Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Brioni atsitraukė nuo kriauklės ir atsistojo tiesiai priešais seserį, kitoje stalo pusėje. Sunku buvo žvelgti į tobulą sesers išraiškos kaukę.

— Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, — pasakė ji labai lėtai ir atsargiai. — Ką Hardmanas turi bendra su visu tuo? Aš labai apgailestauju, kad jis mirė, apgailestauju, jog nežinojau...

Išgirdusi kažkokį garsą, ji krūptelėjo. Miegamojo durys atsidarė, ir jai prieš akis išdygo Robis. Jis dėvėjo kariškas kelnes ir avėjo išblizgintais batais, o petnešos kabojo ant strėnų. Buvo nesiskutęs ir susivėlęs, o jo žvilgsnis nukreiptas į Sesiliją. Ji atsigręžė į jį, bet nežengė artyn. Per šias tylos sekundes, kol jiedu žiūrėjo vienas į kitą, Brioni, iš dalies užstota savo sesers, kiek įmanydama susigūžė savo uniformoje.

Jis ramiai, tarytum jie čia būtų vieni, pasakė Sesilijai:

— Išgirdau balsus ir pagalvojau, kad kažkas kalbama apie ligoninę.

— Ne, viskas gerai.

Robis žvilgtelėjo į savo laikrodį.

— Reikia ruoštis.

Perėjęs per kambarį, prieš pat išeidamas į laiptinę, jis trumpai grįžtelėjo į Brioni.

— Atsiprašau.

Jos išgirdo, kaip užsidaro vonios kambario durys. Po trumpos tylos Sesilija pradėjo kalbėti tokiu balsu, tarytum tarp jos ir sesers nieko nebūtų nutikę:

— Jis taip kietai miega. Nenorėjau jo prižadinti. — Ir po akimirkos pridūrė: — Maniau, būtų kur kas geriau, jei jūs nesusitiktumėte.

Brioni keliai ėmė drebėti. Pasiremdama viena ranka į stalą, ji pasitraukė nuo praustuvo, kad Sesilija galėtų pripilti arbatinuką. Trokšte troško prisėsti. Tačiau ji to tikrai nepadarys neparaginta, o prašyti jokiu būdu neprašys. Tad stovėjo palei sieną, apsimesdama, kad į ją nesiremia, ir stebėjo seserį. Ją stebino, kaip greitai palengvėjimą, išvydus Robį gyvą, pakeitė akistatos su juo baimė. Dabar, kai išvydo jį einantį per kambarį, toji kita galimybė, jog šis žmogus galėjo būti žuvęs, jai atrodė perdėta, menkai įtikima. Tai būtų tiesiog likimo akibrokštas. Brioni žvelgė į sesers, besisukinėjančios po mažą virtuvėlę, nugarą. Brioni norėjo jai pasakyti, jog yra labai laiminga, kad Robis saugiai sugrįžo. Tačiau tai nuskambėtų be galo banaliai. Ir, be to, ji paprasčiausiai nedrįstų to ištarti. Bijojo savo sesers ir jos paniekos.

Dar jausdama pykinimą, o dabar jau ir karščio mušama, Brioni priglaudė skruostą prie sienos. Tačiau ši buvo ne ką vėsesnė nei veidas. Ji troško gauti stiklinę vandens, bet nenorėjo nieko prašyti iš savo sesers. Sesilija paskubomis ruošėsi — sumaišė pieną ir vandenį su kiaušinių milteliais, ant stalo pastatė uogienės puodynę ir tris lėkštes bei tris puodelius. Brioni atkreipė į tai dėmesį, bet jai nepalengvėjo. Tai tik sustiprino nerimastingą būsimos akistatos laukimą. Nejaugi Sesilija iš tiesų mano, kad šioje situacijoje jie gali sėdėti kartu ir dargi valgyti kiaušinienę? O gal sesuo, sukdamasi kaip voverė rate, paprasčiausiai mėgina užsimiršti? Brioni klausėsi, kada laiptų aikštelėje pasigirs žingsniai, ir, mėgindama išblaškyti sunkias mintis, bandė užmegzti su seserimi buitišką pokalbį. Ji buvo pastebėjusi, jog kitoje miegamojo durų pusėje kabo apsiaustas su gobtuvu.

— Sesilija, ar tu dabar palatos vyresnioji sesuo?

— Taip, — nukirto ši sausai ir užbaigiamu tonu, kad Brioni nekiltų noras klausinėti šia tema daugiau. Jų bendra profesija netaps jas siejančiais saitais. Jais netaps niekas. Vadinasi, iki grįžtant Robiui, joms nėra apie ką kalbėtis.

Pagaliau mergina išgirdo, kaip trakštelėjo vonios kambario durų užraktas. Eidamas per laiptų aikštelę, Robis kažką švilpiniavo. Brioni pasitraukė į šalį nuo durų, kuo toliau į tamsesnę kambario kertę. Tačiau jam įeinant, ji atsidūrė tiesiai jo žvilgsnio linijoje. Robis kiek kilstelėjo dešiniąją ranką, norėdamas paspausti josios, o kairiąją ištiesė atgal, ketindamas uždaryti duris sau už nugaros. Jo veiksmai buvo apgalvoti ir kontroliuojami. Vos tik jų akys susitiko, rankos nusviro ir jis trumpai kimiai atsiduso, toliau nenuleisdamas nuo jos akių. Nors ir įsibaiminusi, Brioni jautė negalinti šiuo momentu nusukti žvilgsnio į šalį. Nuo Robio sklido lengvas skutimosi muilo aromatas. Pribloškė tai, koks jis atrodo pasenęs, ypač tos raukšlės apie akis. Į galvą dingtelėjo kvaila mintis — nejaugi ir dėl to kalta ji. Gal bent dalį šių raukšlių įbrėžė karas?

— Vadinasi, tai buvai tu, — galiausiai pasakė jis ir koja uždarė duris sau už nugaros. Sesilija priėjo prie jo, Robis pažvelgė į ją.

Sesilija trumpai ir tiksliai jam atpasakojo jų pokalbio turinį, bet net ir norėdama tikriausiai nebūtų galėjusi suvaldyti savo sarkazmo.

— Brioni ketina visiems paskelbti tiesą apie tai, kas įvyko. Tačiau visų pirma ji norėjo pasikalbėti su manimi.

Jis atsigręžė į Brioni.

— Ar tu tikėjaisi, kad aš galiu būti čia?

Si pajuto, jog turi įtempti visas jėgas, kad nepravirktų. Šiuo momentu nebūtų didesnio pažeminimo nei tai. Palengvėjimas, gėda, savigrauža, nė pati nežinojo kas dar, bet visa tai artinosi prie jos. Kilo lėta banga, gniaužianti jos gerklę ir neleidžianti ištarti nė žodžio. Brioni sukaupė valią, kietai suspaudė lūpas, ir banga pamažu atslūgo. Ji pasijuto saugi. Ašarų nebuvo, bet jos balsas virto apgailėtinu kuždesiu.

— Aš apskritai nežinojau, kad tu esi gyvas.

— Jei jau ketiname kalbėtis, turime atsisėsti, — pasakė Sesilija.

— Nežinau, ar galėsiu. — Robis nekantriu žingsniu nužingsniavo prie tolimosios sienos, už kokių septynių pėdų, atsirėmė į ją, ant krūtinės sukryžiavęs rankas ir žiūrėdamas tai į Brioni, tai į Sesiliją. Tačiau šioje padėtyje ištvėrė tik keletą sekundžių ir nužingsniavo prie miegamojo durų, kur vėl apsisuko, ketindamas grįžti, bet apsigalvojo ir liko stovėti ten, susikišęs rankas į kišenes. Robis buvo aukštas vyras ir jam stovint kambarys, atrodo, dar labiau susitraukė. Šioje stipriai apribotoje erdvėje jis, regis, duso ir nesitvėrė savo kailyje. Ištraukęs rankas iš kišenių, perbraukė delnais plaukus ir sprandą. Tuomet jomis įsirėmė į strėnas. Galiausiai leido nukristi žemyn. Tiktai dabar, atmintyje susumavusi visą Robio judesių seką, Brioni ėmė suprasti, kad jis yra piktas, labai piktas. Vos tik ji tai suprato, jis prabilo:

— Ką tu čia veiki? Neaiškink man apie Sarį. Niekas tau netrukdo ten nuvažiuoti. Kodėl tu čia, o ne ten?

— Aš pirmiausia turėjau pasikalbėti su Sesilija, — atsakė ji.

— Mat kaip. Ir apie ką?

— Apie tą baisų dalyką, kurį padariau.

Sesilija jau ėjo prie jo.

— Robi, — sušnibždėjo ji. — Brangusis. — Paėmė jį už rankos, bet šis ją ištraukė.

— Aš nežinau, kodėl tu ją įleidai, — drėbė Sesilijai. Tuomet atsisuko į Brioni. — Būsiu tau visiškai nuoširdus. Esu draskomas dviejų pagundų: ar nusukti tavo idiotišką sprandą čia, ar išsivesti į laiptinę ir nuleisti žemyn galva nuo laiptų.

Jei pastarojo meto patirtis jos nebūtų parengusi bet kam, šie žodžiai dabar stipriai įbaugintų. Kartais palatoje girdėdavo kareivius siuntant dėl savo bejėgiškumo. Su tokiais bejėgiško įniršio apimtais vyrais ginčytis ar mėginti pakeisti jų nusistatymą kvaila ir beprasmiška. Įniršis turi išeiti, ir geriausia, ką galima padaryti, tai stovėti ir klausytis. Ji žinojo, kad netgi pasisiūlymas išeiti dabar gali jį išprovokuoti. Tad atsisuko į Robį ir laukė, kol šis pabaigs išlieti ant jos galvos tai, kas jai priklauso. Tačiau bent jau fiziškai ji jo nebijojo.

Kaltintojas balso nekėlė, nors visas, regis, virė iš paniekos ir įtūžio.