Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Palikusi parkelį už nugaros, ji žingsniavo pro mažą gamyklėlę, kurioje įrengimai gaudė taip, kad net vibravo gatvės grindinys. Sunku pasakyti, kas vyksta už tų aukštų murzinų langų ar kodėl iš vienintelio plono aliuminio kamino verčiasi geltoni ir juodi dūmai. Priešingame gatvių sankryžos kampe plačiai atvertos dvivėrės alinės durys kvietė į spektaklį. Viduje matyti dailus svajingai nusiteikęs vaikinas, iškratantis į kibirą pelenines nuo stalų. Alinės oras po praėjusios nakties dar buvo melsvas nuo dūmų. Du vyriškiai odinėmis prijuostėmis iš vežimėlio krovė alaus statines ir stūmė jas nuožulnia plokštuma žemyn. Ji dar niekuomet nematė gatvėse tokios daugybės arklių. Kariškiai tikriausiai buvo rekvizavę visus sunkvežimius. Vienoje vietoje kažkas iš vidaus daužė uždarytą rūsio ar slėptuvės liuką. Nuo smūgių virš šaligatvio kilojosi dūmų debesėliai. Vyriškis su tonzūra, primenantis milžinišką šachmatų figūrą, išvydęs ją praeinančią, sustojo ir atsisukęs pažvelgė įkandin. Jo veidas jai priminė didžiulį sūrio gabalą. Į ją atsigręžė ir pora krovinių vežikų. Vienas švilptelėjo:

— Ar nereikia pagalbos, brangioji?

Pagalbos Brioni nesikratė, bet nežinojo, kaip reaguoti. Sakyti — taip, dėkui? Ji nusišypsojo jiems visiems, džiaugdamasi, kad jos gobtuvas toks klostuotas. Neabejojo, kad visi galvoja apie „penktąją koloną“ ir šnipus, bet neturėjo kitos išeities, tik žengti į priekį. Netgi jei ateis vokiečiai, žmonės ir toliau žais tenisą, skleis paskalas, gers alų. Gal tik švilpčiojimai gatvėse liausis. Gatvei darant posūkį ir siaurėjant, nesibaigiantis transporto srautas darėsi vis triukšmingesnis, o šilti pravažiuojančių mašinų išmetami dūmai tvoksdavo tiesiai jai į veidą. Priešais Viktorijos stiliaus skaisčiai raudonų plytų terasą, atsiveriančią tiesiai į gatvę, moteris turkišku raštu išmarginta prijuoste įnirtingai šlavė šaligatvį. Pro atviras to namo duris sklido kepamo maisto kvapas. Moteris sustojo, praleisdama Brioni, nes kelias ir šaligatvis šioje vietoje buvo labai siauras ir dviem prasilenkti kėbloką. Tačiau į Brioni „labą rytą“ ji atsakė tyla ir demonstratyviai nusuktu į šalį žvilgsniu. Jai priešais artinosi moteris ir keturi nedideli berniukai, nešini krepšiais ir kuprinėmis. Berniukai šūkavo ir spardė pakeliui susirastą seną batą, nekreipdamas dėmesio į vangius išsekusios motinos reikalavimus liautis. Brioni buvo priversta sustoti ir juos praleisti.

— Pasitraukit į šalį, gerai? Leiskite darželiui praeiti.

Praeidama moteris atsiprašydama vangiai nusišypsojo. Jai trūko priekinių dantų. Kvepėjo stipriais kvepalais, o tarp pirštų nešėsi neuždegtą cigaretę.

— Jie taip džiaugiasi pakliuvę į užmiestį. Tikėsite ar ne, niekuomet iki šiol dar nėra buvę kaime.

— Sėkmės jums, — pasakė Brioni. — Tikiuosi, pavyks susirasti gerą šeimą.

Moteris, kurios atsikišusias ausis iš dalies slėpė trumpa šukuosena, linksmai ir garsiai nusikvatojo.

— Jie nė neįtaria, kas jų laukia priėmus šią gaują!

Pagaliau Brioni pasiekė vietą, kur susiliejo dvi nušiurusios gatvelės. Čia, kaip ji išskaitė išplyšusiame savo plano ketvirtadalyje, turėjo prasidėti Stokvelas. Pietuose matyti atsparioji ugniavietė, palei ją stovėjo keletas nuobodžiaujančių sargybinių, iš kurių tik vieno rankose buvo matyti šautuvas. Pagyvenęs vyriškis su minkšta fetrine skrybėle įspaustu viršumi, specialiaisiais drabužiais, raiščiu ant rankos ir lyg buldogo padribusiais žandais atsiskyrė nuo grupės ir paprašė jos dokumentų. Brioni su pasididžiavimu ištiesė savo identifikacijos kortelę. Štai ko geriausia pasiklausti kelio, pagalvojo ji. Iš jo pasakojimo suprato, kad turi eiti Klephemo gatve tiesiai dar beveik dvi mylias. Už atspariosios ugniavietės žmonių ir transporto gatvėje jau buvo mažiau, o kelias — platesnis. Vienintelis girdimas garsas — nuvažiuojančio tramvajaus dundesys. Priėjusi nuo kelio gerokai atsitolinusių dailių Edvardo stiliaus namukų virtinę, ji leido sau minutėlę pasėdėti ant žemo parapeto platano pavėsyje ir, nusimovusi batą, apžiūrėjo ant kulno pritrintą pūslę. Pietų kryptimi iš miesto nudundėjo trijų tonų sunkvežimių virtinė. Brioni instinktyviai dirstelėjo į atvirus jų galus, iš dalies tikėdamasi išvysti sužeistuosius. Tačiau sunkvežimiuose matyti tik sukrautos medinės dėžės.

Dar po keturiasdešimties minučių ji prisiartino prie Klephemo centrinės metro stoties. Išsitraukė savo tėvo laišką ir perskaitė jį dar kartą. Batų krautuvėlėje stovėjusi moteris, paklausta, kur yra bažnyčia, jai parodė stoties link. Tačiau netgi perėjusi į kitą gatvės pusę bei keletą žingsnių paėjėjusi gilyn į medžiais apaugusią dykvietę, bažnyčią mergina pastebėjo ne iš karto. Ji buvo pusiau pasislėpusi tarp tankių medžių, be to, visai ne tokia, kokią Brioni tikėjosi išvysti. Ji įsivaizdavo didingą gotikinę katedrą, kurios viduje ryškiomis freskomis ištapyti skliautai turi būti užlieti bronzine, raudona ir mėlyna šviesa, besiskverbiančia pro vitražus už Nukryžiuotojo. O surado medžių ūksmėje pasislėpusį žemą, iš grubių akmenų sumūrytą klėties formos pastatą, tačiau šis buvo dailių proporcijų, kaip senovės Graikijos šventykla, juodų čerpių stogu, paprasto stiklo langais ir žemu portiku su baltomis kolonomis po dailiu bokštu su laikrodžiu. Šalia bažnyčios, prie portiko, stovėjo juodas išblizgintas „Rolls-Royce“. Durelės atviros, bet vairuotojo nematyti. Praeidama pro automobilį, Brioni pajuto nuo jo radiatoriaus sklindančią šilumą, intymią lyg kūno karštis, ir išgirdo variklio dalių metalo traškesį. Ji užlipo laiptais ir pastūmė sunkias dekoratyvinėmis vinimis apkaltas duris.

Saldus vaško ir medžio aromatas, prėskas akmens kvapas būdingas turbūt visoms bažnyčioms. Ji įėjo į vidų ir apsisukusi tyliai uždarė duris, stengdamasi neatkreipti niekieno dėmesio. Bažnyčia buvo beveik tuščia. Vikaro žodžiai pynėsi su savo pačių aidu. Ji stovėjo prie durų, iš dalies pridengta priedurio nišos sienų, ir laukė, kol akys pripras prie prietemos, o ausys — prie aido. Tuomet prisiartino prie galinių klauptų ir nuėjo į pasienį, iki tos vietos, toliau kurios jau nebuvo matyti altoriaus. Jai teko būti įvairiose giminės vestuvėse, bet buvo per jauna dalyvauti didingoje dėdės Sesilio ir tetos Hermionos vestuvių ceremonijoje Liverpulio katedroje. Jeigu būtų dalyvavusi anose iškilmėse, tetos Hermionos siluetą ir įmantrią skrybėlę dabar galėtų be vargo atpažinti pirmutinėje eilėje. Šalia sėdėjo Pjeras ir Džeksonas, praaugę ją penkiais ar šešiais coliais, įsispraudę tarp savo išsiskyrusių tėvų. Kitoje šoninėje navoje buvo trys Maršalo giminės atstovai. Štai ir visa svita. Ceremonija visiškai privati. Jokių svečių nei žurnalistų. Brioni čia neturėjo būti. Ji pakankamai gerai išmanė bažnytinę santuokos procedūrą, kad greitai susigaudytų, jog svarbiausiojo momento dar nepraleido.

— Antra, santuoka buvo įsteigta kaip ginklas prieš nuodėmę, taip pat vengiant sanguliavimo, kad žmonės, neturintys susilaikymo dovanos, galėtų susituokti ir išlikti nesuteršti Kristaus kūno nariai.

Atsigręžusi į altorių, priešais kiek aukščiau stovintį balta kamža apsivilkusį vikarą, matyti pora. Ji buvo apsirengusi balta, visiškai tradicine nuotakos suknia ir, kiek Brioni galėjo matyti iš bažnyčios galo, keliasluoksniu vualiu prisidengusi veidą. Plaukai supinti į vieną vaikišką kasą, kuri, išlįsdama pro tiulį ir musliną, driekėsi per visą nugarą iki juosmens. Maršalas stovėjo tiesus, pastandinti kostiumo pečiai sudarė ryškų siluetą baltos kunigo kamžos fone.