Иэн Макьюэн: Atpirkimas

— Neturime daug laiko. Robis šį vakarą šeštą valandą privalo prisistatyti į dalinį ir turi suspėti į traukinį. Tad sėskis. Yra keletas dalykų, kuriuos turėsi padaryti dėl mūsų.

Tai buvo palatos sesers balsas. Jo netgi negalėjai pavadinti įsakmiu. Ji paprasčiausiai įvardijo tai, kas neišvengiama. Brioni atsisėdo ant kėdės prie sesers, Robis atsinešė taburetę, o Sesilija atsidūrė tarp jų.

Pusryčiai, kuriuos ji buvo paruošusi, taip ir liko pamiršti. Stalo viduryje stovėjo trys tušti puodeliai. Robis nukėlė krūvą knygų ir padėjo jas ant grindų. Sesilija patraukė stiklainį su katilėliais į stalo pakraštį — mažiausia tikimybės, jog jį ten kas nuvers, ir susižvelgė su Robiu.

Žiūrėdamas į gėles, jis krenkštelėjo. Vos prašneko, Brioni suprato, kad daugiau nebus jokių emocijų. Atrodė, kad jis skaito darbotvarkės programą. Robis žiūrėjo tiesiai į ją, bet jo akyse nebuvo įsiūčio, jis save tvirtai kontroliavo. Vis dėlto ant kaktos, virš antakių, išsimušę prakaito lašeliai.

— Dėl paties svarbiausio dalyko tu jau sutikai. Turi kuo greičiau nuvykti pas savo tėvus ir pasakyti jiems viską, ką jie privalo žinoti, kad suprastų, jog tavo parodymai buvo neteisingi. Kada vėl turėsi laisvą dieną?

— Kitą sekmadienį.

— Vadinasi, tą dieną tu pas juos ir nuvažiuosi. Nuveši jiems mūsų adresus ir pasakysi Džekui ir Emilijai, kad Sesilija laukia jų laiško. Antrą dalyką padarysi rytoj. Sesilija sako, kad rytoj kažkuriuo metu turėsi laisvą valandą. Nueisi pas teisininką, priesaikų komisarą ir parašysi pareiškimą su parašu, kuris turi įgyti liudijimo statusą. Jame tu nurodysi, ką, duodama parodymus, kalbėjai ne taip, ir kad atsisakai teisme duotų savo parodymų. Abiem mums atsiųsi po vieną to dokumento kopiją. Ar aišku?

— Taip.

— Tuomet tu parašysi man laišką, kuriame viską labai smulkiai papasakosi. Su visomis detalėmis, kurios, tavo nuomone, susijusios su šiuo reikalu. Viską, kas tave paskatino teigti, jog prie tvenkinio matei mane. Ir kodėl, nors nebuvai dėl aplinkybių tikra, tu ištisus mėnesius laikeisi savosios versijos, kuri lėmė mano įkalinimą. Jeigu tau darys spaudimą policija ar tėvai, turiu tai žinoti. Ar supratai, ko noriu? Tas laiškas turi būti ilgas.

— Taip.

Jiedu su Sesilija pažvelgė vienas kitam į akis, ir jis linktelėjo galva.

— Ir jeigu atsimeni ką nors apie Denį Hardmaną — kur jis tuo metu buvo ir ką veikė, kas dar jį matė arba galėjo matyti — viską, kas galėtų priversti suabejoti jo alibi, mes taip pat norime žinoti.

Sesilija tuo metu rašė ant lapelio jų adresus. Brioni papurtė galvą ir jau norėjo prabilti, bet Robis nelaukė ir prašneko pats. Jis atsistojo ir pažvelgė į laikrodį.

— Liko labai mažai laiko. Mes tave palydėsime iki metro stoties. Mes su Sesilija, prieš man išvykstant, paskutinę valandą norime praleisti drauge vieni du. Likusią šios dienos dalį tu turi praleisti rašydama pareiškimą priesaikų komisarui, taip pat turi paskambinti savo tėvams ir pranešti, kad atvyksi pas juos. Ir gali pradėti galvoti apie tą laišką, kurį turi atsiųsti man.

Baigęs šį trumpą ir aštrų įpareigojimų dėstymą, Robis pakilo nuo stalo ir nuėjo miegamojo link.

Brioni irgi atsistojo ir išdrožė:

— Senasis Hardmanas tikriausiai sakė teisybę. Denis tą naktį buvo su juo.

Sesilija jau buvo betiesianti jai perlenktą popieriaus lapelį su adresais. Robis sustojo miegamojo tarpduryje.

— Ką tu nori tuo pasakyti? — paklausė Sesilija. — Kaip suprasti?

— Tai buvo Polas Maršalas.

Tyloje, kuri įsivyravo po jos žodžių, Brioni mėgino įsivaizduoti, kokie milžiniški pokyčiai dabar turi vykti Sesilijos ir Robio sąmonėje. Keletą metų įvykiai buvo aiškinami klaidingai. Deja, kad ir kokia sukrečianti, tai tebuvo tik detalė. Esmė nesikeičia. Jos vaidmuo šioje istorijoje lieka tas pats.

Robis sugrįžo prie stalo.

— Maršalas?

— Taip.

— Tu jį matei?

— Aš mačiau jo ūgio žmogų.

— Mano ūgio.

— Taip.

Sesilija dabar stovėjo ir dairėsi aplink — be abejo, tuoj prasidės cigarečių medžioklė. Robis jas bemat surado ir švystelėjo skersai virtuvę. Sesilija prisidegė cigaretę ir, iškvėpdama dūmus, pratarė:

— Man sunku tuo patikėti. Jis kvailys, žinau...

— Jis kvailys ir garbėtroška, — atsiliepė Robis. — Tačiau negaliu įsivaizduoti jo su Lola Kvinsi, netgi tas penkias minutes, kurių prireikė...

Įvertinant pirmosios naujienos sukeltą poveikį, šis žingsnis buvo lengvabūdiškas, bet Brioni vis dėlto nepraleido progos pasimėgauti pranešdama jiems dar vieną pribloškiančią žinią.

— Aš atėjau pas jus tiesiai iš jų vestuvių.

Ir vėl — apstulbę žvilgsniai, nepatiklūs kartojimai, klausimai. Vestuvės? Šį rytą? Klepheme? Paskui — mąsli tyla, pertraukiama pavienių komentarų.

— Aš noriu jį surasti.

— Tu to nedarysi.

— Aš noriu jį nudėti.

Ir po kurio laiko:

— Laikas eiti.

Liko dar tiek daug pasakyti, įvardyti, aptarti. Tačiau Robis ir Sesilija atrodė išsekę — ar dėl jos apsilankymo, ar dėl žinios, kurią ką tik išgirdo. O gal jie paprasčiausiai norėjo likti vieni. Kiekvienu atveju abu žinojo, kad jų buvimas drauge eina į pabaigą. Smalsumas buvo išvėsęs. Tad viskas palauks, kol ji parašys savo laišką. Robis iš miegamojo atsinešė kepurę ir mundurą. Brioni ant jo antpečių pastebėjo vieną juostelę, reiškiančią kapralo laipsnį.

Sesilija jam aiškino:

— Jis gali likti nepažeidžiamas. Ji dengs jį, kad ir kas būtų.

Keletą minučių ji bergždžiai ieškojo savo produktų normavimo knygutės. Galiausiai pasidavė ir pasakė Robiui:

— Be abejo, ji Viltšyre, vasarnamyje.

Laikydamas už rankenos praviras buto duris ir išleisdamas pro jas seseris, Robis ištarė:

— Manau, gerajam jūrininkui Hardmanui mes esame skolingi atsiprašymą.

Jiems apačioje praeinant pro svetainę, ponia Džarvis tarpduryje nepasirodė. Radijo aparatas svetainėje transliavo klarneto melodiją. Išėjus į lauką, Brioni pasirodė, kad ji įžengė į visiškai kitą dieną. Dabar pūtė stiprus ir šiurkštus vėjas, todėl oras buvo gaivus, nors saulė spigino dar ryškiau, o šešėliai buvo dar trumpesni. Trise eiti šaligatviu vienam šalia kito nebuvo vietos. Robis ir Sesilija ėjo jai iš paskos, susikibę rankomis. Brioni jautė, kaip pūslė ant kulno skausmingai trinasi į batą, bet buvo pasiryžusi jiems neparodyti, jog skauda koją. Jai atrodė, kad pro namų langus ją stebi visi gatvės gyventojai. Staiga sustojo ir atsisukusi į juos pareiškė, kad jai būtų maloniau eiti į metro vienai, nelydimai. Tačiau tiedu laikėsi savo, nes ketino šio bei to nupirkti Robiui įsidėti į kelionę. Visi vėl ėjo tylėdami. Banalios ir buitiškos kalbelės šioje situacijoje netiko. Ji žinojo, kad neturi teisės klausti naujojo sesers adreso arba kurioje stotyje Robis ruošiasi lipti į traukinį, arba apie vasarnamį Viltšyre. Ar iš ten tie katilėliai ant stalo? Be abejo, tenai jiems turėjo būti tikra idilija. Negalėjo ji klausti ir to, kada jiedu ketina pasimatyti vėl. Ją su seserimi ir Robiu nūnai sieja tik vienas dalykas, ir tas dalykas kruvinai įaugęs nepakeičiamoje ir neištrinamoje praeityje.

Jie stovėjo šalia Belhemo metro stoties, kuri po trijų mėnesių įvyksiančio aviacijos antskrydžio metu įgis savo baisiąją šlovę. Skysta šeštadienio pirkėjų srovelė tekėjo aplinkui, prieš jų valią versdama stovėti arti vienas kito. Atsisveikino šaltokai. Robis ją įspėjo, kad eidama pas teisininką, turėtų su savimi pinigų. Sesilija priminė, kad vykdama į Sarį, nepamirštų pasiimti adresų. Jų susitikimas buvo baigtas. Robis ir Sesilija stovėjo ir laukė, kol ji nueis. Tačiau ji dar nebuvo pasakiusi vieno dalyko.