Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Vyresniąsias slauges toliau siuntė į kitas ligonines, o į šią plūdo vis nauji nukentėjusieji, tad žemesniojo rango slaugės pasijuto padėties šeimininkės ir dosniai dalijo nurodymus slaugėms praktikantėms. Brioni ir kitoms praktikantėms buvo bemat patikėtos naujos kompetencijos sritys. Slaugė pasiuntė Brioni pašalinti tvarstį ir išvalyti kojos žaizdą kapralui, gulinčiam ant neštuvų netoli durų. Ji neturėtų žaizdos tvarstyti, kol jos neapžiūrės kuris nors iš gydytojų. Kapralas gulėjo kniūbsčias ir nutaisė rūgščią miną, kai ji pasilenkė jam prie ausies pasakyti, ką ketina daryti.

— Nesupykite ant manęs, jei rėksiu, — sumurmėjo jis. — Ma ją galas, išvalykite tą žaizdą, slaugute. Aš nenoriu per ją prarasti kojos.

Kelnių klešnė buvo nuplėšta. Išorinis tvarstis atrodė gana naujas. Ji ėmė jį vynioti, o kai neįstengė prakišti rankos po paciento koja, žirklėmis nukirpdavo tvarsliavos gniutulą.

— Jie mane patvarkė netoli Doverio prieplaukos, — pasakė pacientas.

Dabar ant jo kojos likusi tik marlė, juoda nuo sukrešėjusio kraujo, per visą nuo kelio iki kulno besidriekiančios žaizdos ilgį. Pati koja buvo juoda ir be plaukų. Ji bijojo blogiausio ir kvėpavo tik pro burną.

— Kaip jums tai atsitiko? — Brioni stengėsi, kad jos balsas skambėtų gyvai.

— Priešais mane sprogo sviedinys ir užmetė mane aukštielninką ant gofruotos skardos tvoros.

— Tai nepasisekė. Dabar turiu jus perspėti, kad privalau nuimti šį tvarstį.

Ji švelniai pakėlė kraštelį, ir kapralas susiraukė.

— Suskaičiuokite iki trijų ir atlikite tai greitai, — pasakė jis.

Kapralas sugniaužė kumščius. Ji paėmė savo atlaisvintąjį tvarsčio kraštelį, tvirtai jį suėmė nykščiu bei rodomuoju pirštu ir staigiu judesiu trūktelėjo atgal. Garsas jai sužadino prisiminimą iš vaikystės, kai per gimtadienio vakarėlį visiems buvo pademonstruotas žinomas triukas su staltiese. Tvarstis nuo kapralo kojos nusilupo vienu judesiu, lipniai sutratėdamas.

— Mane ima pykinti, — pasakė kapralas.

Pašonėje buvo inksto formos indelis. Jis pažiaukčiojo, bet nieko neišvėmė. Ant susiraukšlėjusio sprando matėsi prakaito lašeliai. Žaizda buvo aštuoniolikos ar daugiau colių ilgio, išlenkta vidinėje kelio pusėje. Siūlės grubios ir nelygios. Šen bei ten vienas išdraskytos odos kraštas ropštėsi ant kito, atidengdamas riebalinį sluoksnį su mažų rausvų spurgelių grupėmis, lyg miniatiūrinėmis raudonų vynuogių kekėmis.

— Stenkitės nejudėti, — pasakė ji. — Aš ketinu išvalyti aplink žaizdą, bet jos pačios neliesiu.

Kol kas ji žaizdos nelies. Koja buvo juoda ir minkšta kaip pernokęs bananas. Ji pamirkė vatą medicininiame spirite. Bijodama, kad oda gali paprasčiausiai nusimauti, pirmiausia atsargiai apšluostė blauzdą poros colių atstumu nuo žaizdos. Paskui — dar kartą, jau spausdama kiek stipriau. Oda, atrodo, laikėsi tvirtai, tad ji spaudė vatą vis stipriau, kol kapralas krūptelėjo iš skausmo. Mergina pakėlė ranką ir pamatė, jog oda nuvalytoje vietoje balta, o vatos gabaliukas — juodas. Ne gangrena. Ji negalėjo sulaikyti palengvėjimo atodūsio. Netgi pajuto, kaip jai užgniaužė gerklę.

— Kas tai, slaugute? — pasigirdo kapralo balsas. — Ar jūs galite man pasakyti? — Jis kiek pasikėlė ir pamėgino per petį žvilgtelėti į savo koją. Balse virptelėjo baimingos gaidelės.

Brioni nurijo seiles ir ramiu balsu pasakė:

— Aš manau, žaizda gyja gerai.

Ji paėmė dar vatos. Koja buvo visa apsivėlusi nafta ar tepalu, sumišusiu su paplūdimio smėliu, ir šis mišinys nenorėjo lengvai pasišalinti. Taip nuvalė šešių colių plotelį, sukdama ratu aplink žaizdos pakraštį. Po keleto minučių ant jos peties nusileido ranka, ir moteriškas balsas į ausį pratarė:

— Gerai, slauge Teilis, bet turite dirbti sparčiau.

Ji klūpojo ant kelių, pasilenkusi virš neštuvų ir beveik palindusi po lova, tad atsigręžti buvo nelengva. Kai pagaliau atsigręžė, išvydo tik nueinantį pažįstamą siluetą. Kai Brioni ėmė valyti zoną aplink siūles, kapralas jau miegojo. Jis krūpčiojo ir virpėjo, Brioni palietus skausmingas vietas, bet visiškai atsibusti nepajėgė. Nuovargis veikė kaip anestetikas. Pagaliau mergina atsitiesė ir susirinko indelius bei purviną vatą. Prie sužeistojo prisiartino daktaras, o jos pareigos šiuosyk baigėsi.

Brioni nusigramdė rankas ir buvo pasiųsta atlikti kitą užduotį. Dabar, kai ji pagaliau sėkmingai atliko bent vieną darbą, viskas pasikeitė. Jai paliepė išdalyti vandenį kareiviams, kurie visiškai išsekę gulėjo lovose. Svarbu išvengti dehidracijos. Atsikeikite, eilini Karteri. Išgerkite šitą ir galite miegoti toliau. Atsisėskite... — Laikydama mažą baltą emaliuotą puodelį su snapeliu, ji girdė pro snapelį kareivius, lyg didžiulius kūdikius glausdama juos ir jų purvinas galvas prie savo prijuostės. Paskui vėl nusišveitė rankas ir apėjo lovas su basonu. Dar niekada šis darbas jai nekėlė tiek mažai vidinio prieštaravimo. Ji buvo paprašyta prižiūrėti kareivį su pilvo žaizdomis ir nunešta dalimi nosies. Pro kruvinas kremzles buvo matyti jo burnos ertmė ir išdraskyto liežuvio gomurinė dalis. Jos darbas — nuvalyti jo veidą. Ir šio kareivio oda buvo aplipusi su tepalais sumišusiu smėliu. Mergina spėjo, kad jis turi sąmonę, nors ir buvo užsimerkęs. Morfijus jį nuramino, ir žmogus pamažėle sūpavosi į šalis, tarytum klausydamasis galvoje skambančios muzikos. Kai iš po juodos košės ėmė ryškėti jo veido bruožai, ji pagalvojo apie vaikystės knygas blizgančiais tuščiais puslapiais, kuriuos reikėdavo trinti specialiu buku pieštuku, kol juose išryškėdavo vienoks ar kitoks paveikslas. Jai dingtelėjo, kad vienas iš šių vyrų gali būti Robis ir kad ji gali tvarstyti jo žaizdas to nežinodama. Brioni mėgino įsivaizduoti, kaip vatos gniužulu švelniai šluostys jo veidą, kol išryškės pažįstami bruožai, kaip jis kupinas dėkingumo pažvelgs į ją, atpažins ir, paėmęs už rankos bei tyliai suspaudęs, jai atleis. Tuomet ji paguldys jo galvą ant pagalvės ir jis nugrims į miegą.

Jos atsakomybės sritis plėtėsi. Netrukus buvo išsiųsta su chirurginėmis žnyplėmis ir inksto formos indeliu į gretimą palatą, pas aviacijos dalinio kareivį, kurio kojoje buvo įstrigę keli šrapneliai. Kol Brioni ruošė savo įrankius, jis įtariai žvelgė į ją.

— Jei juos reikia išimti, geriau jau darykite operaciją.

Merginos rankos drebėjo. Tačiau ji pati stebėjosi, kaip greitai pavyko susitvardyti ir nutaisyti gyvą ir ryžtingą balso toną. Ji apjuosė jo lovą širma.

— Ką jūs. Mes iškrapštysim juos akimirksniu. Kaip tai atsitiko?

Kol ligonis jai aiškino, kaip statė pakilimo takus šiaurės Prancūzijos laukuose, jo akys vis krypo prie plieninių chirurginių žnyplių, kurias ji buvo ką tik ištraukusi iš autoklavo. Žnyplės varvėdamos gulėjo baltame inksto formos inde mėlynais pakraštėliais.

— Mes eina į darbą, tuomet atskrenda fricas ir išmeta savo krovinį. Mes krenta atgal, pereina į kitą lauką, tada vėl fricas ir mes krenta vėl. Kol mes įkrenta į jūrą.

Ji nusišypsojo ir nuklojo jo antklodę.

— Na, pažiūrėkime, gerai?

Nuvalius nuo jo kojos tepalą ir purvą, viršutinėje blauzdos dalyje pasirodė keletas į audinius įsmigusių šrapnelių. Jis pasilenkė į priekį ir neramiai pažvelgė į ją.

— Atsigulkite, kad aš galėčiau matyti, kas ten yra, — paliepė ji.

— Apskritai paėmus, tai jie man netrukdo...

— Atsigulkite ant nugaros, ir tiek.

Keletas metalo gabalėlių buvo susmigę dvylikos colių ilgio ruože. Aplink kiekvieną patinę ir matyti lengvas audinių uždegimas.