Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Kitais žodžiais tariant, užuot taip ilgai gilinusis į kiekvieno iš trijų veikėjų suvokimo niuansus, ar nevertėtų visa tai išdėstyti ekonomiškiau, vis dėlto išlaikant kai kuriuos gyvus šviesos, vandens ir akmens aprašymus, kurie jums taip puikiai sekasi, bet paskui veiksmą pagyvinti ir sukurti įtampą, savotišką šviesos ir šešėlių žaismą pačiame siužete. Labiausiai išsilavinę jūsų skaitytojai gali būti puikiai susipažinę su naujausiomis Bergsono sąmonės teorijomis, bet aš neabejoju, kad ir jiems vis dėlto nesvetimas vaikiškas troškimas sekti istorijos vingiais, patirti įtampą, sužinoti, kas įvyks paskui. Beje, nedidelis patikslinimas. Beminto skulptūra, apie kurią jūs užsimenate, yra Barberinio, o ne Navona aikštėje.

Paprastai kalbant, jūsų istorijai trūksta nugarkaulio. Jus gali sudominti tai, kad viena iš godžių jūsų kūrinio skaitytojų buvo ponia Elizabeta Bouen. Ji nutvėrė jūsų rankraščio puslapių pluoštą visiškai atsitiktinai, užėjusi į mano kabinetą pakeliui į valgyklą.

Ji paprašė, kad leisčiau pasiimti jūsų rankraštį į namus, ir perskaitė jį tą patį vakarą. Iš pradžių ji laikėsi nuomonės, kad jūsų proza „pernelyg pilna, pernelyg persotinta, bet visa tai atperka joje sklandantis „migloto atsako“ šešėlis“ (apie tai aš nė nepagalvojau). Paskui ji kurį laiką buvo labai užsiėmusi, bet galiausiai atsiuntė mums savąsias pastabas, kurios, taip sakant, jau įterptos į mano komentarus. Jūs galite būti visiškai patenkinta savo kūriniu tokiu, koks jis yra dabar, arba mūsų rezervuotas požiūris gali įžiebti jumyse nepasitenkinimą ar abejingumą ir jūs nenorėsite į jį daugiau nė pažvelgti. Tačiau nuoširdžiai tikimės, kad taip neįvyks. Norime vieno — kad jūs geranoriškai priimtumėte mūsų pastabas, kurias siunčiame drauge su nuoširdžiu ir entuziastingu palaikymu, ir galbūt jomis pasinaudotumėte rašydama naują kūrinį ar naują šio kūrinio variantą.

Jūsų laiškas, pridėtas prie rankraščio, buvo gerbtinai santūrus, bet užsiminėte, kad šiuo metu beveik neturite laisvo laiko. Jei ta situacija pasikeis, jeigu ir toliau eisite literatūros keliu, mes būtume daugiau nei laimingi galėdami išvysti jus akis į akį bei padiskutuoti. Tikimės, jog jūsų entuziazmas rašyti nebus pakirstas. Manau, jums būtų malonu žinoti, kad mūsų atmetimo laiškai dažniausiai yra ne ilgesni nei trijų sakinių.

Probėgšmais jūs atsiprašote, kad nieko neužsimenate apie karą . Mes jums atsiųsime savo pastarąjį leidinį su redaktoriaus straipsniu šia tema. Kaip iš jo suprasite, mes nemanome, jog menininkai karo metu privalo persiimti karo dvasia ir nuotaikomis. Jie yra pakankamai išmintingi ir turi teisę ignoruoti aktualijas bei savo žvilgsnį nukreipti į kitas juos jaudinančias temas. Kadangi menininkai politine prasme yra bejėgiai, karo laiką jie gali išnaudoti ugdydami savo jautrumą ir pastabumą. Jūsų darbas karo metu — kultivuoti savo talentą ir eiti ta kryptimi, kuria jis veda. Karas, kaip minėjome, yra bet kokios kūrybinės veiklos priešas.

Jūsų adresas mums byloja, kad esate arba gydytoja, arba kenčiate nuo ilgos ligos. Jei tikrasis yra antras atvejis, visi mes linkime jums kuo greičiau ir visiškai pasveikti.

Ir pagaliau — vienas iš mūsų domisi, ar jūs neturite vyresniosios sesers, kuri prieš šešerius ar septynerius metus studijavo Džirtono koledže.

Pagarbiai ,

K K

Šitomis dienomis sugrįžimas prie griežtos pamainų sistemos išsklaidė per šią pirmąją sužeistųjų antplūdžio parą patirtą neapibrėžto belaikiškumo įspūdį. Brioni manymu, jai pasisekė, jog teko dieninė pamaina — nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro su dviem pusvalandžio pertraukomis pavalgyti. Kai be penkiolikos šeštą nuskambėdavo žadintuvo skambutis, ji kapstydavosi iš švelnios mieguisto alpulio duobės ir keletą sekundžių, būdama „niekieno žemėje“, tarp miego ir būdravimo, klajodavo po jos laukiančius jaudinančius ar malonius įvykius bei reikšmingus pokyčius. Panašiai jausdavosi vaikystėje, atsibudusi Kalėdų rytą — mieguistas susijaudinimas, dar gerai nesuvokiant jo šaltinio. Dar negalėdama užmerkti akių prieš kambarėlį užliejusią skaisčią ryto šviesą, ji nuspausdavo žadintuvo mygtuką ir vėl įsikniaubdavo į pagalvę — ir tuomet tikrovė sugrįždavo pas ją. Sugrįždavo iš tikrųjų kaip visiška Kalėdų priešingybė.

Visokio džiaugsmo priešingybė. Vaizduotėje iškildavo gresianti vokiečių invazija. Apie tai kalbėjo visi, pradedant durininkais, kurie jau formavo savo Vietinės gynybos savanorių junginį, ir baigiant pačiu Čerčiliu, kuris vienoje kalboje nupiešė savo šalies kaip pajungtos ir kenčiančios viziją, kur laisvas tėra tik Karališkasis laivynas. Brioni žinojo, jog tai būtų baisu — durtuvų kautynės gatvėse, viešos mirties bausmės. Tai būtų nugrimzdimas į vergiją, bet kokio žmogiškumo pamynimas. Tačiau, sėdint ant savo sujauktos, dar šiltos lovos krašto ir maunantis kojines, ją kartais apimdavo savotiška šiurpaus pakilumo nuotaika. Kaip kartojo visi aplinkui, šalis nūnai stovi palikta vienui viena, ir taip, ko gera, yra geriau.

Pasaulis atrodė kažkoks pasikeitęs. Gėlėtas jos krepšys, plastikinis sutrūkinėjęs veidrodžio rėmas ir jos veidas tame veidrodyje, iš ryto šukuojantis plaukus, — viskas atrodė tarytum kontrastingiau, ryškiau. Durų rankena jos saujoje nūnai atrodė neįprastai kieta ir šalta. Kai išėjo į koridorių ir laiptinėje išgirdo tolimus sunkius žingsnius, jai dingtelėjo mintis apie vokiškus kareiviškus batus, ir nuo šios minties suspaudė paširdžius. Prieš pusryčius keletą minučių pasivaikščiodavo palei upę. Netgi šią ankstyvą valandą pro ligoninę tekančios patvinusios upės mirgesys po giedru dangumi jai įkyriai varstydavo akis. Nejaugi galimas daiktas, kad Temzė nuo šiol bus vokiečių upė?

Viską ji taip ryškiai matė, lytėjo ar girdėjo ne dėl šviežio prasidedančios vasaros gyvybingumo proveržio. Tai sukėlė įsižiebęs suvokimas, jog jau artėja tai, kam apsisprendusi, to, kad įvykių seka juda į baigties tašką. Brioni jautė, kad šios dienos yra paskutinės prieš kažką esminio, ir jos atmintyje jos švytės ypatinga šviesa. Šis spindesys, tie ilgų saulėtų dienų kerai yra paskutinis siužeto vingis prieš prasidedant naujam jos gyvenimo etapui. Ankstyvas kėlimasis, plovykla, arbatos dalijimas pacientams, persirengimas ir kasryt atsinaujinantys prisiminimai apie neatitaisomą žalą, kurią ji padarė, nepajėgė nuslopinti šio pakylėto suvokimo. Jis tvyrojo kaip nuolatinis jos kasdienybės ir darbų fonas. Ir skatino negaišti. Mergina spėjo, kad turi nedaug laiko — jei pavėluos, gresia užgriūti vokiečiai ir kitos galimybės ji gali nebeturėti.

Nauji sužeistieji atvykdavo kasdien, bet tokio potvynio, kaip pirmąją dieną, nebebuvo. Sistema veikė normaliai, kiekvienas sužeistasis turėjo po lovą. Operuojama rūsyje įrengtose laikinose operacinėse. Apgydyti sužeistieji sustiprėti siunčiami į periferines ligonines. Mirties atvejų tebebuvo daug, bet praktikantėms mirtys jau buvo ne drama, o tik rutinos dalis. Aplink mirusiojo lovą pastatomos širmos, kad prie jos suklupusio kunigo murmesys nesklistų per daug plačiai. Pakviečiami nešikai su neštuvais, numirėlis užklojamas marška ir išnešamas. Paskui lova perklojama ir netrukus jau turėdavo naują šeimininką. Stebėtina, kaip greitai mirusieji imdavo lietis vienas su kitu — štai seržanto Munio veidas jau neatskiriamas nuo eilinio Louelo, o jie abu savo mirtinomis žaizdomis dalijasi su tais mirusiais kareiviais, kurių nei vardų, nei veidų jau neprisiminti.