Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Sakau, man jie netrukdo, slaugute. Būčiau laimingas, jei paliktumėte juos ten, kur jie yra. — Kareivis neįtikinamai nusišypsojo. — Turėčiau ką parodyti anūkams.

— Į juos pradeda įsimesti infekcija, — atsakė ji. — O be to, jie gali nugrimzti.

— Nugrimzti?

— Į jūsų audinius. Patektų į kraujotakos sistemą ir juos nuneštų į jūsų širdį. Arba smegenis.

Atrodo, jis ja patikėjo. Atsigulė ant nugaros ir, pažvelgęs į aukštas lubas, atsiduso.

— Velniava. Turiu omenyje... Atleiskit man, slaugute. Nemanau, kad šiandien esu tam pasiruošęs.

— Suskaičiuokime juos abudu, gerai?

Jie taip ir padarė, balsu. Aštuoni. Ji švelniai jį stumtelėjo į krūtinę.

— Privalome juos išimti. Gulėkite ant nugaros. Pasistengsiu viską atlikti kuo greičiau. Jei tai jums padeda, įsitverkite į lovos galą virš galvos.

Jai imant žnyples, vyriškio koja įsitempė ir ėmė virpėti.

— Nesulaikykite kvėpavimo, pamėginkite atsipalaiduoti.

Jis išleido juokingą prunkštimo garsą.

— Atsipalaiduokite!

Brioni susikaupė ir pasirengė darbui. Sėdėti ant lovos krašto būtų kur kas lengviau, bet tai buvo laikoma neprofesionalumo požymiu, todėl griežtai draudžiama. Kai ji uždėjo savo kairiąją ranką ant nesužeistos kojos dalies, jis krūptelėjo. Ji susirado patį mažiausią kraštinį šrapnelių grupės gabalėlį. Išsikišusi jo dalis buvo buko trikampio pavidalo. Mergina jį suėmė, akimirką luktelėjo ir ištraukė, tvirtu judesiu, bet be trūktelėjimo.

— Bybis! — Iš jo burnos išlėkęs žodis nuskambėjo per visą palatą ir, atrodė, netgi keletą kartų ataidėjo. Įsivyravo tyla, ar bent jau balsai už kitų širmų gerokai pritilo. Brioni suspaudusi žnyplėmis tebelaikė kruviną metalo gabalėlį. Jis buvo trijų ketvirčių colio ilgio ir smailėjantis lyg adata. Prie jos širmos artinosi ryžtingi žingsniai. Ji numetė šrapnelį į inksto formos indelį. Tą pačią akimirką sesuo Dramond staigiu judesiu atitraukė širmą. Ji be galo ramiai pažvelgė į lovos kojūgalį, kur buvo užrašyta paciento pavardė ir, galimas daiktas, jo būklė, tuomet priėjo prie jo ir įsmeigė akis į veidą.

— Kaip jūs drįstate, — ramiai ištarė ji. — Kaip drįstate šitaip kalbėti prie vienos iš mano slaugių?

— Labai atsiprašau, sesute. Tai tiesiog išsprūdo, ir tiek.

Sesuo Dramond su panieka pažvelgė į indą.

— Palyginti su tuo, ką matėme per pastarąsias keletą valandų, aviatoriau Jangai, jūsų sužeidimai yra paviršiniai. Taigi galite laikyti save laimės kūdikiu. Ir jūs, be abejo, parodysite šiokią tokią valią, vertą jūsų uniformos. Tęskite darbą, slauge Teilis.

Tylą, kuri įsivyravo pasišalinus seseriai Dramond, nutraukė linksmas Brioni balsas.

— Tęsime toliau, ar ne? Liko tik septyni. Kai bus baigta, atnešiu jums saikelį brendžio.

Jis suprakaitavo, visas kūnas suvirpėjo, o lovūgalį apkabinusių plaštakų krumpliai pabalo nuo įtampos, bet jai vieną po kitos traukiant geležėles iš kojos, daugiau nebeišleido nė garso.

— Jūs žinote, jog galite šaukti, jei norite.

Tačiau jis nenorėjo dar vieno sesers Dramond vizito, ir Brioni tai galėjo suprasti. Didžiausią šrapnelį ji pasiliko pabaigai. Jo nepavyko išimti vienu patraukimu. Pacientas pasimuistė lovoje ir sušnypštė, traukdamas orą pro sukąstus dantis. Per antrąjį mėginimą šrapnelis išlindo per du colius. Visiškai ištraukti jį jai pavyko tik trečiuoju bandymu. Ji pakėlė jam prieš akis tą kruviną keturių colių ilgio netaisyklingos formos plieninį strypelį.

Kareivis nustebęs kurį laiką žiūrėjo į jį.

— Nuplaukite jį po čiaupu, slaugute. Aš pasiimsiu jį į namus. — Tuomet žmogus nusisuko į pagalvę ir ėmė kūkčioti. Tai galėjo paskatinti žodis „namai“, o gal ir skausmas.

Ji išėjo atnešti jam pažadėtojo brendžio, bet pakeliui turėjo užsukti į plovyklą ir nusivemti.

Ilgą laiką jai vis tekdavo nuimti tvarstį, nuplauti ir vėl aptvarstyti paviršinius sužalojimus. Tačiau galiausiai buvo patikėtas darbas, kurio ji bijojo.

— Norėčiau, kad eitumėte ir pertvarstytumėte eilinio Letimerio veidą, — išgirdo ji vyresniosios sesers nurodymą.

Brioni jau buvo bandžiusi sužeistąjį pamaitinti arbatiniu šaukšteliu pildama maistą į tai, kas buvo likę iš jo burnos, stengdamasi nematyti gailestį keliančio jo seilėjimosi. Žmogus atstūmė jos ranką. Rijimas jam buvo nepakeliama kančia. Pusė jo veido buvo nuplėšta. Labiau nei paties tvarsčio nuėmimo ji bijojo priekaištingo jo didelių rudų akių žvilgsnio. Ką jūs man padarėte? Jo bendravimo forma buvo švelnus gomurinis „aaa“, primenantis tylų nusivylimo atodūsį.

— Mes greitai jus sutvarkysime, — tąsyk kartojo ir kartojo ji, nepajėgdama galvoti apie nieką daugiau.

Dabar, artindamasi prie lovos su savo tvarsliava, Brioni linksmai pasisveikino:

— Sveiki, eilini Letimeri. Štai aš ir vėl pas jus.

Jis pažvelgė į ją nepažįstančiu žvilgsniu.

— Viskas bus gerai, — pasakė ji, nuvyniodama tvarstį, kuris buvo pritvirtintas ant jo viršugalvio. — Jūs išeisite iš čia po savaitės ar dviejų, pamatysite. O tai yra geriau nei tai, ką mes galime pažadėti daugeliui čia gulinčiųjų.

Tai vis buvo šiokia tokia paguoda. Visuomet buvo tokių, kuriems dar blogiau. Prieš pusvalandį buvo atlikta daugybinė amputacija kapitonui iš rytinio Sario, to paties pulko, į kurį priimta dauguma kaimo vaikinų. O be to, buvo daug mirties atvejų.

Naudodamasi pora chirurginių žnyplių, Brioni ėmė rūpestingai šalinti sukrešėjusiu krauju permirkusią marlę nuo vienoje jo veido pusėje žiojinčios kiaurymės. Pašalinus paskutinį gabalėlį, jo veido panašumas į pjūvinį veido modelį, kurį jos naudojo per anatomijos užsiėmimus, buvo tik simboliškas. Visas veido šonas buvo vieni griuvėsiai, tamsiai raudonos spalvos, be menkiausių odos likučių. Pro skruosto vietoje žiojinčią skylę ji matė jo krūminius dantis ir blizgantį liežuvį, kuris atrodė neįtikėtinai ilgas. Aukštėliau, kur ji vargais negalais drįso užmesti akį, matyti atviri raumenys aplink akiduobę. Tai buvo kažkas be galo intymaus, ko niekas ir niekuomet neturi pamatyti. Eilinis Letimeris buvo tapęs pabaisa, ir jis tikriausiai įtaria, jog yra būtent taip. Ar turėjo jis merginą, kuri jį mylėjo? Ar pajėgs ji mylėti jį tokį?

— Mes greitai jus sutvarkysime, — vėl melavo ji.

Mergina ėmė tvarstyti jo veidą švaria marle, sumirkyta euzolio tirpalu. Jai tvirtinant tvarstį ant viršugalvio, jis vėl išleido savo liūdną garsą.

— Ar atnešti jums antinuką?

Jis papurtė galvą, ir vėl pasigirdo tas pats liūdnas garsas.

— Jums negera?

— Ne.

— Vandens?

Linktelėjimas galva. Buvo išlikęs tik nedidelis jo lūpų kamputis. Ji įspraudė į jį puodelio snapelį ir truputį pavertė. Su kiekvienu rijimu jis suvirpėdavo, o sritis aplink nebesančius veido raumenis imdavo mėšlungiškai trūkčioti. Žmogus negalėjo iškentėti, bet kai Brioni ištraukė puodelį, jis pakėlė ranką ir parodė į jos riešą. Jis norėjo dar. Geriau skausmas nei troškulys. Ir taip tęsėsi daugelį minučių — kai nebegalėdavo pakelti skausmo, ligonis akimirką pailsėdavo ir vėl prašydavo vandens.

Ji būtų likusi su juo dar nežinia kiek, bet vis pasitaikydavo kitų darbų — ar kuri nors sesuo pageidaudavo jos pagalbos, ar kitas kareivis pašaukdavo prie savo lovos. Merginai pavyko trumpam ištrūkti iš palatos, kai vienas sužeistasis, atsibundantis iš anestezijos, privėmė jai į sterblę ir ji turėjo eiti susirasti švarią prijuostę. Ji nustebo pro koridoriaus langą pamačiusi, kad lauke jau tamsu. Nuo to momento, kai jos sugrįžo iš parko, buvo praėjusios penkios valandos. Brioni stovėjo prie drabužių spintos ir matavosi prijuostę, kai užėjo sesuo Dramond. Sunku pasakyti, kas tarp jų buvo pasikeitę — jos manieros vis dar buvo šaltos, o paliepimai nediskutuotini. Gal tarp jų atsirado susietumo nelaimės akivaizdoje pojūtis.