Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Aš esu Brioni, — pasakė ji taip tyliai, kad girdėtų tiktai jis, niekas kitas.

Jo apstulbusios akys buvo plačiai atmerktos, o vaško spalvos oda spindėte spindėjo elektros šviesoje. Mergina prisislinko arčiau ir prikišo savo lūpas prie jo ausies. Ji pajuto sau už nugaros kažką stovint. Po akimirkos ant peties nusileido kažkieno ranka.

— Mano vardas ne Teilis. Vadink mane Brioni, — sušnibždėjo ji. Tuomet iš už jos nugaros pasirodžiusi kita ranka prilietė ir švelniai nuėmė jos plaštaką, uždėtą ant vaikino rankos.

— Dabar atsistokite, slauge Teilis.

Sesuo Dramond paėmė ją už alkūnės ir padėjo atsistoti. Raudonos dėmės ant vyresniosios sesers skruostų buvo kaip reta ryškios, o virš skruostikaulių raudonos odos zona su balta oda jungėsi ryškia tiesia linija.

Kita slaugė, priėjusi prie lovos iš kitos pusės, užtraukė antklodę ant Luko Korneto veido.

Kietai suspaudusi lūpas, sesuo išlygino Brioni apykaklę.

— Esat gera mergaitė. Dabar eikite ir nusiplaukite kraują sau nuo veido. Mes nenorime, kad kiti pacientai jaudintųsi.

Brioni padarė, kaip jai buvo pasakyta. Nuėjusi į tualetą, šaltu vandeniu nusiprausė veidą ir po keleto minučių sugrįžo į palatą.

Pusę penkių ryto praktikantės buvo paleistos į savo bendrabutį šiek tiek pamiegoti. Vienuoliktą valandą jos privalėjo vėl būti darbo vietoje.

Brioni žingsniavo su Fijona. Abi merginos tylėjo. Kai paėmė viena kitai už rankos, vieną akimirką joms pasirodė, kad jos tęsia vakardienos pasivaikščiojimą Vestminsterio tiltu — tęsia jį po daugelio daugelio metų. Dar negalėjo net įvardyti, ką joms reiškia pastarosios ligoninėje praleistos valandos ir kaip šios valandos jas pakeitė. Joms pakako to, kad gali tiesiog ramiai eiti tuščiais koridoriais tarp kitų merginų.

Pasakiusi draugei labanakt ir nuėjusi į savo mažytį kambarėlį, Brioni ant grindų rado gulintį laišką. Jos adresas ant voko buvo užrašytas nepažįstama rašysena. Kažkuri mergina tikriausiai jį paėmė nuo durininko stalelio ir pakišo po jos kambarėlio durimis. Užuot tučtuojau atplėšusi laišką, Brioni nusirengė ir pasiruošė miegui. Atsisėdusi ant lovos krašto su naktiniais marškiniais ir pasidėjusi laišką ant kelių, ji galvojo apie mirusį vaikiną. Kraštelis dangaus jos lange jau bolavo. Mergina dar girdėjo jo balsą, girdėjo, kaip jis sako „Teilis“, paversdamas jos pavardę vardu. Ji galvojo apie niekada neateisiančią ateitį — krautuvėlę siauroje ūksmingoje gatvelėje, knibždančioje sulaukėjusių kačių, pianino muziką, atsklindančią iš antrojo aukšto, jukias jos vyro seseris, geraširdiškai besišaipančias iš jos angliško akcento, ir patį Luką Kornetą, mylintį ją savo aistringa ir karšta meile. Jai norėjosi paverkti dėl Luko, taip pat ir dėl jo šeimos Milau miestelyje, nekantriai laukiančios žinios iš jo ar apie jį. Tačiau ašaros nesiliejo, ji buvo tuščia. Taip išsėdėjo beveik pusę valandos, apimta keisto kvaitulio, ir tik tada, išsekusi, bet ne mieguista, kaip visuomet perrišo savo plaukus kaspinu, atsigulė į lovą ir atplėšė voką.

Brangioji panele Teilis!

Dėkojame už tai , kad atsiuntėte mums „Dvi figūras prie fontano“. Prašome priimti mūsų atsiprašymą dėl gerokai vėluojančio atsakymo. Kaip jūs tikriausiai žinote , mūsų žurnalui nebūdinga spausdinti visą naujo ir nežinomo rašytojo novelę, net jei ji ir stipri. Mėginome surasti tinkamą spausdinti ištrauką, bet, deja , to padaryti mums nepavyko. Todėl atskiru siuntiniu grąžinu rankraštį jums.

Nepaisant to, jūsų kūrinį, nors savo įstaigoje turime daug darbo, mes perskaitėme labai susidomėję. Nors ir atsisakėme spausdinti jūsų kūrinį ar jo dalį, manome esant tikslinga jums pranešti, jog ne tik aš, bet ir kai kurie kiti leidėjai linkę domėtis jūsų būsimais kūriniais. Mes nesame patenkinti pernelyg solidžiu, vidutiniškai paėmus, mūsų spausdinamų autorių amžiumi ir linkę skatinti perspektyvius jaunus rašytojus. Tad pageidautume išvysti jūsų būsimus kūrinius, ypač jei tai būtų trumpas apsakymas ar du.

„Dvi figūros prie fontano mums pasirodė pakankamai intriguojantis kūrinys, vertas skaityti paskirto laiko. Tai sakau anaiptol ne komplimento vardan. Mes atmetame daug mums siunčiamų kūrinių, tarp jų ir autorių su žinomais vardais. Jūsų kūrinyje yra keletas gana įspūdingų meninių vaizdų, kaip antai: „ilga žolė buvo persmelkta liūtiško vėlyvos vasaros geltonio“. Be to, jūs puikiai sugebate perteikti minčių srautą ir pateikiate jį su subtiliais niuansais, meistriškai apibūdindama charakterių skirtumus. Sugebate pagauti akimirkoje kažką unikalaus ir nepaaiškinamo. Tačiau mums atrodo, kad daug kas jūsų kūrinyje pasiskolinta iš ponios Vulf. Permatomas dabarties momentas , be abejo, vertingas dalykas, ypač poezijoje. Jis leidžia rašytojui pademonstruoti savo talentą, pasinerti į suvokimo paslaptis, pateikti stilizuotą mąstymo proceso versiją, pademonstruoti savo giliausiojo „aš“ užgaidas bei nenuspėjamumą ir t. t. Ar verta abejoti tokio eksperimentavimo vertingumu? Deja, šis stilius vertingas tik tada, kai nėra tikslinga rutulioti siužetą. Kitaip tariant, mūsų dėmesys prie jūsų kūrinio būtų prikaustytas dar labiau, jei viską pagrįstų siužetinė linija. Siužetas yra reikalingas.

Kalbant apie mažą mergaitę, stovinčią prie lango, kurios pasakojimą mes skaitome pirmiausia, — puikiai pavaizduotas jos visiškas nesugebėjimas suvokti prie fontano vykstančio siužeto esmės. Tas pat pasakytina ir apie jos savitą situacijos suvokimą, kylantį pasiryžimą veikti bei pojūtį, kad ji tapo suaugusiųjų pasaulio misterijų dalyve. Šią jauną mergaitę mes užklumpame jos asmenybės pabudimo aušroje. Skaitytoją neabejotinai suintriguotų jos pasiryžimas liautis rašius pasakų ir liaudies sakmių stiliaus kūrinius (kūrinį labai papildytų užuominos ar citatos iš tų kūrinių siužetų). Naujosios technikos „kūdikį“ ji galėtų išrutulioti iš liaudies sakmių. Nepaisant visų ritmų ir taiklių pastebėjimų, po tiek daug žadančios pradžios neįvyksta nieko ypatinga. Jaunas vyriškis ir moteris prie fontano, kurie akivaizdžiai turi daug paslėptų jausmų vienas kitam, tąsosi dėl Mino vazos ir ją sulaužo. (Ne vienas iš mūsų išreiškė nuomonę, kad Mino vaza pernelyg neįkainojama, jog būtų įtikinama jos išnešimo į lauką versija. Ar ne geriau tiktų Sevro arba Nimfenburgo porcelianas?) Moteris nenusirengusi įlipa į fontaną surinkti nuo dugno vazos gabalėlių. Ar nebūtų geriau, jei įvykį stebinti mergaitė apskritai nesuprastų, jog vaza buvo sulaužyta? Tuomet sesers pasinėrimas į fontano baseiną jai būtų dar didesnė misterija. Iš šios pradžios gali rutuliotis be galo intriguojantis siužetas — tuo tarpu jūs daugelį puslapių paskiriate šviesos, šešėlių bei atsitiktinių įspūdžių aprašinėjimui. Tuomet seka skyrius, kuriame situacija pateikiama vyro akimis, paskui — moters, nors iš šių skyrių nedaug ką nauja sužinome. Gal tik keletą neesminių niuansų apie kai kuriuos epizodo aspektus bei kelis menkai su epizodu susijusius prisiminimus. Vyras ir moteris nueina į skirtingas puses, palikdami ant žvyro šlapią dėmę, kuri greitai išdžiūsta — ir čia mus užklumpa kūrinio pabaiga. Statiškas kūrinio pobūdis — ne pati geriausia terpė jūsų akivaizdžiam talentui atskleisti.

Jei ta mergaitė taip klaidingai suprato keistą nedidelę scenelę, kuri rutuliojosi priešais ją, arba buvo jos taip sugluminta, kaip tai galėtų paveikti dviejų susijusių suaugusių žmonių gyvenimą, ar ji negalėtų, sakysime, įsiterpti tarp šių dviejų žmonių kaip griaunanti jėga? O gal priešingai — suartinti juos vieną su kitu, planuotai arba atsitiktinai? Ar negali ji nekaltai, pati to neįsisąmonindama, atskleisti jų santykių esmę — kad ir savo tėvams? Jie juk tikrai nebūtų linkę toleruoti nesantuokinių meilės ryšių tarp savo vyresniosios dukters ir jų namų darbininkės sūnaus. Ar negalėtų jaunoji pora pasinaudoti ja kaip kurjere?