršalas ir Lola Kvinsi ketina susituokti kitą šeštadienį Klephemo Šventosios Trejybės bažnyčioje. Tėtis nepaaiškino, kodėl mano, kad ji turėtų tai žinoti, ir daugiau niekaip šios informacijos nekomentavo. Tik puslapio apačioje savuoju greityraščiu suraitė įprastinę frazę: „Myliu, kaip visuomet“.

Visą rytą, dirbdama įprastus darbus palatoje, Brioni galvojo apie šią naujieną. Nuo tos vasaros Lolos ji daugiau nebuvo mačiusi, tad figūra, kurią dabar įsivaizdavo stovinčią prie altoriaus, tebebuvo liesa penkiolikametė mergaitė. Brioni padėjo išrašomai pacientei, senyvai moteriai iš Lembeto, susidėti daiktus į lagaminą bei stengėsi sutelkti dėmesį į jos nusiskundimus. Moteris susilaužė kojos pirštą ir gydytojai jai paskyrė dvylikos dienų gulėjimo režimą, bet gulėti teko tik septynias. Ligonė buvo pasodinta į vežimėlį, ir durininkas ją išvežė. Dirbdama plovykloje, Brioni užsiėmė aritmetikos pratybomis. Lolai dabar dvidešimt, Maršalui — dvidešimt devyneri. Ką gi, nieko nuostabaus. Vis dėlto šis faktas ją sukrėtė. Brioni buvo labiau nei įsipainiojusi į šią santuoką. Ji faktiškai sudarė galimybes jai įvykti.

Per visą dieną, vaikščiodama šen bei ten po palatą bei koridoriais, Brioni jautė, kaip jau pažįstamas kaltės jausmas apima ją su nauja jėga. Ji nušveitė tuščias spinteles, padėjo karboliu nuplauti lovų rėmus, išplovė ir išblizgino grindis, dvigubu greičiu, bet nebėgdama nuskubėjo su pavedimu į vaistinę ir pas ligoninės tarnautoją, tvarkantį ligonių aptarnavimą, paskui buvo pasiųsta pas kitą praktikantę padėti jai išvalyti ir sutvarstyti pūlinį bendrajame vyrų skyriuje bei atidirbo darbus už Fijoną, išvykusią pas stomatologą. Šią pirmąją tikrai gražią gegužės dieną ji kaip reikiant prakaitavo po savo iškrakmolyta uniforma. Tetroško dirbti, paskui — nusiprausti ir pamiegoti, tada vėl dirbti. Tačiau ji žinojo, jog ir tai nepadės. Kad ir kaip nusižeminusi ir nuolankiai ji nešė slaugės pareigų naštą, kad ir kaip sunkiai dirbo bei puikiai atliko savo darbą, kad ir kokių išsilavinimo galimybių bei neužmirštamų akimirkų koledžo kieme atsisakė, žalos, kurią ji padarė, atitaisyti nepajėgs niekas. Jos nusikaltimas buvo neatleistinas ir neatitaisomas.

Pirmą kartą per keletą metų Brioni pagalvojo, kad norėtų pasikalbėti su tėvu. Jo nutolimą nuo šeimos ji visuomet priimdavo kaip objektyvią tikrovę ir nieko iš jo nesitikėjo. Dabar merginai dingtelėjo, ar tiktai, siųsdamas laišką su šia specifine informacija, jis nemėgina pasakyti, kad žino tikrąją tiesą. Po arbatos, pasilikusi šiam reikalui gerokai per mažai laiko, ji nuėjo prie telefono būdelės šalia pagrindinio ligoninės įėjimo, netoli Vestminsterio tilto, ir pamėgino paskambinti jam į darbą. Komutatorinėje, kaip visuomet, atsiliepė paslaugusis nosinis balsas, paskui ryšys nutrūko ir jai teko pradėti iš naujo. Vėl tas pats. Po trečiojo bandymo ryšys nutrūko, nosiniam balsui vos spėjus pasakyti: „mėginu jus sujungti“.

Tuomet jai baigėsi pensai, o be to, turėjo grįžti į palatą. Stabtelėjusi prie telefono būdelės, keletą akimirkų pasigėrėjo didžiuliais kamuoliniais debesimis blyškiai mėlyno dangaus fone. Patvinusi upė, besiveržianti jūros link, atspindėjo dangaus ir debesų koloritą, jam suteikdama pilkšvai žalsvą atspalvį. Didysis Benas, atrodė, nesulaikomai svyra žemyn priešinga debesų judėjimui kryptimi. Ir pro transporto dūmus jautei gaivų šviežios augmenijos kvapą — gal tai kvepėjo ligoninės kiemuose ką tik nupjauta žolė, gal sprogstantys medeliai upės pakraštyje. Nors saulės šviesa buvo labai ryški, oras dvelkė gaivia vėsa. Tokio malonaus pojūčio ji nebuvo patyrusi daugelį dienų, gal ir savaičių. Per daug laiko praleisdavo viduje, kvėpuodama dezinfekcijos skysčiais prisodrinta ligoninės atmosfera. Jau nueinančiai du jauni armijos karininkai, Milbanko karo ligoninės medikai, pasiuntė jai draugišką šypseną. Brioni instinktyviai nuleido akis ir tą pat akimirką to pasigailėjo. Karo medikai nuėjo tolyn skersai tiltą, nekreipdami dėmesio į nieką aplinkui, įsitraukę į pokalbį. Vienas gestikuliavo iškėlęs ranką aukštyn, lyg norėdamas kažką paimti nuo lentynos, o jo kompanionas juokėsi. Tilto viduryje jie sustojo pasigrožėti po kojomis plaukiančia kanoniere. Kokie gyvybingi ir laisvi atrodo šie vaikinai, dingtelėjo jai, ir tada panoro jiems už šypseną atsilyginti šypsena. Tiktai dabar ji suvokė, jog vis dar egzistuoja jos asmenybės dalys, apie kurias buvo visiškai pamiršusi. Ji vėlavo ir turėjo pagrindą bėgti, nors batai smarkiai trynė kojų pirštus. Čia, ant margo, karboliu nenulaistyto grindinio, sesers Dramond muštras negalioja. Čia nereikia laukti kraujavimo ar gaisro, pakanka ir malonaus lengvumo, akimirksnio laisvės pojūčio. Brioni visu greičiu, kiek tik leido jos krakmolyta prijuostė, nudūmė ligoninės įėjimo link.

Dabar ligoninę užvaldė abejingo laukimo atmosfera. Joje liko tik gelta sergantys jūreiviai. Tarp slaugių jų adresu sklandė susižavėjimo replikos ir šiaip jau šmaikštūs pokalbiai. Šie užgrūdinti eiliniai, sėdėdami lovose, patys adydavo savo kojines ir netgi išsiskalbdavo apatinius drabužius, kuriuos ir išsidžiovindavo ant virvučių, įtemptų tarp radiatorių. Tie, kurie dar tebebuvo prikaustyti prie lovos, nusiteikę geriau mirti, bet neprašyti butelio vandens. Sklido kalbos, kad pajėgūs vaikščioti jūreiviai išsireikalavo teisę patys palaikyti palatoje tvarką ir perėmė grindų plovimo bei blizginimo sunkiuoju poliruokliu darbus. Toks vyrų atsidavimas buičiai merginoms buvo nematytas negirdėtas reiškinys, ir Fijona pareiškė, jog ji netekėsianti nė už vieno vyro, kuris netarnavęs Karališkajame jūrų laivyne.

Dėl nelabai suprantamos priežasties vieną dieną praktikantėms buvo suteiktas pusdienis laisvės, įskaitant ir laisvę nuo studijų, nors jos ir turėjo likti su uniformomis. Po priešpiečių Brioni su Fijona perėjo per tiltą, nužingsniavo pro Parlamento rūmus ir pasuko į Šv. Džeimso parką. Jos apėjo aplink tvenkinį, kioske nusipirko arbatos ir išsinuomojo šezlongus, ketindamos pasiklausyti senyvų vyriškių iš Gelbėjimo armijos pučiamųjų orkestro. Orkestras grojo Elgarą, pritaikytą variniams pučiamiesiems. Tomis paskutinėmis gegužės dienomis, kai žinia iš Prancūzijos dar nebuvo reikiamai „suvirškinta“, kai dar nebuvo prasidėję miesto bombardavimai, įsisiautėję rugsėjį, Londone buvo matyti išoriški karo ženklai, bet dar nejuntama jo esmė. Uniformos, plakatai, perspėjantys apie „penktosios kolonos“ veiklą, dvi didelės oro atakų slėptuvės, įrengtos tiesiog po parko veja, visur kur — niūrus oficialumas ir biurokratija. Prie sėdinčių ant šezlongų merginų prisiartino vyriškis su raiščiu bei pilote ir pareikalavo, kad Fijona parodytų savo dujokaukę, kurią slėpė pelerina. Jei ne visi šie požymiai, atmosferą būtų galima laikyti išties nekalta. Visą šalį apėmęs nerimas dėl padėties Prancūzijoje skaisčioje popiečio saulėje kuriam laikui išsisklaidė. Žuvusieji neatgabenti, o visi negrįžusieji buvo laikomi gyvaisiais. Vis dėlto keista — akimirkos kasdieniškumas labiau priminė sapną nei tikrovę. Takeliais dardėjo vaikiški vežimėliai pakeltais gobtuvais, saugančiais nuo saulės blyškius švelniaplaukių kūdikių veidelius, gal pirmą kartą žvelgiančius į pasaulį ir į mėlyną dangų. Vaikai, dalis kurių, atrodo, išvengė evakuacijos, šėlo ant žolės šūkaudami ir kvatodami, orkestras nerte nėrėsi iš kailio, o šezlongų nuoma tebekainavo du pensus. Sunku patikėti, kad vos už šimto mylių vyksta karo katastrofa.