Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Po dvidešimties minučių jau buvome atsišnekėję pakankamai. Kai pasiekėme greitkelį ir variklio ūžesys virto monotonišku gaudimu, aš vėl užmigau ir pabudau jau tuomet, kai automobilis važiavo kaimo keliuku, o mano kaktą vėl veržė skausmingas lankas. Iš rankinės išsitraukiau tris aspirino tabletes, kurias bjaurėdamasi sukramčiau ir nurijau. Kurią savo sąmonės ar atminties dalį praradau dėl mikroskopinio insulto, ištikusio mane, kol miegojau? To niekuomet nesužinosiu. Būtent tada, sėdėdama ant to mažyčio automobiliuko galinės sėdynės, pirmą kartą pajutau kažką panašaus į desperaciją. Vadinti tai panika būtų per stipru. Šios būsenos komponentai — uždarų patalpų baimė, bejėgiškas savosios degradacijos proceso suvokimas, traukimosi pojūtis. Paplekšnojau Maiklą per petį ir paprašiau, kad jis įjungtų muziką. Vyrukas pamanė, kad pasiklausyti jo mėgstamos muzikos leidžiu todėl, jog esame jau arti mano kelionės tikslo, ir atsisakė. Tačiau aš buvau atkakli, ir automobilio salone vėl pasigirdo duslūs žemi būgno ritmai, virš kurių sklandė lengvas baritonas, ispaniškai Karibų dialektu dainuodamas vaikiškų dainuškų ar skanduočių motyvais. Ši muzika man padėjo, ji mane atgaivino ir pralinksmino. Nors skambėjo be galo vaikiškai, manyje kirbėjo įtarimas, jog čia bandoma išreikšti kažkokius gilius vidinius procesus, jausmus, sentimentus. Tačiau neprašiau, kad vairuotojas dainos tekstą man išverstų.

Kai pasukome keliuku Tilnio viešbučio link, dar tebegrojo toji pati muzika. Daugiau nei dvidešimt penkeri metai prabėgo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą važiavau šiuo keliuku — tąsyk vykau į Emilijos laidotuves. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kad iškirsti parko medžiai — milžiniškas vinkšnas, matyt, išnaikino guobų maras, o likę ąžuolai pašalinti formuojant vietą golfo aikštynui. Mums teko pristabdyti ir leisti kelią pereiti keletui golfo žaidėjų su jų vežiojamaisiais krepšiais. Negalėjau prisiversti juose matyti ką nors kita nei įsibrovėlius. Gojelis, kuris supo senąją Greisės trobelę, tebeaugo. Kai kelias išniro iš už bukyno, išvydau pagrindinį dvaro pastatą. Nostalgijos nejutau — dvaras man visuomet buvo bjauri vieta. Tačiau iš toli jis atrodė ne tik nejaukus, bet ir suniokotas. Gebenės, kurios sušvelnindavo skaisčiai raudoną fasadą, nuplėštos, tikriausiai saugant plytas. Netrukus prisiartinome prie pirmojo tiltelio, ir tuomet pamačiau, kad tvenkinio nebėra. Važiuojant tilteliu, po mumis plytėjo vešli veja, kokia neretai želia apleistuose grioviuose. Vaizdas nebuvo toks nemalonus, ypač tiems, kurie nežino, kaip ši vieta atrodė anksčiau, kurie nepamena nei kadaise saloje vešėjusių viksvų, nei tvenkinyje gyvenusių ančių, nei milžiniško karpio, kurį du valkatos išsikepė ir suputo prie salos šventyklos. Ji, beje, irgi neišliko. Ten, kur ji kadaise stovėjo, nūnai buvo tik medinis suolas, o šalia jo — krepšys šiukšlėms. Sala, kurios, be abejo, jau negalėjai taip vadinti, tapusi paprasčiausia pailga kalvele, primenančia didelį senovinį piliakalnį, apaugusį švelnia žole, rododendrais ir kitais krūmokšniais. Kalvelę juosė žvyro takelis, prie kurio šen bei ten stovėjo dar keletas suolelių bei keli sferiniai šviestuvai šalia jų. Aš neturėjau laiko ieškoti akimis tos vietos, kur kadaise sėdėjau ir guodžiau jaunąją ledi Lolą Maršai, nes mes jau dardėjome antruoju tilteliu. Jį pervažiavę, netrukus sustojome asfaltuotoje automobilių aikštėje, nusidriekusioje išilgai viso namo fasado. Maiklas nunešė mano lagaminą į priėmimo skyrių, esantį senojoje prieškambario menėje. Kaip keista, dingtelėjo man mintis, kad jie aksominiu kilimu pasistengė kruopščiai užtiesti visas juodai baltas grindų plyteles. Visuomet laikiau, kad aidi prieškambario akustika yra šiokia tokia problema, bet su tuo tikrai buvo įmanoma taikstytis. Iš kažkur paslėpto grotuvo tyliai skambėjo Vivaldžio „Metų laikai“. Prieškambario menėje stovėjo solidus raudonmedžio stalas su kompiuterio ekranu ir gėlių vaza ant jo, o abipus lyg sargybiniai — du šarvų komplektai. Pritaisytos prie sienų, kybojo dvi alebardos ir herbas. Virš viso to — portretas, kuris visuomet kabodavo svetainėje, tas pats, kurį įsigijo mano tėvas, norėdamas, kad jis suteiktų šeimos aplinkai tam tikro stilingumo. Paliečiau ranka Maiklą ir nuoširdžiai palinkėjau jam sėkmės tyrinėjant nuosavybės teisių ir skurdo sąsajas, taip mėgindama užglaistyti savo kvailą pastabą apie teisininkus. Jis palinkėjo man smagaus gimtadienio, papurtė mano ranką — koks trapus ir netvirtas buvo jo rankos paspaudimas — ir išėjo pro duris. Už stalo sėdinti oficialiu kostiumėliu apsirengusi mergina solidžiu žvilgsniu padavė man kambario raktą ir pranešė, kad senoji biblioteka rezervuota išimtinai mūsų pobūviui. Keletas jau atvykusių svečių buvo išėję pasivaikščioti. Pirmasis susirinkimas aperityvui numatytas šeštą valandą. Durininkas užneš lagaminą į kambarį. Mano pačios patogumui yra liftas.

Nė vienas manęs tuo metu nepuolė sveikinti, bet dėl to tik palengvėjo. Aš ir norėjau iš pradžių pabūti viena, kad galėčiau netrukdoma pasidomėti gausiais buvusių namų pokyčiais, prieš įgydama įpareigojantį garbės viešnios statusą. Liftu pakilau į antrąjį aukštą, įveikiau keletą stiklinių priešgaisrinių durų ir nužingsniavau koridoriumi, kurio poliruotos lentos girgždėjo lygiai taip pat, kaip vaikystėje. Apėmė be galo keistas jausmas, matant miegamuosius kambarius sunumeruotus ir užrakintus. Be abejo, mano kambario numeris — septyni — man nieko nesakė, bet, manau, jau buvau atspėjusi, kur teks miegoti. Bent jau, kai sustojau priešais jo duris, aš nebuvau nustebinta. Tai buvo ne mano senasis kambarys, bet tetulės Vinus, nuo seno laikomas kambariu, pro kurio langą atsiveria gražiausias apylinkių vaizdas — kaip ant delno matyti buvęs tvenkinys, atvingiuojantis kelias bei tolumoje dunksantys miškai ir kalvos. Ne kitaip, šį kambarį man bus rezervavęs Čarlis, Pjero anūkas ir pagrindinis pobūvio organizatorius.

Įžengus į vidų, laukė malonus siurprizas. Kambarys buvo sujungtas su kairėje ir dešinėje esančiais kambariais ir iš visų trijų padarytas įspūdingas liukso apartamentas. Ant žemo stiklinio stalelio stovėjo milžiniška oranžerijos gėlių puokštė. Didžiulės aukštos lovos, kurioje nesiskųsdama taip ilgai gyveno tetulė Vinus, nebebuvo, kaip ir raižiniais dabintos kraičio skrynios bei žalios sofos šilko apmušalais. Visa tai dabar yra Leono vyriausiojo sūnaus iš antrosios santuokos nuosavybė ir stovi kažkurioje pilyje Škotijos kalnuose. Tačiau nauji baldai buvo puikūs, ir manasis kambarys man patiko. Atnešė lagaminą, aš užsisakiau arbatos puodelį ir pakabinau spintoje savo suknią. Apšniukštinėjau svetainę — joje buvo rašomasis stalas su geru šviestuvu. Man padarė įspūdį vonios dydis, aromatiniai mišiniai iš sausų lapelių ir žiedlapių, rankšluosčių stirtos ant šildomo stelažo. Malonu turėti galimybę nežiūrėti į viską pro liūdno ir pilko nykimo prizmę — įpročio, taip lengvai įgyjamo senatvėje. Stovėjau prie lango ir gėrėjausi saulės užlietu golfo aikštynu bei pavieniais medžiais tolimose kalvose. Man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad nebėra tvenkinio, bet kada nors, galimas daiktas, jį bus galima atkurti. Pats pastatas, tapęs viešbučiu, savyje talpino neabejotinai daugiau žmogiškos laimės nei tuomet, kai jame gyvenau aš.

Po valandos paskambino Čarlis — kaip tik tuo metu, kai pagalvojau, jog laikas rengtis suknią. Jis pasisiūlė ateiti penkiolika minučių po šešių, tuomet, kai visi svečiai bus susirinkę, ir nusivesti mane žemyn, kur galėčiau padaryti pobūvio įžangą. Taigi į milžinišką L formos salę įžengiau įsikibusi jo parankės, apsirengusi savo kašmyro suknele su aksesuarais, ir išsyk patekau į plojimų audrą bei išvydau pakeltas penkiolikos artimųjų taures. Mano pirmasis įspūdis, įžengus pro duris, buvo tas, kad nepažįstu nė vieno iš susirinkusiųjų. Nė vieno pažįstamo veido! Dingtelėjo mintis, ar tai tik nėra įžanga į tą nesiorientavimo ir nesuvokimo būseną, kurią man pažadėjo gydytojas. Tačiau miglos netrukus ėmė pamažu sklaidytis. Reikia juk sąmonei laiko, kad padarytų „metų korekciją“ ir įvertintų, kokiu greičiu ant rankų nešiojami kūdikiai virsta dešimtmečiais padaužomis. Neapsirikdama pažinau savo brolį, susilenkusį ir pasvirusį į vieną pusę savo vežimėlyje, su servetėle pakaklėje, skirta sugerti nusiliejusiam šampanui, kurio taurę kažkas pakėlė prie jo lūpų. Kai pasilenkiau pabučiuoti Leoną, jis netgi sugebėjo išspausti šypseną ta puse veido, kurią dar valdė. Taip pat neilgai trukus atpažinau Pjerą, gerokai pasiraukšlėjusiu veidu ir su šviečiančia plike, ant kurios instinktyviai norėjosi uždėti ranką, bet vis dar guvų kaip visuomet ir tebesijaučiantį autoritetinga šeimos galva. Susitarta ir priimta, kad niekada neminėsime jo sesers. Ėjau ratu aplink kambarį su Čarliu prie šalies, kuris man sufleravo vardus tų žmonių, kurių negalėjau atpažinti. Teko iš naujo susipažinti su prieš penkiolika metų mirusio Džeksono vaikais, anūkais ir proanūkiais. Vieni tik dvynukai savo palikuonimis galėjo pusėtinai užpildyti pobūvių menę. Leonas taip pat pasižymėjo šioje srityje savo keturiomis santuokomis bei pasiaukojamu atsidavimu vaikams. Susirinkusiųjų amžius svyravo nuo trijų mėnesių iki Leono aštuoniasdešimt devynerių metų. Ir kokia balsų įvairovė, — nuo gergždimo iki spiegimo. Padavėjams vaikštant ratu su šampanu ar limonadu, senstantys tolimų pusbrolių vaikai sveikinosi su manimi kaip seniai matyti brangūs draugai. Kas antras žmogus norėjo man pasakyti ką nors malonaus apie mano knygas. Grupė susižavėjusių paauglių pasakojo, kaip mokykloje jie nagrinėja mano knygas kaip mokymo programos dalį. Pažadėjau perskaityti kažkieno pokylyje nedalyvaujančio sūnaus novelės rankraštį. Man į rankas buvo spraudžiamos vizitinės kortelės ir lapeliai. Ant stalo kambario kampe puikavosi dovanų krūva. Jas, anot keleto vaikų, aš privalėsianti išpakuoti iki jie bus pasiųsti miegoti, o ne vėliau. Dalijau pažadus, spaudžiau rankas, bučiavau į skruostus ir į lūpas, žavėjausi putniais kūdikiais, ir vos tik dingtelėjo mintis, jog būtų gera kur nors atsisėdus, pastebėjau rikiuojamas viena kryptimi atsuktas kėdžių eiles. Tuomet Čarlis pliaukštelėjo delnais ir, mėgindamas perrėkti nemąžtantį klegesį, paskelbė, kad prieš vaišes bus pateiktas siurprizas mano garbei, todėl jis prašąs visus užimti vietas.