Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Taksi važiavo mažomis Blumsberio gatvelėmis, pro namą, kur gyveno mano tėvas po savo antrosios santuokos, pro butą pusrūsyje, kuriame gyvenau ir dirbau šeštajame dešimtmetyje. Nuo tam tikro amžiaus kelionė per miestą tampa nejaukiai mąsli: tiek daug vietų susijusios su mirusiais draugais ir artimaisiais. Mes pravažiavome vietą, kur Leonas didvyriškai slaugė savo žmoną, o paskui savo padaužas vaikus augino su mus visus jaudinusiu ir žavėjusiu atsidavimu. Vieną dieną aš taip pat gal sužadinsiu akimirkos prisiminimus dažnam pravažiuojančio taksi keleiviui. Tai populiarus taksi maršrutas, vidinis Regento parko žiedas.

Vaterlo tiltu mes pervažiavome upę. Pasilenkiau sėdynėje į priekį, kad geriau įsižiūrėčiau į miesto panoramą iš savo mėgstamo taško. Sukiojau kaklą į kairę ir į dešinę, nuo Šv. Povilo bažnyčios pasroviui iki Big Beno priešingoje pusėje. Tarp šių dviejų taškų plyti visas turistinio Londono margumynas. Jaučiausi gerai ir fiziškai, ir protiškai, jei nekreipsime dėmesio į šiokį tokį galvos skausnojimą ir nedidelį nuovargį. Kad ir kokia pasiligojusi būčiau, aš vis dar jaučiuosi tas pats asmuo, kuris visuomet buvau. Jauniems tai sunku išaiškinti. Žmogus gali išoriškai atrodyti kaip tikra reptilija, bet tebepriklauso tai pačiai žmonių giminei. Beje, per ateinančius metus kitus aš tikriausiai liausiuosi tai minėti. Psichiškai sergantieji, sutrikusios psichikos individai priklauso kitai, žemesnei rasei. Niekas manęs neįtikins, jog yra kitaip.

Mano taksistas panosėje nusikeikė. Ant tilto vykdomi kelio darbai privertė mus apsigręžti ir pasukti aplinkkeliu pro senąją Rotušės aikštę. Riedant Lembeto link, turėjau progos dirstelėti į Šv. Tomo ligoninę. Per aviacijos antskrydį ji buvo žiauriai subombarduota — ačiū Dievui, manęs tuo metu ten nebuvo. Ją pakeitę pastatai su bokštu yra tikra nacionalinė gėda. Aš dirbau trijose ligoninėse — be Šv. Tomo, dar Older Hėjaus ir Rojai Ist Sasekso, — bet savajame tekste jas apibendrinau kaip vieną, stengdamasi visą savo patirtį sukoncentruoti į vieną vietą. Kryptingas tikrovės iškraipymas. Tai vienas iš menkiausių mano nusižengimų prieš autentiškumą.

Lijo jau šiek tiek mažiau, kai vairuotojas, padaręs dailų „U“ posūkį kelio viduryje, privažiavo prie pagrindinių muziejaus vartų. Rūpindamasi pasiimti savo krepšį, surasti dvidešimties svarų banknotą ir išskleisti skėtį, aš neatkreipiau dėmesio, kaip priešais dar nespėjusį nuvažiuoti mano taksi sustojo juodas „Rolls-Royce“. Iš pradžių pamaniau, kad šio automobilio nepastebėjau atvažiuodama ir jis čia tuščias stovi jau kurį laiką. Tačiau vairuotojas jame vis dėlto sėdėjo. Tai buvo smulkutis žmogelis, kurio galva vos kyšojo iš už vairo. Nesu tikra, ar tai, ką ketinu aprašyti, telpa į stulbinančio atsitiktinumo rėmus. Pamačiusi stovintį „Rolls-Royce“ be vairuotojo, aš visuomet pagalvoju apie Maršalus. Per daugelį metų tai tapo tikru refleksu. Jie dažnai perbėga per mano mintis, dažniausiai nesukeldami jokių ypatingų jausmų. Įpratau prie jų įvaizdžio. Jie ir dabar dar kartais sumirga laikraščių puslapiuose, dažniausiai paminint jų Fondą bei jo nuopelnus medicininiams tyrimams, jų kolekciją, kurią padovanojo Teito galerijai Liverpulyje, ar jų dosnią finansinę paramą žemės ūkio projektams Afrikoje palei Sacharą. Arba jos organizuojamus vakarėlius, arba jų energingas šmeižto kampanijas prieš nacionalinius dienraščius. Tad nieko nuostabaus, kad lordas ir ledi Maršalai perbėgo mano mintimis ir tą akimirką, kai artinausi prie masyvių pabūklų dvynių priešais muziejų. Šoką sukėlė tai, kad pakėlusi akis pamačiau laiptais žemyn manęs link besileidžiančius... Maršalus.

Atsisveikinti su Maršalais tarpinėje laiptų aikštelėje buvo susirinkęs būrys pareigūnų — tarp jų pažinau muziejaus direktorių — ir fotografas. Du jauni vyrai laikė virš Maršalų galvų skėčius, jiems pro kolonas leidžiantis laiptais žemyn. Aš sulėtinau žingsnį, bet nesustojau, kad neatkreipčiau jų dėmesio į save. Jiems pasiekus tarpinę aikštelę, pasigirdo aplodismentai ir sutartinis kvatojimas, matyt, reaguojant į kažkokią lordo Maršalo frazę. Jis stovėjo pasirėmęs lakuota bambukine lazda — manau, ši lazda tapo savotišku jo „prekiniu ženklu“. Jiedu su žmona bei muziejaus direktorius pozavo prieš kamerą. Paskui Maršalai toliau nužingsniavo laiptais žemyn, lydimi kostiumuotų jaunų vyrų su skėčiais. Muziejaus pareigūnai liko stovėti ant laiptų. Man rūpėjo pamatyti, kuriuo maršrutu Maršalai eis, kad galėčiau pasirinkti kitą ir išvengti susitikimo akis į akį. Jiedu pasirinko kelią žemyn palikdami pabūklus sau iš kairės, tad man beliko pasukti kitu keliu.

Iš dalies pasislėpusi už pakeltų pabūklų vamzdžių ir jų betoninių postamentų, o iš dalies už palenkto savo skėčio, jaučiausi saugi ir tuo pat metu turėjau galimybę juos puikiai matyti. Jie lipo laiptais tylėdami. Jo veidas buvo puikiai pažįstamas iš nuotraukų laikraščiuose. Nepaisant kepenų sutrikimams būdingų dėmių ant veido ir rausvai violetinių maišelių paakiuose, jis tebeatrodė sykiu ir žiaurus, ir gražus plutokratas, nors ir šiek tiek jau susitraukęs. Amžius sumažino šio žmogaus veidą ir jam suteikė klasikinę išvaizdą, iki kurios visuomet kažko trūko. Šią kosmetinę pataisą iš esmės atliko sumažėjęs apatinis žandikaulis — kaulų retėjimas jam išėjo į naudą. Buvo matyti, kad Polas Maršalas jau kiek pakriošęs, bet kaip aštuoniasdešimt aštuonerių vyriškis ėjo dar visai pusėtinai. Be abejo, jis buvo tvirtai įsikibęs jai į parankę, o lazdelė — ne vien tik dekoratyvinis atributas. Dažnai yra linksniuojama, kiek gero jis padarė pasauliui. Galimas daiktas, tai jo kompensacija už jaunystės klaidas. O gal jis paprasčiausiai ėjo pirmyn daug nemąstydamas, gyvendamas tą gyvenimą, kuriame jautėsi kaip žuvis vandenyje.

O štai Lola — aukštuomenės sluoksniui priklausanti ir be perstojo rūkanti mano pusseserė — vis dar tokia pat liekna ir grakšti kaip lenktyninis šuo ir tokia pat lojali savo vyrui. Kas galėjo tuo patikėti?

Jie sakydavo, kad jis yra ta jos duonos riekės pusė, ant kurios tepamas sviestas. Tai gali nuskambėti kaip pavydas, bet, žvelgdama į ją, aš prisiminiau šią jų frazę. Ji vilkėjo sabalų kailinukus, ant galvos — ryškiai raudona plačiakraštė fetrinė skrybėlė. Apranga greičiau elegantiška nei vulgari. Beveik aštuoniasdešimtmetė, o dar avi aukštakulnius batelius, caksinčius į grindinį garsu, būdingu kur kas jaunesnės moters žingsniams. Cigaretės jos rankose taip pat nebuvo matyti. Iš esmės nuo jos sklido sveikatos ir soliariumo įdegio aura. Nūnai ji buvo už vyrą aukštesnė ir neabejotinai stipresnė. Tačiau taip pat turėjo kažką komiška — o gal tai tik aš graibausi lyg skęstantis už šiaudo? Storai nutepusi veidą makiažu, be saiko išryškinusi lūpas. Aš šioje srityje visuomet buvau puritone, tad galiu save laikyti nepatikima liudytoja. Manau, tai įgimtos aktorystės atspaudas — liesa figūra, juodas apsiaustas, išryškintos lūpos. Pridėkime dar cigarečių dėžutę, kišeninį šuniuką po pažastimi — ir ji būtų tikra Kruela de Vii.

Mes prasilenkėme greitai — per keletą sekundžių. Nužingsniavau laiptais aukštyn, tada stabtelėjau po frontonu, kur neužlijo lietus, ir atsigręžiau pažiūrėti, kaip jie žingsniuoja automobilio link. Pirmasis į automobilį buvo pasodintas jis, ir tuomet aš pamačiau, koks jis jau trapus. Polas Maršalas negalėjo susilenkti per juosmenį bei išlaikyti savo kūno svorio ant vienos kojos. Galima sakyti, jis buvo kelte įkeltas į automobilį. Kitos pusės durelės atidarytos ledi Lolai, kuri šmurkštelėjo į vidų su pribloškiančiu miklumu. Pažiūrėjusi, kaip „Rolls-Royce“ pasineria į transporto srovę, žengiau pro duris į vidų. Jausdama, kad ant mano širdies jie uždėjo kažką sunkaus, stengiausi dabar apie juos negalvoti. Šiandien jau ir taip turėjau apie ką pamąstyti. Tačiau Lolos sveikata neišėjo man iš galvos nei atiduodant krepšį į bagažo saugyklą, nei su šypsena sveikinantis su durininkais. Šiame muziejuje laikomasi tradicijos, kad lankytojai palydimi liftu iki pat skaityklos. O uždara lifto erdvė, mano nuomone, įpareigoja palaikyti tegu ir nereikšmingą pašnekesį su palydinčiuoju. Žinoma, tą pašnekesį aš ir palaikiau: tai baisus oras, bet savaitgaliui lyg ir žadamas pagerėjimas, — bet ir tuo metu mintys apie susitikimą su Maršalais nepaliko mano galvos: galimas daiktas, aš pergyvensiu Polą Maršalą, bet Lola tikrai pergyvens mane. Viso to padariniai yra aiškūs. Paslaptis daugelį metų tvyrojo tik tarp mūsų. Kaip kartą pasakė mano redaktorius, jos paviešinimas, kol yra gyvi su ja susiję žmonės, prilygsta teisminiam bylinėjimuisi. Tačiau aš dabar apie tai nenorėjau galvoti. Dalykų, apie kuriuos nenorėjau galvoti, jau ir taip pakankamai. Aš atvykau į muziejų dirbti, o ne galvoti apie pašalinius dalykus.