Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Be to, kaip ji, būdama nekviesta viešnia, paaiškintų savo apsilankymo tikslą dėdei ir tetai? Galimas daiktas, jie įsižeistų, o būtų dar blogiau, jei neįsižeistų ir ją pakviestų kankinančios vakarienės kokiame nors viešbutyje, kur tektų sėdėti drauge su ponia ir ponu Maršalais, išprakaitavusiais nuo neapykantos jai, bei Hermiona, nesugebančia paslėpti savo paniekos Sesiliui. Brioni taip stovėjo kokią minutę ar dvi, tarytum prikaustyta muzikos garsų, o tuomet, suerzinta savo pačios bailumo, ryžtingai žengė į portiką. Vikaras jau buvo nutolęs mažiausiai už šimto jardų. Laisvai mosuodamas rankomis, jis žingsniavo per dykvietę, nusidriekiančią už bažnyčios. Jaunavedžiai jau sėdėjo „RollsRoyce“ — Maršalas už vairo. Automobilis riedėjo atbulas, ieškodamas kur apsisukti. Brioni neabejojo, kad jie ją matė. Kai Maršalas perjungė pavarą, pasigirdo irzlus metalinis žviegimas — galimas daiktas, geras ženklas. Automobilis greitai nuvažiavo šalin, ir pro šoninį langą Brioni išvydo baltą Lolos siluetą, prisiglaudusį prie vairuotojo peties. Visa likusi svita buvo kaip į vandenį dingusi medžių paunksnėje.

Pagal planą Brioni susigaudę, kad Belhemas turi būti toje pusėje, kur link nuėjo vikaras. Jis turėjo būti nelabai toli, ir vien jau tas faktas didino nenorą tęsti kelionę. Ji ten atsidurtų pernelyg greitai. Buvo alkana ir ištroškusi, pūslė ant kulno tvinkčiojo ir lipo prie bato. Gana tvanku, o eiti jai tektų per plačią saulės kepinamą dykvietę, suskaidytą tik tiesių asfaltuotų takelių, vedančių į slėptuves. Tolumoje buvo matyti orkestro estrada, kurioje šmėžavo keletas vyrų tamsiai mėlynomis uniformomis. Ji prisiminė Fijoną, kurios laisvadienį buvo pasiskolinusi, ir apie jų popietę, praleistą Šv. Džeimso parke. Tai atrodė tolimas ir nekaltas laikas, nors viskas vyko ne daugiau nei prieš dešimt dienų. Fijona šiuo metu tikriausiai antrukart išnešioja basonus. Brioni stovėjo portiko šešėlyje ir galvojo, kokią mažą dovanėlę ji galėtų nupirkti savo draugei už paslaugą — ką nors skanaus: bananų, apelsinų, šveicariško šokolado. Durininkai žino, kaip gauti šių dalykų. Brioni girdėjo juos kalbant, kad galima gauti viską ir bet ką, jei tik turi reikiamą sumą pinigų. Žiūrėdama į transporto koloną, judančią dykvietės pakraščiu jai pakeliui, prisiminė, jog yra nevalgiusi. Vaizduotėje išvydo paraikytą kumpį, be lukšto virtus kiaušinius, keptą viščiuko šlaunelę, sotų airišką troškinį, citrininį pyragaitį... puodelį arbatos. Kai tiktai dingtelėjo, kad pro duris sklindanti nenustygstanti vargonų muzika ima nervinti, grojimas liovėsi. Staiga atsiradusi nauja tylos erdvė jai asocijavosi su laisve, ir ji nusprendė, kad visų pirma turi papusryčiauti. Tačiau toje pusėje, kur link turėjo eiti, nebuvo matyti jokių parduotuvių nei užkandinių, tik tolumoje dunksojo masyvūs daugiabučiai tamsiai oranžinių plytų gyvenamieji namai.

Po kelių minučių iš bažnyčios išėjo vargonininkas, vienoje rankoje laikydamas savo skrybėlę, o kitoje — sunkų raktų ryšulį. Brioni iš pradžių ketino jo paklausti kelio iki artimiausios kavinės, bet tas žmogus atrodė nervingas, kaip ir jo muzika, be to, matyt, buvo pasiryžęs ją ignoruoti. Triukšmingai uždaręs bažnyčios duris ir jas užrakinęs, jis užsimaukšlino ant galvos skrybėlę ir nuskubėjo savais keliais.

Gal tai buvo pirmasis žingsnis atsisakant savo planų, bet Brioni jau ėjo atgal savo pačios pėdomis Klephem Hai gatvės link. Ji turi papusryčiauti, o tuomet spręs, kaip elgtis. Netoli metro stoties praėjo akmeninį dubenį su fontanėliu — nedaug trūko, kad būtų panardinusi į vandenį veidą ir atsigėrusi. Pagaliau rado nušiurusią užkandinę murzinais langais ir cigarečių nuorūkų sluoksniu ant grindų, bet maistas čia kažin ar galėjo būti blogesnis nei tas, prie kurio buvo įpratusi. Ji užsisakė arbatos, tris gabalėlius skrudintos duonos su margarinu bei blyškiai rausvos spalvos braškių džemu. Pajutusi savyje hipoglikemijos požymius, prisidėjo į arbatą prideramą dozę cukraus. Tačiau netgi saldumas negalėjo visiškai nuslopinti dezinfekcijos priemonių prieskonio arbatoje.

Ji išgėrė dar vieną puodelį, patenkinta, kad arbata tik vasarošiltė ir ją buvo galima gerti dideliais gurkšniais. Tuomet, išėjusi į akmenimis grįstą užkandinės kiemą, tolimajame jo gale pasinaudojo dvokiančia išviete su skyle grindyse. Tačiau nebuvo pasaulyje tokio dvoko, kuris galėtų nustebinti slaugę praktikantę. Atsiplėšusi tualetinio popieriaus gniužulą, įmurkdė jį į bato užkulnį. Jo turės pakakti myliai ar dviem. Prie plytų sienos pritaisytas praustuvas su vienu čiaupu. Ant jo krašto gulėjo pilkomis nešvarumų gyslomis išraizgytas muilo gabalėlis, kurio ji buvo linkusi neliesti. Kai atsuko vandenį, paplavos iš nutekamojo vamzdžio pasipylė tiesiai ant blauzdų. Ji nušluostė jas rankovėmis, susišukavo plaukus ir pamėgino įsivaizduoti ant plytų sienos atsispindintį savo veidą. Deja, be veidrodžio negalėjo pasidažyti lūpų. Drėgna nosinaite apšluosčiusi veidą, paplekšnojo sau per žandus, norėdama atgaivinti skruostų raudonį. Sprendimas padarytas — jai atrodė, tai įvyko be jos sąmoningo dalyvavimo. Ji eis pas seserį ir atliks savo išpažintį.

Brioni išėjo iš užkandinės ir nužingsniavo dykviete, jausdama vis didėjantį atstumą tarp savęs ir kitos savęs, ne mažiau realios, kuri žingsniavo atgal, ligoninės link. Gal toji Brioni, kuri žingsniuoja Belhemo kryptimi, tėra įsivaizduojama ar vaiduokliška esybė? Šis netikrumo pojūtis dar sustiprėjo, kai po pusvalandžio ji priėjo dar vieną Hai Strytą, panašų į tą, kurį neseniai buvo įveikusi. Toks jau yra Londonas paėjėjus tolėliau nuo jo centro — mažų nušiurusių, panašių vienas į kitą miestelių sankaupa. Brioni davė sau žodį niekuomet negyventi nė viename iš jų.

Gatvę, kurios ieškojo, mergina surado už trijų posūkių nuo metro stoties. Tai buvo beveik tiksli anksčiau jos įveiktųjų gatvių kopija. Aptriušusios Edvardo stiliaus terasos, apkarstytos tinkliškomis užuolaidomis, gerą pusmylį driekėsi abiejose gatvės pusėse. 43-iasis Dadli Vilas gatvės numeris buvo apie gatvės vidurį. Šis namas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų, tiktai priešais jį, užimdamas beveik visą darželiui skirtą plotą, stovėjo be ratų senas „Ford 8“, kurio pusašiai pastatyti ant plytų krūvelių. Jei viduje nieko neras, ji galės rami eiti namo, teigdama, jog padarė viską, ką galėjo. Durų skambutis neveikė. Brioni dusyk pabeldė prie durų pakabintu plaktuku ir žengė žingsnį atgal. Viduje pasigirdo piktas moters balsas, paskui — uždaromų durų trinktelėjimas bei artėjantis trepsėjimas. Brioni žengtelėjo atgal dar vieną žingsnį. Dar ne vėlu sprukti į gatvę ir nueiti šalin. Moteris, stovinti anapus durų, irzliai dūsaudama, kurį laiką grabinėjosi apie skląsčius. Pagaliau durys atsidarė. Namų šeimininkė buvo aukšta, ryškių veido bruožų moteris, tikriausiai einanti ketvirtą dešimtį. Ji akivaizdžiai negalėjo atgauti kvapo po kažkokios įtemptos situacijos ir buvo neabejotinai įniršusi. Aišku, kad beldimas į duris ją užklupo konflikto metu, ir moteris dar negali deramai suvaldyti veido išraiškos — burna pražiota, viršutinė lūpa kiek suraukta ir pakelta.

— Ko jūs norite?

— Aš ieškau panelės Sesilijos Teilis.

Moters pečiai nusviro žemyn, ji nusuko veidą į šalį, tarytum mėgindama susitvardyti po patirto įžeidimo. Paskui nužvelgė Brioni nuo galvos iki kojų.

— Jūs atrodote visai kaip ji.

Brioni suglumusi žiūrėjo į ją.

Moteris dar kartą atsiduso — taip energingai, kad atodūsis nuaidėjo kaip spjūvis — ir nužingsniavo koridoriumi laiptinės link.