Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Sesilija kalbėjo taip, tarytum jos būtų vienos dvi.

— Nekreipk dėmesio į šeimininkę. Kitos savaitės pabaigoje aš iš čia išsikraustau. Uždaryk duris ir eikime į viršų.

Stebima ponios Džarvis, Brioni nusekė paskui seserį laiptais aukštyn.

— Žinai ką, Ponia Šlykštyne... — sušuko šeimininkė joms įkandin.

Bet Sesilija nedavė jai baigti ir atsisukusi pareiškė:

— Gana, ponia Džarvis. Dabar jau tikrai gana.

Brioni pažino šį toną. Grynas Naitingeil stilius. Labai veiksmingas su sunkiais pacientais arba ašarojančiais mokiniais. Norint jį kaip reikiant ištobulinti, prireikia ne vienerių metų. Sesilija neabejotinai jau bus tapusi palatos vyresniąja seserimi.

Užlipusi į antro aukšto laiptų aikštelę ir ruošdamasi atidaryti duris, sesuo nužvelgė Brioni šaltu žvilgsniu, leisdama jai suprasti, kad niekas nepasikeitė ir jos nusiteikimas Brioni atžvilgiu nė kiek nesušvelnėjo. Iš vonios kambario pro pusiau praviras duris sklido drėgnas kvapnus oras bei buvo girdėti kapsintys lašai. Sesilija įleido Brioni į savo butą. Ši, žinodama, jog kai kurių netgi itin tvarkingų palatos slaugių kambarėliuose viešpatauja visiška netvarka, visai nenustebtų, jei čia išvystų naują senojo Sesilijos chaoso versiją. Tačiau chaoso nebuvo — Sesilijos butas sudarė asketiško ir vienišo gyvenimo įspūdį. Vidutinio didumo kambarys perskirtas pertvara, kurios vienoje pusėje buvo siaura virtuvė, o kitoje — tikriausiai miegamasis. Sienos išklijuotos blyškiais vertikaliai juostuotais apmušalais, primenančiais berniukišką pižamą, kurie stiprino ir šiaip jau akivaizdų vienutės įspūdį. Linoleumas sudėliotas iš netaisyklingos formos gabalų, likusių nuo koridoriaus. Vietomis pro jo plyšius švietė pilkos grindų lentos. Po vieninteliu pakeliamuoju langu prie sienos pritvirtintas praustuvas su vienu čiaupu bei vienos kaitvietės dujinė viryklė. Pasienyje, palikdamas vietos tik šiaip ne taip prasisprausti, stovėjo stalas, užtiestas garstyčių spalvos staltiese. Ant stalo stovėjo stiklainis, į kurį buvo pamerkta mėlynų gėlių, tikriausiai katilėlių, pilna pelenų peleninė ir krūva knygų. Apačioje matyti Grėjaus „Anatomija“ ir rinktiniai Šekspyro raštai, o ant jų gulėjo knygos plonesnėmis nugarėlėmis bei išblukusiais sidabrinių ir auksinių raidžių pavadinimais. Tarp jų jai pavyko pastebėti Hausmaną ir Krabą. Šalia knygų krūvos stovėjo du buteliai stipraus porterio. Tolimiausiame nuo lango kampe buvo matyti miegamojo durys, ant kurių smeigtukais pritvirtintas Šiaurės Europos žemėlapis.

Iš pakelio, gulinčio prie viryklės, Sesilija išsitraukė cigaretę, tuomet, prisiminusi, kad jos sesuo jau nebe vaikas, pasiūlė vieną jai. Prie stalo stovėjo dvi virtuvinės kėdės, bet Sesilija, užpakaliu atsirėmusi į kriauklę, neparagino Brioni prisėsti. Abi moterys rūkė ir laukė, Brioni nuomone, kol erdvė išsivadės nuo aplink tebesklandančių namo šeimininkės esybės garų.

Sesilija prašneko ramiu balsu:

— Gavusi tavo laišką, nuėjau pas advokatą. Viskas nėra taip paprasta, nebent atsirastų naujų įtikinamų įrodymų. To, kad pasikeitė tavo parodymai, nepakanka. Lola ir toliau tvirtins, kad ji nieko nežino. Vienintelė mūsų viltis buvo senasis Hardmanas, bet dabar jis jau miręs.

— Hardmanas? — Brioni sutrikdė nesuderinami dalykai: Hardmano mirties faktas ir tai, kad jis siejamas su šia byla. — Ji pamėgino įtempti atmintį. Argi Hardmanas tą naktį buvo lauke ir taip pat ieškojo dvynukų? Ar jis ką nors matė? Nejaugi teisme buvo pasakyta kas nors tokio, apie ką ji nežino?

— Ar tu nežinojai, kad jis miręs?

— Ne. Bet...

— Neįtikėtina.

Sesilijos pastangos kalbėti neutraliai ir dalykiškai ėmė slysti. Susijaudinusi ji pasitraukė nuo praustuvo ir dujinės viryklės, prasispraudė pro stalą ir, nuėjusi į kitą virtuvės galą, atsistojo prie miegamojo durų. Jos balsas buvo duslus. Buvo matyti, jog stengiasi suvaldyti pyktį.

— Kaip keista, kad Emilija šios aplinkybės neįtraukė į laišką drauge su faktais apie javus ir pabėgėlius. Jis sirgo vėžiu. Galimas daiktas, bijodamas Dievo, paskutiniosiomis savo gyvenimo dienomis jis pasakė kažką tokio, kas šiuo įvykių raidos etapu visiems buvo per daug neparanku.

— Bet Si...

— Nevadink manęs taip! — nukirto ji. Paskui pakartojo jau švelnesniu balsu: — Prašau, nevadink manęs taip. — Jos ranka buvo uždėta ant miegamojo durų rankenos, ir Brioni atrodė, kad jų pokalbis eina į pabaigą. Sesuo ruošėsi išnykti už miegamojo durų.

Tačiau, demonstruodama nesitikėtą ramybę, ji pasakė:

— Aš sumokėjau dvi ginėjas tam, kad išsiaiškinčiau štai ką. Apeliacijos negalima paduoti vien dėl to, kad praėjo penkeri metai, kol tu nusprendei pasakyti tiesą.

— Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi... — Brioni norėjo sugrąžinti pokalbio temą apie Hardmaną, bet Sesilija jautė turinti jai pasakyti tai, kas pastarosiomis dienomis nuolatos sukosi jos galvoje.

— Suprasti nesunku. Jei tu melavai tuomet, kodėl teismas turėtų tavimi patikėti dabar? Neatsirado jokių naujų faktų, o tu esi nepatikima liudytoja.

Brioni nunešė savo pusiau surūkytą cigaretę prie kriauklės ir užgesino. Ją pradėjo pykinti. Iš stirtos paėmusi lėkštelę, padėjo cigaretę ant jos krašto. Baisu išgirsti iš sesers lūpų patvirtinimą, kad ji padarė nusikaltimą. Tačiau ko laukti toliau, ji nežinojo. Silpna, kvaila, susipainiojusi, baili, išsisukinėjanti nuo tiesos — ji nekentė savęs už visas šias savybes, bet niekuomet nebuvo prisiskyrusi melagės etiketės. Kaip keista ir kaip akivaizdu tai turi atrodyti Sesilijai. Taip, tai akivaizdu, o svarbiausia — nenuneigiama. Vis dėlto vieną akimirką jai netgi buvo kilusi mintis gintis. Ji juk neketino nieko klaidinti ir nesielgė piktavališkai. Tačiau kas galėtų tuo patikėti?

Brioni atsirėmė į praustuvą, ten, kur ką tik stovėjo Sesilija, ir, nepajėgdama susitikti akimis su seserimi, pratarė:

— Tai, ką aš padariau, yra baisu. Nesitikiu, kad tu man atleisi.

— Nesijaudink dėl to, — raminamai atsakė toji, ir sekundę ar dvi, kol sesuo giliai užsitraukė dūmo, Brioni pajuto nerealių vilčių antplūdį. — Nesijaudink, — pabaigė mintį jos sesuo. — Aš niekuomet tau neatleisiu.

— Ir netgi jeigu negaliu eiti į teismą, tai manęs nesustabdys nuo įsipareigojimo kiekvienam papasakoti, ką aš padariau.

Sesuo trumpai ir nirtulingai nusikvatojo. Tuomet Brioni suvokė, kaip ji bijo Sesilijos. Atlaikyti šią pašaipą netgi sunkiau nei jos pyktį. Siaurasis kambarys dryžuotais sienų apmušalais buvo regėjęs jausmų, kurių niekas nepajėgtų įsivaizduoti. Brioni skubino pokalbį. Galų gale pasiekė tą etapą, kurį ji buvo surepetavusi.

— Ketinu vykti į Sarį ir pasikalbėti su Emilija ir Seniu. Aš jiems viską pasakysiu.

— Taip, tu rašei apie tai laiške. Kas iki šiol tau trukdė tai padaryti? Turėjai ištisus penkerius metus. Kodėl iki šiol ten nenuvažiavai?

— Norėjau pirmiau pamatyti tave.

Sesilija atsitraukė nuo miegamojo durų ir atsistojo prie stalo. Ji įmetė savo nuorūką į porterio butelio gurklį. Pasigirdo trumpas šnypštimas, ir pro juodo stiklo kakliuką išvinguriavo siaura dūmo juostelė. Šis sesers veiksmas Brioni vėl sukėlė šleikštulio priepuolį. Iki šiol manė, kad buteliai yra pilni alaus. Jai dingtelėjo, jog gal per pusryčius bare bus suvalgiusi ką nors sugedusio.

— Žinau, kodėl tu ten nebuvai, — pasakė Sesilija. — Dėl to, kad tavasis spėjimas atitinka manąjį. Jie nebenori šia tema nieko girdėti. Visas nemalonumas jau praeityje, labai tau dėkui. Kas padaryta, padaryta. Kam vėl kelti į paviršių nugrimzdusias drumzles? Ir tu labai gerai žinai, kad jie tikėjo tuo, ką sakė Hardmanas.