Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Teilis! — suriko ji. — Prie durų!

Tuomet sugrįžo pusę kelio atgal, iki savo svetainės durų, paniekinamai dirstelėjo į Brioni ir išnyko tarpduryje, gana garsiai tinktelėdama paskui save duris.

Name įsivyravo tyla. Brioni pro praviras duris matė gėlėtą linoleumą ir pirmąsias septynias ar aštuonias laiptų pakopas, apklotas tamsiai raudonu kilimu. Trečiajai pakopai stigo kilimą prilaikančio žalvarinio strypo. Koridoriaus viduryje prie sienos stovėjo pusapvalis staliukas, ant kurio padėta poliruota duonos skrudintuvą primenančios formos medinė dėžutė laiškams. Ji buvo tuščia. Linoleumu išklotas koridorius tęsėsi per laiptinę ir baigėsi durimis su „apšarmojusiu“ stiklu, už kurių tikriausiai buvo virtuvė. Sienų apmušalų pagrindas — taip pat gėlių motyvas — trijų rožių puokštelės pakaitomis su snaigėmis. Nuo durų iki laiptinės ji suskaičiavo penkiolika rožių puokštelių ir šešiolika snaigių. Nepalankus skaičius.

Pagaliau Brioni išgirdo, kaip viršuje atsidarė durys — galimas daiktas, tos pačios, kurias trinktelint išgirdo pabeldusi. Paskui pasigirdo laiptų girgždesys, ir akiratyje pasirodė kojine apmauta koja, blykstelėjo plikos odos plotelis, o po akimirkos išniro pažįstamos mėlyno šilko suknelės apačia. Galiausiai išvydo ir Sesilijos veidą, pakreiptą į šalį — ji nekantravo pasižiūrėti, kas stovi prie laukujų durų, ir norėjo turėti galimybę sugrįžti atgal, jei pasirodys apsirengusi ne pagal svečią. Prireikė keleto sekundžių, kol Si atpažino seserį. Paskutiniąsias tris pakopas ji nulipo labai iš lėto.

— O Dieve. — Sesuo atsisėdo ant apatinės pakopos ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Brioni liko stovėti viena koja ant takelio, kitą užkėlusi ant priedurio laiptelio. Moters kambaryje įsijungė radijo aparatas, pasklido susirinkusios auditorijos, laukiančios, kol įšils lempos, juokas ir klegesys. Paskui pasigirdo meilikaujamas komiko monologas, kurį nutraukė aplodismentai, o šiuos perrėkė linksma orkestro melodija. Brioni žengė žingsnį į prieškambarį ir sumurmėjo:

— Aš turiu su tavimi pasikalbėti.

Sesilija buvo besistojanti, bet apsigalvojo.

— Kodėl man nepranešei, kad atvyksi?

— Tu neatsakei į mano laišką, todėl ir atėjau.

Sesilija užmetė suknelės skvernus vieną ant kito ir paplekšnojo per kišenę, tikriausiai tikėdamasi rasti joje cigaretę. Jos veido spalva buvo gerokai tamsesnė nei Brioni. Rankos beveik rudos. Nors ir neradusi cigaretės, ji dar kurį laiką nesikėlė.

— Tai esi slaugė praktikantė, — pratarė ji, labiau mėgindama užtempti laiką nei pakeisti pokalbio turinį.

— Taip.

— Kurioje palatoje?

— Sesers Dramond.

Buvo sunku atspėti, ar Sesilijai šis vardas ką nors sako ir ar ji yra patenkinta, ar nepatenkinta tuo, kad jaunesnioji sesuo dirba praktikante toje pačioje ligoninėje, kaip ir ji. Jųdviejų bendravimo stilius akivaizdžiai pasikeitęs: anksčiau Sesilija su Brioni visuomet kalbėdavosi motinišku, užuojautos ir šilumos kupinu tonu. Šio tono dabar nė ženklo. Sesers balse jautei kietą atšiaurumą, pagal kurį Brioni suprato, kad apie Robį geriau neklausti. Ji žengė dar vieną žingsnį gilyn į prieškambarį, sąmoningai palikdama sau už nugaros atviras laukujės duris.

— O kur dirbi tu?

— Prie Mordeno. Greitosios medicininės pagalbos skyriuje.

Greitosios medicininės pagalbos ligoninė, kuri buvo rezervuota kariuomenės reikmėms, tikriausiai patyrė pagrindinį, tikrąjį sužeistųjų antplūdį. Yra tiek daug dalykų, kurių Brioni jautė negalinti sakyti ar klausti. Abidvi seserys žiūrėjo viena į kitą. Nors Sesilija atrodė tarytum ką tik atsikėlusi iš lovos, dabar ji buvo gražesnė nei ta, kurią Brioni prisiminė. Pailgas jos veidas visuomet atrodė kiek keistas, lyg įsižeidęs, daugelio teigimu — šiek tiek arkliškas, kad ir kokiu kampu į jį žvelgtum. O dabar šis veidas atrodė net kiek įžūliai geidulingas, su pabrėžtu pilnų, skaisčiai rausvų lūpų išlinkiu. Akių lėliukės išsiplėtusios, pačios akys kažkaip padidėjusios — tikriausiai iš nuovargio. Arba nuo sielvarto. Ilga daili nosis, dailios nedidelės šnervės — tik viskas buvo labai statiška, priminė kaukę. Apskritai, sesers išraiška buvo sunkiai įskaitoma. Tai tik padidino Brioni įtampą ir ją dar labiau sutrikdė. Turėjo sau pripažinti, kad dabar ji menkai tepažįsta šią moterį, kurios nebuvo mačiusi ištisus penkerius metus. Brioni nežinojo, ko galima tikėtis iš šio susitikimo ir kokios bus pasekmės. Ji karštligiškai ieškojo kokios nors neutralios temos. Tačiau negalėjo surasti nė vienos, kad vienaip ar kitaip nevestų į skausmingus dalykus, apie kuriuos pasikalbėti ji buvo pasiryžusi bet kuriuo atveju. Negalėdama pakelti tylos ir kvailo spoksojimo viena į kitą, Brioni galiausiai paklausė:

— Ar girdėjai ką nors iš Senio?

— Ne, nieko negirdėjau.

Žemėjantis atsakymo tonas bylojo, kad ji ir nenori nieko girdėti, o jei ir būtų girdėjusi, jai tai nerūpėtų ir ji netgi nesivargintų pasakoti seseriai apie tai, ką girdėjo.

— O tu? — paklausė Sesilija.

— Prieš porą savaičių gavau jo ranka rašytą laišką.

— Tai gerai.

Taigi ir šia tema daugiau nebuvo ką sakyti. Po dar vienos pauzės Brioni pamėgino iš naujo.

— Kas girdėti iš namų?

— Nieko. Aš su namiškiais nebendrauju. O tu?

— Ji kartkartėmis parašo.

— Ir kokios jos naujienos, Brioni?

Ir klausimas, ir jos tonas nuskambėjo pašaipiai. Kapstydamasi po savo atmintį, Brioni jautė, kad sesuo joje mato savo išdavikę.

— Jie priėmė pabėgėlius, kurių Betė nekenčia. Parkas suartas ir bus užsėtas javais. — Brioni nutilo ir susimąstė. Jai pasirodė kvaila šitaip stovėti koridoriuje ir vardyti tokias banalias detales.

Bet Sesilija šaltu balsu paragino:

— Tęsk toliau. Kas dar?

— Na... Dauguma kaimo vaikinų įstojo į Rytų Sario diviziją, išskyrus...

— Išskyrus Denį Hardmaną. Taip, aš tai žinau. — Ji dirbtinai nusišypsojo, laukdama, kol Brioni tęs toliau.

— Prie pašto įrengta atsparioji ugniavietė. Nuardyta ir rekvizuota senoji dvaro tvora. Hm... Teta Hermiona gyvena Nicoje... ir, a, tiesa, Betė sudaužė dėdės Klemo vazą.

Tik dabar Sesilija pabudo iš savo šaltumo. Ji liovėsi laikyti rankas sukryžiavusi ir vienos delną priglaudė sau prie skruosto.

— Sudaužė?

— Nešdama išmetė ją ant laiptų.

— Tu turi omenyje, jog visiškai sudaužė, į smulkius gabalėlius?

— Taip.

Sesilija kurį laiką mąstė. Galiausiai pasakė:

— Tai baisu.

— Taip, — atsakė Brioni. — Vargšas dėdė Klemas. — Ji buvo patenkinta bent jau tuo, kad dingo sesers pašaipumas ir pasipūtimas. Sesilija klausinėjo toliau.

— Ar jie išsaugojo gabalėlius?

— Nežinau. Emilija rašė, kad Senis šaukė ant Betės.

Tuo metu atsivėrė svetainės durys ir priešais Brioni išdygo namo šeimininkė, taip arti, kad ši galėjo užuosti jai iš burnos sklindantį pipirmėčių kvapą. Ji parodė į laukujės duris.

— Čia ne geležinkelio stotis. Arba einate į vidų, jaunoji panele, arba į lauką.

Sesilija ne itin skubiai atsikėlė ir perbraukė ranka per savo šilko suknios klostes. Tuomet apatiškai pasakė:

— Tai mano sesuo Brioni, ponia Džarvis. Pasistenkite prisiminti geras manieras, kai kalbatės su ja.

— Savo namuose aš kalbėsiu taip, kaip norėsiu, — atšovė ponia Džarvis. Ji vėl atsigręžė į Brioni ir pakartojo: — Eikite į vidų, jei einate, o jei ne, išeikite ir uždarykite duris.

Brioni pažvelgė į savo seserį, įtardama, kad Sesilija vargu ar norės ją dabar paleisti sužinojusi šią naujieną. Ponia Džarvis netikėtai tapo jos sąjungininke.