Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Brioni mintis tebebuvo prikaustę savieji rūpesčiai. Gal Londoną užtvindys nuodingosios dujos, gal, „penktosios kolonos“ padedami, jį užgrobs vokiečių desantininkai, ir Lolos vestuvių ceremonija neįvyks. Brioni girdėjo, kaip visažinis durininkas su keistu pasitenkinimu kalbėjo, kad vokiečių armijos sustabdyti nepajėgs niekas. Jie turi naują karybos taktiką, o mes — ne, jų pajėgos modernizuotos, o mūsų — ne. Generolams reikėtų pasiskaityti Lidelio Harto knygą arba ateiti į ligoninės durininko kambarėlį ir prie arbatos atidžiai išklausyti jo paskaitą.

Šalia jos sėdinti Fijona pasakojo apie savo mylimą mažą broliuką ir jo „išminties perlus“, pasakytus per kažkuriuos pietus, o tuo metu Brioni, apsimesdama, kad klausosi, iš tikrųjų galvojo apie Robį. Jei jis kariauja Prancūzijoje, tai gali būti paimtas į nelaisvę. Arba dar blogiau. Kaip Sesilija atlaikytų tokią žinią? Kai muzikos kūrinys, pagyvintas daugybės nederančių garsų, pasiekė savo kurtinantį apogėjų, ji įsikibo į medinius savo šezlongo kraštus ir užsimerkė. Jei kas nors atsitiks Robiui, jei Sesilija ir Robis daugiau niekuomet nebebus kartu... Jos slapta kančia ir aplinkui tvyranti įtampa dėl karo eigos — visiškai skirtingi pasauliai, bet šią akimirką mergina suprato, kad karas gali labai pasunkinti jos kaltę. Vienintelis įsivaizduojamas kaltės panaikinimo būdas — užbraukti praeitį, elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tačiau jeigu jis nesugrįš... Ji troško perimti kieno nors kito praeitį, apskritai tapti kažkuo kitu, kad ir nuoširdžiąja Fijona su nevaržomomis šios gyvenimo perspektyvomis, su jos mylinčia ir gausia gimine, kurios šunys ir katės pavadintos lotyniškais vardais ir kurios namai yra svarbus Čelsio menininkų susitikimų centras. Fijonai tereikėjo gyventi savo gyvenimą, ramiai eiti savo keliu ir su džiaugsmu pasitikti tai, kas jos laukia ir kas turi įvykti. O Brioni atrodė, kad jos pačios gyvenimas privalo praeiti uždarame kambarėlyje be langų ir durų.

— Brioni, ar tau viskas gerai?

Ką? Taip, žinoma. Man viskas gerai, dėkui.

— Aš tavimi netikiu. Ar atnešti tau vandens? — Griaudint plojimams (nė vienas, atrodo, nepastebėjo akivaizdžių kūrinio atlikimo trūkumų), Brioni žiūrėjo, kaip Fijona eina per žolę pro muzikantus ir vyriškį rudu apsiaustu, nuomojantį šezlongus, prie nedidelės kavinukės, pasislėpusios tarp medžių. Gelbėjimo armijos orkestras tuo metu užgrojo „Lik sveikas, juodasis strazde“ — šis kūrinys, atrodo, jiems sekėsi nepalyginti geriau. Šezlonguose sėdintys žmonės sukruto ir ėmė dainuoti drauge su orkestru, kai kurie plojo delnais į taktą. Kolektyvinis dainavimas turėjo vieną priverstinį elementą — nepažįstamiems žmonėms dainuojant drauge, natūraliai kyla noras žvelgti vieni kitiems į akis. Tam Brioni buvo pasiryžusi pasipriešinti. Vis dėlto dainavimas drauge pakėlė jos dvasią, ir kai Fijona sugrįžo puodeliu vandens nešina, o orkestras užgrojo senų gerų dainų popuri, pradėdamas nuo „Ilgas kelias į Tipererį“, jos įsišneko apie darbą. Fijona provokavo Brioni pasinerti į paskalas — teiravosi, kurie ligoninės darbuotojai jai patinka, o kurie kelia susierzinimą, apie seserį Dramond, kurios balsą draugė puikiai sugebėjo pamėgdžioti, apie seserį šeimininkę, kuri elgėsi taip oriai, tarytum būtų gydytoja. Jos prisiminė įvairiausių pacientų keistenybes, pasidalijo savo sielvarto šaltiniais — Fijona buvo pasipiktinusi, kad jai neleidžiama laikyti daiktų ant palangės, Brioni erzino tai, kad vienuoliktą valandą išjungiama šviesa. Tačiau jos plepėjo akivaizdžiai pasimėgaudamos ir savo pastabas lydėjo vis dažnesnių ir garsesniu kikenimu. Merginų galvos linko vis arčiau viena prie kitos, o pirštai kikenant teatrališkai pridengdavo burnas. Tačiau šie gestai buvo daugiau žaismingi nei rimti, ir dauguma atsisukančiųjų pažiūrėti atlaidžiai joms šypsojosi nuo savo šezlongų, nes dvi jaunos slaugės — slaugės karo metu — savo baltai violetinėmis uniformomis, tamsiai mėlynomis pelerinomis ir švariomis pilotėmis iš tiesų traukė akį. Savo nepriekaištinga uniformine apranga jos priminė vienuoles. Merginos jautė turinčios „imunitetą“ aplinkinių akyse, ir jų juokas darėsi vis garsesnis, kartkartėmis virsdamas menkai tramdomu kvatojimu. Fijona pasirodė besanti gera mimikė, ir, nepaisant merginos švelnumo, jos humore slypėjo žiaurumo elementas, kuris Brioni patiko. Fijona turėjo savąją Lembeto padugnių žargono versiją ir beširdiškai perdėdama imitavo kai kurių pacientų neišsiauklėjimą ir neišprusimą, jų maldaujančius, inkščiančius balsus bei tarmišką kalbą. „Tai mano širdis, slaugute. Ji man visuomet buvo ne toje pusėje. Tai aš paveldėjau iš savo mamos. Ar tiesa, kad kūdikis gimsta per apačią, slaugute? Nes aš nežinau, kaip manasis tilps, juk aš visuomet tokia užspazmuota. Aš turėjau šešis vaikigalius, bet vieną palikau autobuse, žinote, aštuoniasdešimt aštuntajame, važiuojant iš Brikstono. Tikriausiai pamiršau jį ant sėdynės. Niekada daugiau jo taip ir nepamačiau, slaugute. Buvau baisiai susisielojusi. Išverkiau akis.“

Joms grįžtant atgal pro Parlamento aikštę, Brioni nuo kvatojimosi dar tebesvaigo galva ir linko keliai. Ji pati stebėjosi, kaip greitai gali keistis jos nuotaika. Sielvartas neišnyko, bet nuslydo kažkur į užnugarį, o jo emocinė galia buvo laikinai pažabota. Susikibusios rankomis, merginos nužingsniavo Vestminsterio tiltu atgal. Potvynio vanduo jau buvo nuslūgęs, ir skaisčioje saulės šviesoje spindėjo rudai violetiniai dumblini krantai, po kuriuos, mesdami mažyčius ryškius šešėlius, kapstėsi tūkstančiai kirminų ieškančių paukščių. Pasukusios į dešinę Lembeto Rūmų keliu, Brioni ir Fijona išvydo armijos sunkvežimių vilkstinę, nusidriekusią ties pagrindiniu ligoninės įėjimu. Merginos juokais suaimanavo dėl jų laukiančios perspektyvos — išpakuoti ir paskirstyti naują galybę inventoriaus.

Tarp sunkvežimių šen bei ten buvo matyti karo lauko greitosios pagalbos mašinos. Prisiartinusios arčiau, jos išvydo neštuvus, begales neštuvų, be tvarkos suverstų ant žemės, ir eiles gulinčių ant žemės žmonių purvinai žalios spalvos kareiviškomis uniformomis bei apraišiotų dėmėtais tvarsčiais. Šen bei ten grupėmis stoviniavo galintys paeiti kareiviai, apsvaigę ir nejudrūs, kaip ir gulintieji ant žemės, apraišioti purvinais tvarsčiais. Sanitaras iš sunkvežimio kėbulo krovė šautuvus. Per minią brovėsi daugybė durininkų, slaugių ir gydytojų. Prie ligoninės durų laukė penki ar šeši vežimėliai su ratukais — aišku, jų buvo nepakankamai. Kurį laiką Brioni ir Fijona stovėjo ir žiūrėjo į šį vaizdą, o paskui, lyg susitarusios, leidosi bėgti.

Mažiau nei po minutės jos jau buvo tarp sužeistųjų. Gaivus pavasario oras nesugebėjo išsklaidyti išmetamųjų dujų ir pūliuojančių žaizdų smarvės. Kareivių veidai ir rankos buvo beveik juodi, jie buvo nesiskutę, susivėlusiais juodais plaukais. Prie uniformos prisiūtos etiketės, ženklinančios medicinos punktą, kuriame buvo suteikta pirmoji pagalba. Visi jie atrodė beveik vienodi, tiesiog laukinė žmonių rasė iš kažkokio baisaus pasaulio. Stovintieji, pasirodo, miegojo. Pro ligoninės duris pylėsi vis nauji gydytojai ir slaugės. Vienas gydytojas konsultantas ėmėsi organizuoti preliminarią sužeistųjų rūšiavimo sistemą. Kai kuriuos sunkiausiai sužeistus be eilės kėlė ant vežimėlių. Pirmą kartą per visą praktikos laiką į Brioni kreipėsi gydytojas — matyt, stažuotojas, nes anksčiau nebuvo jo mačiusi.

— Jūs, eikite prie šių neštuvų galo.

Pats gydytojas paėmė kito neštuvų galo rankenas. Brioni iki tol niekuomet nebuvo nešusi neštuvų, ją pribloškė jų sunkumas. Įėję į vidų, jie spėjo paėjėti koridoriumi gal tik kokius dešimt jardų, ir ji pajuto, kad kairysis riešas gali neišlaikyti svorio. Mergina laikė sužeistojo kojūgalį. Sužeistasis kariškis ant uniformos turėjo seržanto ženklus. Jis buvo be batų ir nuo melsvų kojinių sklido dvokas. Galva subintuota tvarsčiu, kuris buvo visas permirkęs tamsiai raudonu ir juodu krauju. Kelnių audeklas ant šlaunies sumurkdytas į žaizdą. Brioni atrodė, kad ji mato pro audeklą išsikišusį baltą kaulą. Kiekvienas jų žengtas žingsnis jam kėlė kančias. Kareivio akys buvo kietai užmerktos, bet iš skausmo jis kartkartėmis tylomis praverdavo ir vėl sučiaupdavo burną. Jeigu jos kairioji plaštaka nešulio neišlaikys, neštuvai neabejotinai apsivers. Kai jie pasiekė liftą, įėjo į vidų ir pastatė neštuvus ant grindų, jos pirštai jau buvo beatsilenkią. Jiems iš lėto kylant į viršų, gydytojas atidžiai čiuopė sužeistojo pulsą ir giliai kvėpavo pro nosį, nekreipdamas jokio dėmesio į Brioni. Kai liftas sustojo antrame aukšte, jos mintyse tebuvo viena — kaip įveikti trisdešimt jardų koridoriumi iki palatos ir ar jai tai pavyks. Privalo pasakyti gydytojui, kad jai tai per sunku. Tačiau šis, atsukęs jai nugarą, atidarė lifto duris ir nesidairydamas paliepė imti savąjį neštuvų galą. Brioni troško, kad jos kairioji ranka stebuklingu būdu įgautų daugiau jėgos ir kad gydytojas eitų bent kiek sparčiau. Jeigu nepavyktų nunešti neštuvų į vietą, tokios gėdos ji nepakeltų. Sužeistasis, kurio veidas buvo beveik juodas, vis atverdavo ir užverdavo burną, lyg kažką kramtydamas. Jo liežuvis buvo nusėtas baltomis dėmėmis, o juodas Adomo obuolys kartkartėmis pakildavo ir vėl nusileisdavo. Sukandusi dantis, mergina prisivertė žiūrėti jam į veidą. Jie pasuko į palatą. Jos laimė, kritiškiems atvejams skirta lova stovėjo prie pat durų. Neštuvų rankena jau buvo beslystanti iš pirštų. Sesuo ir aukštesniosios kategorijos slaugė laukė prie lovos. Kai tik neštuvai susilygino su lova, rankena išsprūdo jai iš rankos, bet suspėjo laiku pakišti kairiosios kojos kelį ir juos sulaikė. Medinė rankena skaudžiai drožė jai per šlaunį. Neštuvai pasviro, bet laukusioji sesuo skubiai pasilenkusi atstatė juos į horizontalią padėtį. Sužeistasis seržantas išsunkė pro lūpas į nuostabą panašų šūksnį, tarytum niekuomet nebūtų galėjęs patikėti, kad skausmas gali būti toks stiprus.