Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jis lėtai pasuko galvą, pažvelgė jai pro šalį ir nukreipė ramios nuostabos kupiną žvilgsnį į palatą. Tuomet užmerkė akis ir ėmė klejoti, tyliai kalbėdamas švelniu balsu sau panosėje. Jos žodyno nepakako viską suprasti, todėl pagaudavo tik atskiras frazes:

— Tu lėtai juos skaičiuoji, saujoje, ant pirštų... mano motinos kaklajuostė... tu pasirenki spalvą ir turi su ja gyventi.

Paskui jis keletą minučių patylėjo, o pirštai dar kiečiau apgniaužė jos ranką. Kai vaikinukas vėl prašneko, jo akys tebebuvo užmerktos.

— Nori išgirsti kai ką netikėta? Paryžiuje aš pirmą kartą.

— Lukai, jūs esate Londone. Greitai mes išsiųsime jus namo.

— Man sakė, kad žmonės bus šalti ir nedraugiški, bet iš tiesų yra priešingai. Jie labai malonūs. Ir jūs esate labai gera, kad vėl atėjote manęs aplankyti.

Kurį laiką Brioni manė, kad jis užmigo. Prisėdusi pirmą kartą per daugelį valandų, pajuto, kaip ir jos pačios kūne ima kauptis nuovargis ir apsnūdimas.

Tačiau staiga jis atsimerkė ir taip pat lėtai apsidairė, paskui pažvelgė į ją ir pratarė:

— Na žinoma, jūs esate ta pati mergina, kalbanti su anglišku akcentu.

— Pasakykite man, ką jūs veikėte prieš karą? Kur gyvenote? Ar ką nors prisimenate? — paklausė ji.

— Ar prisimenate tas Velykas, kai atvykote į Milau? — Kalbėdamas jis sūpavo jos ranką į šalis, lyg mėgindamas sujudinti ir pagyvinti jos atmintį, o jo kupinos laukimo tamsžalės akys įtemptai žvelgė jai į veidą.

Ji pagalvojo, kad būtų nesąžininga leisti jam toliau klimpti į iliuzijas.

— Aš niekuomet nebuvau Milau...

— Ar pamenate, kaip pirmą kartą užėjote į mūsų krautuvėlę?

Ji prisitraukė savo kėdę arčiau prie jo lovos. Blyškus riebaluotas vaikino veidas blizgėjo ir lingavo jai prieš akis.

— Lukai, aš noriu, kad paklausytumėte manęs.

— Man atrodo, tąsyk jus aptarnavo mano motina. O gal kuri sesuo. Aš tuo metu su tėvu dirbau prie krosnių vidiniame kieme. Išgirdęs jūsų akcentą, atėjau dirstelėti į jus...

— Aš noriu jums pasakyti, kur jūs esate. Jūs esate ne Paryžiuje...

— Paskui jūs atėjote kitą dieną, ir tuo metu aš buvau viduje, ir jūs pasakėte...

— Greitai galėsite miegoti. Aš ateisiu jūsų aplankyti rytoj, pažadu.

Lukas pakėlė ranką prie savo galvos ir suraukė kaktą. Pritildęs balsą, jis pasakė:

— Norėčiau jūsų paprašyti nedidelės malonės, Teilis.

— Be abejo.

— Šie tvarsčiai taip veržia. Ar negalėtumėte juos nors truputį palaisvinti?

Ji atsistojo ir iš viršaus pažvelgė į jo galvą. Marlės galai buvo surišti taip, kad būtų lengva atpalaiduoti. Kai ji švelniai patraukė už marlės galų, jis paklausė:

— Mano jaunesnioji sesuo Anė, ar jūs ją prisimenate? Ji pati gražiausia mergina visame Milau. Baigiamąjį egzaminą ji išlaikė, kai pagrojo Debiusi kūrinėlį, taip šviesiai ir džiaugsmingai. Ji ir kalba tokiu pačiu stiliumi. Ta melodija nuolat skamba mano mintyse. Tikriausiai jūs ją žinote.

Jis paniūniavo keletą atsitiktinių natų. Brioni tuo metu nuvyniojo jo marlės sluoksnį.

— Niekas nežino, iš kur ji gavo šitą dovaną. Visi kiti mūsų šeimos nariai muzikos srityje yra absoliučiai beviltiški. Kai ji groja, nugara išsitiesia kaip styga. Ji niekuomet nesišypso, kol nebaigia groti. Va, dabar jau geriau. Manau, kaip tik Anė jus aptarnavo, kai pirmą kartą užėjote į mūsų krautuvėlę.

Ji neketino nuimti tvarsčio, bet kai jį atpalaidavo, iš po jo išslydo sunkus sterilios medžiagos gabalas, su savimi nusitempdamas ir dalį kruvinos tvarsliavos. Lukas neteko kaukolės šono, jis buvo nuplėštas. Plaukai nuskusti gerokai plačiau. Po dantytu kaulo pakraščiu matyti puri tamsiai raudona smegenų masė — keleto colių platumo, nusidriekianti nuo viršugalvio beveik iki pat ausies viršaus. Ji pagavo krintantį sterilų tvarstį ore ir laikė rankose, laukdama, kol praeis pykinimas. Tiktai dabar toptelėjo į galvą, kaip kvailai ir neprofesionaliai ji pasielgė sutikdama patenkinti Luko prašymą. Lukas ramiai sėdėjo ir laukė. Brioni nužvelgė palatą. Niekas nekreipė į ją dėmesio. Ji uždėjo sterilųjį tvarstį atgal, apvyniojo ir surišo marlę. Pagaliau vėl atsisėdusi, surado jo ranką ir pamėgino nusiraminti laikoma už plaštakos jo šaltų drėgnų pirštų.

Lukas vėl klejojo.

— Aš nerūkau. Savo davinį pažadėjau atiduoti Žanui... Pažiūrėk, jis tenai, ant stalo... po gėlėmis dabar... triušis gi tavęs negirdi, kvaily... — Paskui žodžiai pasiliejo ištisa srove, ir ji nesugebėjo jų sekti. Po kurio laiko lyg ir susigaudę, kad jis kalba apie mokytoją, kuris buvo pernelyg griežtas — o gal tai buvo ne mokytojas, o armijos karininkas. Galiausiai vaikinas nurimo. Ji drėgnu skudurėliu nušluostė jo suprakaitavusį veidą ir ėmė laukti.

Vos atvėręs akis, jis tęsė jųdviejų pokalbį, tarytum nebūtų buvę jokios pertraukos.

— Kaip, ar tau patinka prancūziški batonai ir pynutės?

— Skanios.

— Štai kodėl tu pas mus ateidavai kiekvieną dieną.

— Taip.

Jis patylėjo, matyt, įsivaizdavo ją valgančią prancūzišką pynutę. Tuomet vėl paklausė — atsargiai, tikriausiai paliesdamas opų klausimą:

— O mūsų raguoliai?

— Geriausi visame Milau.

Jis nusišypsojo. Kai vėl prašneko, jo galugerklyje pasigirdo keistas gergždžiantis garsas, į kurį jie abu nekreipė dėmesio.

— Tai ypatingas mano tėvo receptas. Viskas priklauso nuo sviesto kokybės.

Lukas žvelgė į ją apimtas ekstazės. Ištraukęs savo ranką iš po jos, jis uždėjo delną ant jos plaštakos ir pranešė:

— Tu žinai, mano motinai tu be galo patinki.

— Tikrai?

— Ji visą laiką tik ir kalba apie tave. Mano, kad vasarą mums reikėtų susituokti.

Mergina atlaikė jo žvilgsnį. Dabar suprato, kodėl ją pasiuntė prie jo. Lukui buvo sunku ryti, ir ant jo kaktos, palei tvarsčio pakraštį, bei palei viršutinę lūpą nuo sunkių mėginimų tai daryti formavosi prakaito lašeliai. Ji juos nušluostė ir jau tiesė ranką paduoti jam vandens, bet jis staiga paklausė:

— Ar tu mane myli?

— Taip, — atsakė ji padvejojusi. Kitoks atsakymas šiomis aplinkybėmis buvo neįmanomas. Tarp kitko, šią akimirką ji iš tiesų jį mylėjo. Jis buvo mielas berniukas, atskirtas nuo savo šeimos bei artimųjų ir pasmerktas mirčiai svetimoje vietoje.

Brioni padavė jam truputį vandens. Jai skudurėliu šluostant jo veidą, Lukas vėl paklausė:

— Ar buvai kada nors Kos de Larzake?

— Ne. Niekuomet tenai nebuvau.

Tačiau jis ir nesisiūlė ją tenai nuvežti. Ne — vaikinas nusuko galvą į pagalvę ir greitai vėl ėmė murmėti savo nesuvokiamas klejones. Tačiau pirštai tebelaikė tvirtai apgniaužę Brioni ranką, tarytum jis jaustų jos buvimą šalia.

Tebesišypsodamas Lukas pusiau užmerkė akis. Staiga jis stipriai krūptelėjo, tarytum prie galūnių kas būtų prijungęs elektros srovę. Vaikinukas su nuostaba žvelgė į ją, kiek pražiojęs lūpas. Tuomet ėmė svirti į priekį — atrodė, jog tuoj tuoj grius ant jos. Brioni pašoko nuo kėdės, pasiryžusi neleisti jam parkristi ant grindų. Jo pirštai dar laikė suspaudę jos ranką, o laisvąja ranka jis apkabino ją per kaklą. Vaikino kakta atsirėmė į jos petį, o skruostas prisiglaudė prie jos skruosto. Mergina nusigando, kad sterilusis tvarstis gali vėl nuslysti jam nuo galvos. Jai dingtelėjo, kad gali neatlaikyti jo svorio arba nepakelti vėl atsivėrusio jo žaizdos vaizdo. Ausyse tebeskambėjo gergždžiantis garsas jo galugerklyje. Sutelkusi visas pastangas, paguldė vaikiną ant lovos ir padėjo jo galvą ant pagalvių.