Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Trečia, santuoka buvo įsteigta vardan žmonių tarpusavio pagalbos ir patogumo, kad vienas šalia savęs turėtų kitą.

Brioni pajuto, kaip visi prisiminimai, visos kankinančios praeities detalės lyg votys ar purvas nukloja jos kūną: štai Lola nutrintais ir apibrozdintais riešais apsiverkusi ateina į jos kambarį, štai prie stalo ji atkreipia dėmesį į įdrėskius ant Lolos pečių ir Maršalo veido, paskui — Lolos tylėjimas tamsoje ant tvenkinio kranto, sudaręs sąlygas jos uoliai, kvailai ir manieringai jaunesniajai pusseserei, kurios vaizduotėję nebuvo vietos istorijoms iš realaus gyvenimo, garantuoti saugumą tikrajam užpuolikui. Vargšė pasipūtusi ir ambicinga Lola, pasidabinusi dirbtinių perlų vėriniu ir pasišlaksčiusi rožių vandeniu, trokštanti atsikratyti paskutinių vaikystės varžtų. Nūnai ji išgelbėjo save nuo amžino pažeminimo įsimylėdama savo prievartautoją ar bent jau tuo save įtikindama, o tąsyk negalėjo patikėti savo sėkme, kai Brioni pati pasisiūlė prisiimti visas kaltintojos ir liudytojos pareigas. Ir išties, kokia tai buvo sėkmė Lolai — tuomet, būdama dar beveik vaikas, išprievartauta, o dabar, po keleto metų, Brioni dėka ji štai išteka už savo prievartautojo.

— ...tad jei tarp čia susirinkusiųjų yra nors vienas, galintis nurodyti priežastį, kodėl ši pora negali būti teisėtai sujungta, teprabyla jis dabar arba po šios akimirkos teužmiršta apie tai visiems laikams.

Nejaugi tai iš tiesų vyksta? Mintyse Brioni regėjo, kaip ji keliasi drebančiomis kojomis ir, jausdama gniaužiančią tuštumą skrandžio srityje, eina išilgai klauptų eilės centrinės navos link, kad ryžtingu ir nevirpančiu balsu išdėstytų savo pagrįstus argumentus. Artinasi prie altoriaus su savo mantija ir gobtuvu, tokia panaši į Kristaus sužadėtinę. Artinasi prie prasižiojusio vikaro, kuris per visą savo gyvenimą nė sykio nebuvo patyręs ko nors panašaus. Prie atsigręžusios išblyškusios svitos ir jaunųjų. Ji nebuvo planavusi šio žingsnio, bet klausimas iš Bendrųjų Maldų knygos, apie kurį buvo visiškai pamiršusi, savotiškai skatino. Na, tai kokios būtent yra tos kliūtys, kad galėtų įvykti ši santuoka? Dabar Brioni turi galimybę viešai įvardyti tai, kas ją slėgė visus šiuos metus, ir bent iš dalies išpirkti savo nuodėmę. Čia, priešais šios racionaliausios iš bažnyčių altorių.

Tačiau Lolos įbrėžimai bei nubrozdinimai jau seniai sugiję, o ir pačios Brioni teiginiai tuo metu buvo visiškai priešingi. Jaunoji taip pat neatrodė panaši į auką, o be to, turėjo savo tėvų sutikimą. Be abejo, ne tik sutikimą: kaip ne kaip, jaunikis — pats šokolado magnatas, Amo batonėlio kūrėjas. Teta Hermiona neatsidžiaugdama trina rankas, kad Polas Maršalas, Lola Kvinsi ir ji, Brioni Teilis, sudarė tarpusavio konspiracinę sąjungą bei sutartina tyla ir melagingais parodymais pasiuntė nekaltą žmogų į kalėjimą. Tačiau žodžiai, kurie apkaltino nekaltąjį, buvo jos pačios, teisme jie balsu paskelbti jos vardu. Nuosprendis buvo paskelbtas, bausmė atlikta.

Ji liko sėdėti klauptuose vis tankiau plakančia širdimi ir prakaituojančiais delnais, kukliai nuleidusi galvą.

— Aš klausiu jūsų abiejų, taip pat ir visų kitų, ir kiekvienas iš jūsų atsakysite baisiąją Paskutiniojo teismo dieną, kai bus atvertos visų širdžių paslaptys, jeigu kuris žinojote galimas kliūtis šių žmonių santuokai, bet apie tai nutylėjote.

Netgi pesimistiškiausiais apskaičiavimais, Paskutiniojo teismo diena turėtų ateiti dar labai negreitai, ir iki pat tos dienos tiesa, kurią tiesiogiai žino tik Maršalas ir jo nuotaka, įkalinta jų santuokos mauzoliejuje, tenai išliks ir po visų su šia paslaptimi susijusių žmonių mirties. Kiekvienas kunigo žodis buvo nauja plyta šio mauzoliejaus statyboje.

— Kas išleidžia šią moterį už šio vyro?

Paukštį primenantis dėdė Sesilis ryžtingai žengė į priekį, akivaizdžiai nekantraudamas atlikti savo pareigą ir išsiskubinti į Visų Šventųjų vardo koledžo prieglobstį Oksforde. Stengdamasi išgirsti jų balsuose bent menkiausią dvejonės gaidelę, Brioni klausėsi, kaip Maršalas, o paskui Lola kartoja žodžius kunigui iš paskos. Kokia saldžia ir patiklia veido išraiška Lola klausėsi, kaip Maršalas, lyg su kažkuo ginčydamasis, baubia iš visos krūtinės. Kaip skandalingai ir geidulingai nuskambėjo jos žodžiai prieš altorių: „Savo kūnu aš tave garbinu“.

— Melskimės.

Septynios galvos priekiniuose klauptuose nusviro žemyn, vikaras nusiėmė savo vėžlio kiaukuto akinius, pakėlė smakrą aukštyn ir, užmerkęs akis, nuvargusiu ir liūdnu progiesmiu kreipėsi į dangiškąsias galybes.

— O amžinasis Dieve, visos žmonijos kūrėjau ir saugotojau, visokių dvasinių malonių teikėjau ir amžinojo gyvenimo šaltini, atsiųsk Savo palaimą šiems Tavo tarnams, šiam vyrui ir šiai moteriai...

Paskutinioji santuokos mauzoliejaus plyta buvo padėta į vietą, kai vikaras, vėl užsidėjęs savo akinius, ištarė sakraliąją frazę, kviesdamas santuoką paliudyti Šventąją Trejybę, kurios vardu ši bažnyčia ir buvo pakrikštyta. Paskui vėl maldos, psalmė, po jos — Viešpaties Malda ir dar viena ilga giesmė, kurios žemėjantys baigiamieji tonai tapo melancholiško ceremonijos finalo išraiška.

— ...Tegul apipila jus savo malonėmis ir palaima, o jūs teikite Jam garbę kūnu ir siela ir gyvenkite drauge šventoje meilėje iki savo dienų pabaigos.

Tą akimirką užgrojo vargonai, ir jų tripletų kaskados palydėjo jaunuosius drauge su kunigu centrine nava durų link, o šeši šeimos nariai pabiro jiems iš paskos. Brioni, kuri, atsiklaupusi ant kelių, apsimetė besimeldžianti, atsistojo ir pasisuko veidu į procesiją, einančią pro šalį. Vikaras, atrodė, kiek skubėjo ir ėjo per daugelį pėdų atsiplėšęs nuo likusiųjų ceremonijos narių. Dirstelėjus į kairę ir išvydus jaunąją slaugę, jo maloni šypsena ir galvos linktelėjimas išreiškė tiek pasveikinimą, tiek ir nustebimą. Tuomet jis nesustodamas nužingsniavo prie didžiųjų durų ir vienas iš jų atidarė. Įstrižas saulės šviesos liežuvėlis nusidriekė nuo durų Brioni link ir apšvietė jos veidą bei galvos apdangalą. Brioni norėjo būti pamatyta, bet ne taip ryškiai. Kad ir kaip būtų, dabar neatkreipti į ją dėmesio neįmanoma. Lola, jau atsidūrusi beveik lygiagrečiai su Brioni, pažvelgė į jos pusę, ir jų akys susitiko. Jos vualis jau buvo atmestas nuo veido. Strazdanos nuo Lolos veido išnykusios, bet šiaip jau ji nedaug tepasikeitusi. Gal tik kiek paūgėjusi, pagražėjusi, sušvelnėjusiais veido bruožais, be to — stipriai susiaurintais antakiais. Brioni žiūrėjo į ją ir tylėjo. Ji ir tenorėjo to, kad Lola žinotų, jog ji dalyvavo ceremonijoje, ir paskui svarstytų kodėl. Į akis krintanti saulės šviesa Brioni kliudė aiškiai matyti Lolos išraišką, bet bent jau akimirką nuotakos veidą pritemdė susierzinimo šešėlis. Tuomet ji suspaudė lūpas ir nusigręžusi išėjo iš bažnyčios. Polas Maršalas ją taip pat matė, bet nepažino, kaip ir teta Hermiona ar dėdė Sesilis, šie jos nebuvo matę jau daugelį metų. Tačiau dvynukai su vos ne iki pusiau blauzdų išaugtomis mokyklinėmis uniforminėmis kelnėmis, eidami paskutiniai, ją pamatę nudžiugo ir, klouniškai vartydami akis bei prisidengdami burną rankomis, išreiškė apsimestinį siaubą dėl jos uniformos.

Netrukus Brioni liko viena bažnyčioje su nematomu vargonininku, kuris ir toliau grojo savo paties malonumui. Viskas baigėsi pernelyg greitai, ir nieko ypatinga nenuveikta. Ji liko stovėti vietoje, jausdamasi su kiekviena akimirka vis kvailiau, bet sykiu ir nenorėdama eiti į lauką. Skaisti saulės šviesa ir banalūs plepalai bematant išsklaidys tą įspūdį, kurį ji padarė, jeigu padarė, pasivaidendama jiems kaip keistas saulės apšviestas vaiduoklis. Neturėjo ji drąsos ir veltis į konfrontaciją.