Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Dabar, kai Prancūzija krito, spėjama, kad greitai prasidės Londono bombardavimas, kuris tikriausiai baigsis jo sulyginimu su žeme. Nė vienam nebuvo patariama be reikalo pasilikti mieste. Smėlio maišų barikados ant ligoninės pirmojo aukšto langų dar sustiprintos, o civiliai rangovai ant stogų tikrino dūmtraukių ir šviesos angų tvirtumą. Vyko įvairios palatų evakuavimo repeticijos su nesibaigiančiais griežtais rėkavimais bei švilpukų skardenimu ir priešgaisrinės pratybos bei apmokymai, kaip elgtis pacientų surinkimo centruose ar, pavyzdžiui, uždėti dujokaukes ant to nepajėgiančių padaryti pacientų galvų. Slaugėms nuolat primenama, kad per oro pavojų pirmiausia dujokaukes turi užsidėti jos pačios. Sesuo Dramond jų daugiau neterorizavo. Dabar, kai visos jau buvo patyrusios kraujo skonį, ji nekalbėjo su jomis kaip su mokinukėmis. Nurodymus dabar dalijo šaltu, profesionaliai neutraliu tonu, ir tai glostė jų savimeilę. Šiomis naujomis aplinkybėmis Brioni gana nesunkiai pavyko susikeisti pamainomis su Fijona, kuri maloniai sutiko atiduoti savo laisvą šeštadienį už Brioni pirmadienį.

Dėl administracinės painiavos kai kurie kareiviai būdavo paliekami atgauti jėgas pagrindinėje ligoninėje. Kai tiktai išmiegodavo savo išsekimą, įprasdavo prie reguliaraus maitinimo ir priaugdavo bent dalį svorio, jų nuotaika imdavo bjurti, netgi tų, kurie nepatyrę neatitaisomų sužalojimų. Tai buvo daugiausia pėstininkai. Jie gulėdavo savo lovose ir rūkydavo, tylomis žvelgdami į lubas ir klajodami po nesenus prisiminimus. Arba susirinkdavo pasikalbėti nedidelėmis triukšmingomis grupelėmis. Kareiviai bjaurėjosi savimi. Kai kurie iš jų Brioni prisipažino, kad niekuomet taip ir neiššovė nė šūvio. Tačiau labiausiai jie buvo nepatenkinti „žalvariu“ — taip vadino savo karininkus, kurie juos apleido atsitraukiant, — taip pat niršo ant prancūzų už tai, kad šie pasidavė, galima sakyti, be kovos. Jie kandžiai šaipėsi iš laikraščių džiūgavimo dėl „stebuklingos“ evakuacijos ir mažų gelbėjimo laivelių didvyriškumo.

— Suknisti kerėplos, — girdėjo ji juos bumbant tarpusavyje. — Supistas Karališkasis oro laivynas.

Kai kurie kareiviai buvo nusiteikę netgi gana nedraugiškai ir arogantiškai žvelgė į juos gydantį personalą, tarytum tapatindami savo generolus ir ligoninės slauges. Visi jie, jų nuomone, priklauso tai pačiai bukagalvių kompanijai. Tačiau užteko vieno sesers Dramond vizito, ir jų arogancija baigėsi.

Šeštadienį Brioni išėjo iš ligoninės aštuntą valandą ryto, nevalgiusi pusryčių, ir nužingsniavo paupiu prieš srovę. Upė buvo jai iš dešinės. Kai praėjo pro Lembeto rūmų vartus, iš stoties išvažiavo trys autobusai. Visos stoties maršrutų lentos buvo tuščios. Tai turėjo sukelti problemų agresoriui. Bet Brioni tai buvo nesvarbu, nes ji jau nusprendusi eiti pėsčiomis. Deja, tai, kad buvo įsiminusi pavadinimus keleto gatvių, kuriomis turėjo eiti, nepadėjo. Visi ženklai nuimti arba uždažyti. Mergina ketino eiti porą mylių palei upę, o paskui pasukti į kairę, pietų kryptimi. Dauguma miesto planų bei žemėlapių valdžios įsakymu konfiskuoti. Šiaip ne taip pavyko pasiskolinti apdriskusį 1926 metų autobusų maršrutų planą. Jis buvo suplyšęs per sulenkimus, kaip tik palei tą gatvę, kuria jai reikėjo eiti. Vartydama planą, ji apskritai rizikavo perplėšti jį pusiau. Be to, merginą nervino nežinia, kokias asociacijas ji gali kelti aplinkiniams. Laikraščiai pilni reportažų apie vokiečių desantininkes, persirengusias slaugėmis ir vienuolėmis, kurios iš miestų migruoja į užmiesčius ir čia formuoja „penktąją koloną“. Jas esą galima demaskuoti pagal tai, jog kartkartėmis išsitraukia ir nagrinėja žemėlapius, klausinėja kelio pernelyg tobula anglų kalba bei nežino populiarių vaikiškų eilėraštukų ir dainelių. Tai prisiminusi Brioni negalėjo atsikratyti minties, jog turėtų atrodyti įtartinai. Anksčiau manė, kad uniforma ją apsaugos, einant nežinomomis vietomis. Dabar ji jautėsi kaip šnipė.

Žengdama rytinio transporto srautui priešpriešiais Brioni kartojosi visus vaikiškus eilėraštukus, kuriuos tik galėjo prisiminti. Tačiau labai nedaugelį iš jų galėtų padeklamuoti nuo pradžios iki galo. Priešakyje arklio traukiamu vežimu važiavęs pieno supirkėjas išlipo iš vežimo ir nuėjo tvirčiau suveržti pavaržų. Kai Brioni prisiartino, jis kažką murmėjo savo gyvuliui. Ji sustojo prie vežimo ir mandagiai kostelėjo. Atmintyje trumpam iškilo Hardmanas ir jo dviratis vežimas. Jei šiam žmogui dabar septyniasdešimt, jos amžiaus jis buvo tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntaisiais. Jie dar puikiai prisimena arklio epochą ir nenori jo kaip transporto priemonės palikti istorijai.

Paklaustas kelio, pienininkas gana draugiškai, nors ir ne itin rišliai, jai paaiškino, kaip pasiekti tikslą. Tai buvo stambus vyriškis balta, nuo tabako kiek dėmėta barzda. Jis aiškiai turėjo adenoidus, nes balsas buvo kiek mykiantis, o žodžiai susilieję. Vyras mostelėjo ranka keliuko, atsišakojančio į kairę už geležinkelio viaduko, link. Eidama nurodyta kryptimi, mergina pagalvojo, ar tik kiek ne per anksti sukti tolyn nuo upės, bet jautė, kad jis ją stebi, ir nusprendė, kad būtų nemandagu nepaisyti vyriškio patarimų. Gal šis posūkis į kairę yra artimesnis kelias į tikslą.

Brioni su nuostaba pagalvojo, jog nepaisant visko, ką matė ir patyrė pastaruoju metu, ji tebėra nevėkšliška ir neryžtinga. Likusi viena, jautėsi lyg ne savo vietoje, jai trūko pasitikėjimo savo jėgomis. Ilgus mėnesius gyveno uždarą gyvenimą, kurio kiekviena valanda buvo paženklinta tvarkaraštyje. Ji žinojo savo kuklią vietą palatoje. Įgijusi profesionalumo, ėmė geriau vykdyti nurodymus, tiksliau atlikti procedūras ir mažiau galvoti apie save. Tačiau jau seniai buvo ką nors dariusi išties savarankiškai. Ko gero, nė karto nuo viešnagės Primrouz Hile, kai rašomąja mašinėle išbarškino savo novelę. Koks kvailas užsidegimas visa tai atrodė dabar.

Po geležinkelio viaduku perėjo kaip tik tuo metu, kai virš galvos dundėjo traukinys. Ritmingas ir kurtinantis dundesys smelkėsi į pačius kaulus. Plienas, slystantis plienu, plieno smūgiai į plieną, dideli sukniedyti plieno lakštai, dunksantys prietemoje aukštai jai virš galvos, neaiškios paskirties durys, įgrimzdusios į mūrinę pylimo sieną, pritvirtinti prie aprūdijusių atramų galingi ketaus vamzdžiai, kuriais cirkuliuoja dievai žino kas — visas šis brutalus išradimas priklauso superžmonių rasei. Jos pačios galimybės tenkinasi grindų šveitimu ir tvarsčių keitimu. Nejaugi ji iš tiesų rado savyje jėgų šiai kelionei?

Kai Brioni išlindo iš po viaduko, nušviesta dulkėtos ryto saulės šviesos, traukinys jau tolo, o jo provincialus ratų klaksėjimas į bėgių sandūras kas akimirką vis tilo. Tau reikia stuburo, kartojo ir kartojo sau pačiai Brioni. Ji praėjo nediduką parkelį su teniso kortu, kuriame kamuoliuką tingiai daužė du vyriškiai vilnonėmis kelnėmis — matyt, darė apšilimą prieš varžybas. Netoliese ant suolelio sėdėjo dvi merginos chaki spalvos drabužiais ir skaitė laišką. Ji pagalvojo apie savo gautąjį laišką, kurį per pamainą nešiojosi chalato kišenėje ir jo antrajame lape atsirado krabą primenanti karbolio dėmė. Mergina jau suprato, kad šis laiškas buvo reikšmingas asmeninis kaltinimas jai. Ar ji negalėjo įsiterpti tarp jų kaip griaunanti jėga? Taip, išties. Ir tai padarius, ar tik ne mėginimas užmaskuoti šį faktą ją paskatino nusiųsti šią silpną, gal net absurdišką novelę į žurnalo redakciją? Begaliniai puslapiai apie šviesos, akmenų ir vandens žaismą, įvykio atpasakojimas iš trijų skirtingų požiūrio taškų, tvyranti išoriška ramybė ir įspūdis, kad nieko ypatinga nevyksta — niekas iš viso to negalėjo paslėpti jos bailumo. Nejaugi ji iš tiesų manė galinti pasislėpti už pasiskolintų šiuolaikinio rašymo stiliaus išmonių, paskandinti savo kaltę sąmonės sraute — trijuose sąmonės srautuose?! Išsisukinėjimas, būdingas jos mažai novelei, lygiai toks pat būdingas ir jos gyvenimui. Viso to, su kuo ji vengė susidurti gyvenime, nebuvo ir jos kūrinyje — nors ten to būtinai reikėjo. Ką ji ketina daryti dabar? Jai stinga ne novelės stuburo. Jai stinga jos pačios stuburo.