Иэн Макьюэн: Atpirkimas

— Ar tu nors truputėlį supranti, ką reiškia būti tenai, tame pastate?

Brioni prisiminimuose iškilo maži aukštai iškirsti langeliai masyvioje plytų sienoje. Tikriausiai ji vis dėlto turi vienokį ar kitokį gyvenimo tame pastate įvaizdį, lygiai kaip kiekvienas žmogus savaip įsivaizduoja įvairias pragaro kančias. Tačiau ji lėtai papurtė galvą. Norėdama nusiraminti, mėgino sutelkti dėmesį į Robio išvaizdos, elgsenos, veido pasikeitimus. Paūgėjęs jis atrodė tikriausiai dėl stovėjimo rikiuotėje. Joks Kembridžo studentas niekuomet nestovėjo ir nestovės taip tiesiai. Netgi jei mintimis nuklysdavo kažkur į šalį, jo pečiai likdavo atlošti, o smakras pakeltas aukštyn kaip šimtmečio pradžios boksininko.

— Žinoma, be abejo, tu to nesupranti. O kai aš buvau tame pastate, ar tai teikė tau pasitenkinimą?

— Ne.

— Tačiau tu nieko nedarei.

Brioni apie šį pokalbį galvojo daug kartų, kaip nusikaltęs vaikas, pelnytai laukiantis tėvo diržo. Dabar pagaliau šis pokalbis vyksta, bet jai atrodė, kad ji yra tarytum ne visiškai čia, o kažkur kitur. Atrodė, visa tai stebi iš kažkur toli toli, sustingusi ir beskausmė. Tačiau žinojo, kad jo žodžiai grįš ir palies jos širdį vėliau.

Sesilija vėl atsistojo ir paėmė Robį už rankos. Jis buvo akivaizdžiai netekęs svorio, nors ir atrodė stipresnis, lyg suvytas iš stiprių plieninių gyslų. Jis pusiau pasisuko į ją.

— Atsimink... — buvo bepradedanti sakyti Sesilija, bet jis jai nedavė baigti.

— Ar tu manai, kad aš išprievartavau tavo pusseserę?

— Ne.

— Ar tuomet tu taip manei?

Ji sunkiai ieškojo žodžių.

— Taip, taip ir ne. Aš nebuvau tikra.

— Ir kas gi padarė tave tokią tikrą dabar?

Brioni dvejojo, bijodama, kad atsakymas nenuskambėtų kaip gynyba, teisinimasis, kuris jį galėtų dar labiau įsiutinti.

— Aš suaugau, — pasakė ji.

Jis žvelgė į ją vos vos pravėręs lūpas. Per penkerius metus Robis iš tiesų smarkiai pasikeitė. Naujas buvo jo žvilgsnio kietumas, akys sumažėjo ir susiaurėjo, jų kampučiuose tvirtai įspausti „varnos pėdsakai“. Jo veidas siauresnis už tą, kurį ji prisiminė, žandai įdubę, o skruostikauliai išsišovę kaip indėnų kario. Robis užsiauginęs trumpus kareiviškus ūsiukus. Jis buvo jaudinančiai gražus, ir jos mintyse iškilo daugelio metų senumo prisiminimas, iš tų laikų, kai jai buvo dešimt ar vienuolika. Prisiminimas aistros, kuri buvo ją užvaldžiusi, tikra aistringa meilė, trukusi daugelį dienų. Tuomet ji vieną rytą parke jam išpažino savo jausmus ir... bemat juos pamiršo.

Brioni neapsiriko stengdamasi būti budri. Šią akimirką jis buvo apimtas tos pykčio rūšies, kuri iš pradžių pasireiškia kaip nuostaba.

— Suaugai, — aidu atkartojo Robis. Kai jis pakėlė balsą, ji pašoko ant kojų. — Po velnių! Tau aštuoniolika. Kiek tau dar reikia augti, kad suaugtum? Aštuoniolikos metų kareiviai jau miršta karo laukuose. Pakankamai suaugę, kad būtų palikti mirti pakelėje. Ar tu tai žinojai?

— Taip.

Liūdną pasitenkinimą Brioni teikė tai, kad jis nežino, ką jai teko matyti ir išgyventi pastarosiomis dienomis. Keista, kad, nepaisant visos savo kaltės, jautė, jog prieš jį turi atsilaikyti. Arba atsilaikyti, arba būti sunaikinta.

Brioni vos pastebimai linktelėjo galvą. Ji nedrįso kalbėti. Paminėjus mirtį, Robį apėmė jausmų antplūdis, o jo pyktis ėmė lietis per kraštus, virsdamas nežabota vidine maišatimi ir įsiūčiu. Sunkiai ir neritmingai alsuodamas, jis sugniaužė ir vėl atgniaužė dešinįjį kumštį. Tačiau nenuleisdamas akių, žvelgė į ją, į patį jos vidų, žvelgė savo šviesiomis akimis pilnas pasidygėjimo, laukinio žiaurumo kupinu žvilgsniu. Keletą kartų sunkiai nurijo seiles. Galėjai suprasti, kad jo gerklės raumenys spazmuoja, ir tai daryti jam sunku. Vyriškis taip pat tramdė kai kurias emocijas, kurių aiškiai nenorėjo parodyti. Tą truputį, tuos menkučius, beveik nuliui prilygstančius trupinėlius ji buvo sužinojusi per savo slaugės praktiką, saugiai, vaikščiodama tarp lovų už storų ligoninės sienų. Tačiau to pakako suvokti, jog jį užplūsta prisiminimai ir kad jis negali padaryti nieko, visiškai nieko. Šie prisiminimai gniauš jam gerklę ir neleis prabilti. Ji niekuomet nesužinos, kokie konkretūs reginiai kelia šią jo sumaištį. Robis žengė žingsnį Brioni link, ir ji susigūžė, nebebūdama tokia tikra, jog jis nesigriebs fizinio smurto — neįstengdamas kalbėti, gali neatsilaikyti pagundai pereiti prie veiksmų. Dar žingsnis, ir jis pasieks ją savo raumeninga ranka. Tačiau čia tarp jų atsistojo Sesilija. Atsukusi nugarą Brioni, ji padėjo rankas Robiui ant pečių ir pažvelgė į jį.

— Pažiūrėk į mane, — murmėjo ji. — Robi. Pažiūrėk į mane.

Jis pasakė kažką, ko Brioni neišgirdo. Tikriausiai tai buvo nepritarimas, o gal kokia nešvankybė. Sesilija apkabino Robį tvirčiau, tačiau jis visu kūnu pasisuko į šalį ir jiedu kurį laiką atrodė tarytum besigalynėjantys. Sesuo pasiekė jo galvą ir pamėgino atsukti veidą į save. Pagaliau jai tai pavyko. Nepaleisdama jo skruostų, prisitraukė jį prie savęs, kol jų veidai susitiko, ir pabučiavo į lūpas — lėtai, švelniai. Sesilija šnabždėjo — tą sesers balso švelnumą Brioni prisiminė iš vaikystės dienų, kai pabusdavo ir blaškydavosi naktimis:

— Sugrįžk... Robi, sugrįžk.

Jis vos vos linktelėjo galva, giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, o ji taip pat lėtai atitraukė savo rankas nuo jo veido. Įsivyravusioje tyloje kambarys, atrodo, tapo dar ankstesnis. Jis apglėbė ją, palenkė galvą ir pabučiavo — giliai, lėtai ir intymiai. Brioni iš lėto pasitraukė į kitą virtuvės pakraštį, prie lango. Kol ji, prisipylusi stiklinę iš praustuvo čiaupo, gėrė vandenį, bučinys tęsėsi, gramzdindamas porą į jųdviejų pasaulį, atskirtą nuo viso kito. Ji jautėsi ištrinta iš jų dėmesio lauko, tiesiog išstumta iš kambario, ir jai pasidarė lengviau.

Brioni atsuko jiems nugarą ir pažvelgė pro langą, pro kurį skaisčioje saulės šviesoje matyti idiliškas terasinių namų peizažas, gatvė, kuria ji čia atėjo pasukusi iš Hai Stryto. Nustebusi juto, kad jai dar nesinori išeiti, nors ir trikdė ilgas Robio ir Sesilijos bučinys bei buvo neramu dėl to, kokių dar netikėtumų ji gali sulaukti. Pro langą pamatė senyvą moterį, kuri, nepaisydama kaitros, žingsniavo apsirengusi sunkiu paltu. Moteris ėjo šaligatviu kitoje gatvės pusėje ir vedėsi už pavadėlio taksų veislės šuniuką. Dabar Sesilija ir Robis kažką patyliukais kalbėjosi, ir Brioni nusprendė, kad, gerbdama jų privatumą, ji neatsisuks nuo lango, kol jos neužkalbins. Žiūrėjimas į moteriškę veikė raminamai. Ji stebėjo, kaip moteris atkabina savo kiemo vartelius, rūpestingai ir manieringai vėl juos uždaro ir užkabina, paskui, nutrepsėjusi pusę kelio iki namų durų, vargais negalais pasilenkusi išrauna piktžolę iš siauros lysvelės, nusidriekusios palei takelį nuo vartų iki namo. Tuo metu šuniukas šoktelėjo ir lyžtelėjo jai riešą. Dar po keleto akimirkų moteris su šuniuku dingo už savo namo durų, ir gatvė vėl liko tuščia. Ant ligustro nutūpė juodasis strazdas ir, neradęs kojoms tvirtos atramos, nuplasnojo šalin. Staiga ant saulės užslinko debesėlis ir keliolikai sekundžių pritemdė jos skaisčią šviesą. Iš pažiūros visiškai niekuo neišsiskirianti šeštadienio popietė. Šiame Londono priemiestyje karo ženklų beveik nematyti. Na, jei neskaičiuosime šviesos nepraleidžiančių žaliuzių kitoje gatvės pusėje stovinčio namo lange arba beračio „Ford 8“, užkelto ant plytų postamento.

Brioni išgirdo seserį ištariant jos vardą ir atsigręžė.