Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Aš buvau palydėta prie krėslo pirmoje eilėje. Šalia manęs sėdėjo senasis Pjeras, kuris šnekučiavosi su jam iš kairės sėdinčiu giminaičiu. Kambaryje įsivyravo bruzdulinga atmosfera — nei tyla, nei šurmulys. Iš kampo girdėti susijaudinusių vaikų tarpusavio kuždesys, kurį buvau linkusi taktiškai ignoruoti. Kol mes laukėme ir kol turėjau, taip sakant, keletą sekundžių sau pačiai, neskubiai dairiausi aplinkui ir tik dabar kaip reikiant suvokiau, kad bibliotekos patalpoje nebėra nei knygų, nei lentynų. Štai kodėl kambarys atrodė tiek daug didesnis nei tas, kurį aš prisiminiau. Vienintelė literatūra — ant ažūrinių lentynėlių šalia židinio sudėti nacionaliniai žurnalai. Pasigirdo šnaresys ir atitraukiamos kėdės garsas, ir priešais mus išėjo berniukas su juoda mantija ant pečių. Jis buvo blyškaus veido, strazdanotas ir rusvais plaukais — neabejotinai Kvinsių palikuonis. Man dingtelėjo, kad jam tikriausiai devyneri ar dešimt metų. Vaikas smulkaus sudėjimo, todėl jo galva atrodė kiek neproporcingai didelė ir jam teikė kiek nežemišką išvaizdą. Jis buvo kupinas pasitikėjimo savimi ir ramiai dairėsi po kambarį, laukdamas, kol įsivyraus tyla. Tuomet pagaliau pakėlė savo miniatiūrinį smakrą, giliai įkvėpė ir prašneko švariu ir grynu diskantu. Taip, aš laukiau netikėtumo, bet tai, ką išgirdau, man padvelkė kažkuo išvis antgamtišku.

Istorija šita apie spontaniškąją Arabelą,

Kurią pasiviliojo svietą perėjęs tipelis.

Tėveliai sielvartavo, kai vyriausioji dukra

Be jų leidimo spruko iš namų į Istburną.

Tenai susirgo ji ir kentė vargą baisų,

Kol nebeliko jos skrynelėje nė šešiapensio.

Tą akimirką ji išdygo prieš mane, ta nuolatos užsiėmusi, pedantiška, išdidi maža mergaitė, ir ji iš tiesų buvo manyje gyva, nes kai žmonės, supratę, kas vyksta, džiugiai subruzdo, mano paliegusi širdelė — kokia tuštybė! — susijaudinusi šoktelėjo aukštyn. Berniukas skaitė jaudinančiai išraiškingai ir kiek grebluojančiu balsu, kurį mano kartos žmonės vadintų Londono prastakalbe. Supratau, kad deklamuojamas mano kūrinys, bet vargiai galėjau prisiminti žodžius, be to, buvo sunku susikaupti — tiek daug aplinkui sukosi klausimų, tiek daug emocijų. Kada jie surado šiuos mano užrašus? Ar šis nežemiškas vaiko pasitikėjimas savimi yra skirtingos epochos požymis? Pažvelgiau į savo kaimyną, Pjerą. Išsitraukęs nosinaitę, jis šluostėsi akis, ir nemanau, kad tai buvo tik paprastas pasididžiavimas savo proanūkiu. Beje, įtariau, kad tai yra jo idėja. Prologas tuo tarpu artėjo prie savo neišvengiamos kulminacijos:

... Ir štai diena jaunai mergaitei aušo stebuklinga

Vestuvių su gražuoliu princu diena. Bet pamiršt būdinga

Visiems, nes Arabela vos nepavėlavo to suprast pati,

Kad prieš ką nors įsimylėdami visad privalom pasvarstyt.

Mes prapliupome garsiais aplodismentais. Kažkur pasigirdo netgi vulgarus švilpesys. Beje, tas žodynas, „Glaustasis Oksfordo žodynas“ — kur jis dabar? Šiaurės vakarų Škotijoje? Užsinorėjau, kad jis sugrįžtų į mano rankas. Berniukas nusilenkė ir, atsitraukęs porą jardų atgal, įsiterpė tarp dar keturių vaikų, kurie irgi išdygo man nepastebimai — matyt, laukė užkulisiuose.

Taigi „Arabelos kančios“ prasidėjo — prasidėjo, kaip ir dera, pabėgimu nuo supykusių bei nusiminusių tėvų. Pagrindinę veikėją atpažinau iš karto — tai buvo Leono proanūkė Čloi. Kokia miela ir rimta mergaitė, sodriu žemu balsu ir ispaniškais iš motinos paveldėtais bruožais. Pamenu, buvau pirmajame jos gimtadienyje — atrodo, kad tai buvo vos prieš keletą mėnesių. Žavėjausi, kaip įtikinamai ji pavaizduoja herojės grimzdimą į skurdą ir neviltį, kaip puikiai vaidina sceną, kai ją palieka nedorėlis grafas — jį vaidino prologo skaitytojas su juoda mantija ant pečių. Pjesė užtruko mažiau nei dešimt minučių. Vaikų laiko pojūtis visuomet yra iškreiptas, todėl anuomet manoji pjesė man atrodė turinti būti vidutinės Šekspyro pjesės ilgumo. Buvau visiškai pamiršusi, kad po vestuvių ceremonijos Arabela ir princas-daktaras susikabina už rankų ir, žengę į priekį, unisonu išdrožia publikai baigiamąjį kupletą.

Taigi, mieli draugai, istorija ir mūsų kančios baigėsi.

Tad likite sveiki, mes plaukiam pusėn ton, kur saulė leidžiasi!

Ne pačios geriausios mano eilutės, dingtelėjo galvoje. Tačiau visi, išskyrus Leoną, Pjerą ir mane, atsistojo ir prapliupo aplodismentais. Kaip puikiai šie vaikai buvo pasirengę, iki pat paskutinės akimirkos. Ranka rankoje, jie išsirikiavo viena linija, tuomet, gavę ženklą iš Čloi, atsitraukė du žingsnius atgal, sugrįžo ir visi kartu nusilenkė. Griaudint plojimams, niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad Pjeras sėdi visiškai susigraudinęs ir užsidengęs veidą delnais. Gal jis išgyveno prisimindamas savo asmeninę dramą, tą liūdną laikotarpį po tėvų skyrybų? Jie, dvynukai, tą vakarą taip norėjo dalyvauti vaidinime šioje pačioje bibliotekos menėje — ir štai, vaidinimas pagaliau vyksta, vyksta toje pačioje vietoje, kur ir turėjo vykti, vyksta po šešiasdešimt ketverių metų. Spektaklis vyksta, o jo brolis jau seniai po žeme.

Padedama aplinkinių, atsistojau iš savo patogaus krėslo ir pasakiau trumpą padėkos kalbą. Varžydamasi su kambario kampe spiegiančiu kūdikiu, mėginau sužadinti prisiminimus apie tą karštą trisdešimt penktųjų vasarą, kai iš šalies šiaurės į mūsų dvarą atvyko mano pusbroliai ir pusseserė. Pakėliau veidą į svečius ir pasakiau, kad mūsų vaidinimas būtų nė iš tolo neprilygęs tam, ką čia pamatėme. Pjeras pritardamas linkčiojo galva. Paaiškinau, jog tai, kad pasirengimas vaidinimui nutrūko, buvo vien tiktai mano kaltė, nes, mums įpusėjus darbą, staiga nusprendžiau, kad nuo šiol būsiu ne dramaturge, o prozininkė. Pasigirdo atlaidus juokas, vėl plojimai, o paskui Čarlis pranešė, kad prasideda pokylis. Taigi prasidėjo malonus vaišių laikas su lengvu triukšmeliu ir šnekomis, kurių metu aš netgi leidau sau išgerti šiek tiek vyno. Paskui — dovanų peržiūra, mažesniųjų vaikų migdymas, kai vyresni jų broliai ir seserys išsliūkino žiūrėti televizoriaus. Tuomet — vėl kalbos, kava, daug geraširdiško juoko. Pagaliau apie dešimtą valandą aš jau ėmiau svajoti apie savo prabangius apartamentus viršuje — ne, ne todėl, kad būčiau pavargusi fiziškai. Paprasčiausiai buvau pavargusi nuo intensyvaus bendravimo, nuolatinio buvimo dėmesio centre, kad ir kaip tai malonu. Dar pusvalandį užėmė atsisveikinimai ir linkėjimai labos nakties, o tuomet Čarlis ir jo žmona Eni mane palydėjo į mano kambarį.

Dabar penkta valanda ryto ir aš dar tebesėdžiu prie rašomojo stalo, galvodama apie šias keistas pastarąsias dvi dienas. Tikra tiesa, kad seniems žmonėms nereikia miego — bent jau naktį. Dar turiu tiek daug apmąstyti, o visai greitai, gal netgi po metų, mano galimybės mąstyti jau bus labai ribotos. Svarstau apie savo paskutinį romaną, kuris iš tikrųjų turėjo būti pirmasis. Pirmoji jo versija — 1940 metų sausis, paskutinioji — 1999 metų kovas, o tarp jų — pustuzinis įvairiausių variantų. Antrasis — 1947 metų birželis, trečiasis... Kas dabar tai žino ir kam tai svarbu? Mano penkiasdešimt devynerių metų trukmės užduotis yra įvykdyta. Mes padarėme nusikaltimą — Lola, Maršalas, aš — ir, pradedant nuo antrosios versijos, aš ėmiausi jo paviešinimo misijos. Laikiau savo pareiga nemaskuoti nieko — nekeisti nei vardų, nei vietų, nei aplinkybių. Visas aplinkybes sudėjau į savo knygą kaip istorinį metraštį. Tačiau juridinė etika reikalauja, ir tai man metų metus kartojo įvairūs redaktoriai, jog tam tikrų asmenų kaltę įrodantys atsiminimai negali būti publikuojami tol, kol yra gyvas bent vienas iš juose kaltinamų asmenų. Šmeižti galima tik save arba mirusiuosius. Maršalai nuo pat penktojo dešimtmečio pabaigos teismuose su nežabotu nuožmumu kovojo už savo gerą vardą. Įvertinant jų dabartines sąskaitas, šie žmonės galėtų lengvai nušluoti nuo žemės paviršiaus jiems neįtikusią leidyklą. Dažnas, žinoma, turėtų pagrindo pagalvoti, kad jie turi ką slėpti. Pagalvoti — taip, bet ne parašyti. Man buvo peršami patys akivaizdžiausi ir logiškiausi pasiūlymai: supainioti vietas, vardus, aplinkybes. Ant kūrinio autentikos užlieti savo vaizduotės miglą! Argi ne toks prozininko pašaukimas? Eik tiek toli, kiek tik reikia, bet... sustok per keletą colių nuo tos vietos, kur gali išlįsti juridinių pretenzijų nagai. Deja, nė vienas nežino, kur tiksliai yra ta riba — nežino tol, kol byloje dėl šmeižto ir garbės bei orumo įžeidimo nepaskelbiamas nuosprendis. Kad būtum saugus, reikia rašyti neapibrėžtai ir miglotai. Žinau, kad šio savo kūrinio negaliu nešti į leidyklą tol, kol gyvi Maršalai. O šį rytą turiu pripažinti — tai reiškia, jog šis kūrinys neišvys dienos šviesos tol, kol gyva būsiu aš. Nepakanka, kad šį pasaulį paliktų tik vienas iš jų. Netgi kai susitraukęs lordo Maršalo snukis pagaliau atsidurs laikraščių nekrologų puslapiuose, pusseserė iš šiaurės netoleruos mano kaltinimų kriminaline konspiracija.