— Slauge, jūs eisite uždėti Banjano krepšius ant kapralo Makintairo rankų ir kojų. Visą jo kūną vilgykite tanino rūgštimi. Jei bus problemų, eikite tiesiai pas mane.
Ji nusisuko ir ėmė nurodinėti kitai slaugei. Brioni matė, kaip jos įneša kapralą. Jis buvo vienas iš daugelio žmonių, nuplikytų degančios naftos, išsiliejusios iš skęstančio kelto netoli Dankirko. Iš vandens jį paėmė eskadrinis minininkas. Klampi nafta buvo įsisunkusi į apdegusius audinius. Tai, ką jos paguldė ant lovos, buvo tik apdegusios žmogaus liekanos. Brioni pagalvojo, kad šitas žmogaus tikrai neišgyvens. Buvo sunku surasti veną, kad galėtum jam suleisti morfijaus. Prieš valandą kitą ji padėjo dviem kitoms slaugėms jį užkelti ant basono, ir vargšas rėkė ne savo balsu, vos jos prie jo prisiliesdavo.
Banjano krepšiai — tai dideli celofaniniai konteineriai. Sužeista galūnė panardinama į tokį krepšį ir plūduriuoja tiksliai kūno temperatūros fiziologiniame druskos tirpale. Netoleruojamas nė vieno laipsnio temperatūros nukrypimas. Kai Brioni priėjo, praktikantė prie primuso, uždėto ant neštuvų, jau ruošė šviežią tirpalą. Krepšius reikėjo dažnai keisti. Kapralas Makintairas gulėjo ant nugaros po savotišku baldakimu, nes negalėjo pakelti jokio audeklo prisilietimo prie savo odos. Jis inkšdamas maldavo vandens. Apsideginus visuomet įvyksta stipri dehidracija. Šio žmogaus lūpos per daug sužalotos, pernelyg sutinusios, o liežuvis per daug pūslėtas, kad vandens jam būtų galima duoti pro burną. Jo fiziologinio tirpalo lašelinė buvo atsijungusi. Adata sužalotoje venoje nesilaikė. Kvalifikuota slaugė, kurios ji anksčiau nebuvo mačiusi, prie stovo tvirtino naują skysčio maišelį. Brioni surado indą, paruošė tanino rūgštį ir paėmė vatos ruloną. Ji ketino pradėti nuo kapralo kojų, kad nesimaišytų panosėje slaugei, kuri dabar čiupinėjo pajuodusią kapralo ranką, ieškodama joje venos.
Tačiau ši paklausė:
— Kas jus čia atsiuntė?
— Sesuo Dramond.
Slaugė kalbėjo trumpai ir atžariai, nepakeldama akių nuo savo zondo.
— Jis per daug kankinasi. Nenoriu, kad jis būtų vilgomas rūgštimi, kol negaus pakankamai skysčių. Eikite ir susiraskite kokį kitą darbą.
Brioni padarė, kaip jai buvo pasakyta. Ji neatsiminė, kiek praėjo laiko — tikriausiai tai buvo jau po vidurnakčio, — kai buvo pasiųsta atnešti naujų rankšluosčių. Eidama koridoriumi, prie budinčiosios sesers kambario durų ji išvydo aną slaugę, stovinčią ir patyliukais raudančią. Kapralas Makintairas buvo miręs. Jo lovą jau užėmęs kitas sužeistasis.
Praktikantės ir antrametės studentės dirbo dvylika valandų be jokio poilsio. Vyresnysis personalas, įskaitant kvalifikuotas slauges, dirbo ir toliau, ir nė vienas negalėjo prisiminti, kiek laiko jau praleido palatoje. Dabar Brioni suprato, kad nors gautas parengimas buvo naudingas — ypač įskiepytas paklusnumas, — bet tikrąjį supratimą apie slaugės darbą ji gavo tik šią naktį. Iki tol niekuomet nebuvo mačiusi vyrų verkiant. Iš pradžių ją tai šokiravo, bet maždaug per valandą prie to priprato. Antra vertus, ne mažiau stulbino ir netgi baugino kai kurių kareivių ištvermė. Dauguma žmonių, atsibundančių po galūnių amputacijos, svaidėsi baisiais juokeliais: kuo dabar aš įspirsiu savo poniai? Buvo atvertos slapčiausios kūno vietos — matėsi išlindę pro audinius kaulai, buvo galima šventvagiškai dirstelėti į žarnyną ar optinį nervą. Šioje naują betarpiškumo lygį pasiekusioje situacijoje Brioni savo vidumi suvokė šiaip jau akivaizdų ir paprastą dalyką, kurį ji, kaip ir dauguma, žinojo tik teoriškai: žmogus, be kita ko, yra materialus padaras, lengvai suardomas ir sunkiai suadomas. Ji mažiausiu sau įmanomu atstumu prisiartino prie mūšio lauko, nes kiekvienas slaugomas pacientas savyje turėjo jo elementų — kraujo, naftos, smėlio, purvo, jūros vandens, kulkų, šrapnelių, variklių tepalo, kordito kvapo, sušlapusią ir suprakaitavusią kovos uniformą su priplėkusiu sukrešėjusiu krauju ir Amo batonėlių trupiniais kišenėse. Neretai, užsukus į plovyklą sodos gabalu nušveisti rankų, iš tarpupirščių jai tekdavo krapštyti būtent paplūdimio smėlį. Brioni ir kitos jos kategorijos praktikantės viena kitoje dabar matė būtent slauges, o ne drauges: kažin ar ji pastebėjo, kad viena iš merginų, padėjusių užkelti kapralą Makintairą ant basono, buvo Fijona. Kartais, kai prižiūrimą kareivį kamuodavo stiprūs skausmai, ją užplūsdavo nuasmeninto švelnumo banga, padedanti veiksmingai ir nekrūpčiojant iš siaubo atlikti savo darbą. Būtent tada Brioni pajuto tikrąją slaugės pašaukimo esmę ir ėmė ilgėtis tos dienos, kai taps visateise slauge. Ji jautė, kad visiškai įmanoma paaukoti ambicijas tapti rašytoja ir paskirti savo gyvenimą ligonių slaugymui mainais už šias pakilios ir neasmeniškos meilės akimirkas.
Prieš pusę keturių ryto jai buvo liepta nueiti pas seserį Dramond. Surado šią klojančią lovą. Anksčiau Brioni buvo ją pastebėjusi plovykloje. Atrodo, sesuo Dramond buvo visur ir dirbo visus iš eilės darbus, nežiūrėdama savo rango. Brioni priėjo ir automatiškai ėmė jai talkinti.
— Atrodo, jei teisingai pamenu, šiek tiek kalbate prancūziškai, — pratarė sesuo.
— Tai tik mokyklinės žinios, vyresnioji sesute.
Sesuo Dramond linktelėjo galva palatos galo link.
— Matote tą kareivį, sėdintį paskutinėje lovoje? Skubus chirurginis atvejis, bet kaukės užsidėti nereikia. Susiraskite kėdę ir atsisėskite prie jo. Paimkite jį už rankos ir pasikalbėkite.
Brioni pasijuto užgauta.
— Bet aš nesu pavargusi, sesute. Iš tiesų, ne.
— Jūs padarysite, ką aš jums sakau.
— Taip, sesute.
Jis atrodė kaip penkiolikametis berniukas, bet kortelėje lovos gale buvo užrašyta, kad jam aštuoniolika — tiek pat, kiek jai. Vaikinas sėdėjo, iš visų pusių apramstytas pagalvėmis, ir žiūrėjo į palatos bruzdesį su svajinga vaikiška nuostaba. Buvo sunku jame įžvelgti kareivį. Dailus baltas, keistai spindintis smulkių bruožų veidas, tamsūs antakiai, tamsiai žalios liguistai blizgančios akys ir švelni plačialūpė burna. Galva storai apmuturiuota tvarsčiais. Kai ji prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie jo, jis nusišypsojo, lyg būtų jos laukęs. Nenustebo ir tada, kai ji paėmė jį už rankos.
— Te voila enfin14. — Prancūziški balsiai jo lūpose skambėjo muzikaliai ir aiškiai, bet mergina vos galėjo jį suprasti. Ligonio ranka buvo šalta ir lipni.
— Sesuo paprašė manęs ateiti prie jūsų ir šnektelėti, — pasakė ji. Nežinodama, kaip prancūziškai pasakyti „medicinos sesuo“, Brioni išvertė tiesiog „sesuo“.
— Jūsų sesuo yra labai gera, — jis linktelėjo galva. — Bet ji juk visuomet tokia buvo. Kaip jai klojasi? Ką ji veikia šiomis dienomis?
Jo akyse buvo justi toks draugiškumas ir žavesys, toks berniukiškas troškimas ją sudominti, kad Brioni negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tiktai leistis į pokalbį.
— Ji irgi yra slaugė.
— Be abejo. Jūs man jau minėjote. Ar ji vis dar laiminga? Ar ji ištekėjo už to žmogaus, kurį taip mylėjo? Žinote, negaliu prisiminti jo vardo. Tikiuosi, jūs man atleisite. Po sužeidimo mano atmintis labai pablogėjo. Tačiau gydytojai sako, kad greitai ji grįš. Koks buvo jo vardas?
— Robis. Bet...
— Ar jie dabar susituokę, ar laimingai gyvena?
— E... tikiuosi, kad tai greitai įvyks.
— Aš taip džiaugiuosi dėl jos.
— Jūs nepasakėte man savo vardo.
— Lukas. Lukas Kornetas. O jūsų?
— Teilis, — padvejojusi pasakė ji savo pavardę.
— Teilis. Labai gražiai skamba, — pasakė jis. Iš tiesų, jo lūpose jos pavardė skambėjo neįprastai gražiai.
Читать дальше