Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Dėl Dievo meilės, mergyte, — sumurmėjo gydytojas. Jie paguldė pacientą ant lovos.

Brioni stoviniavo šalia jų, norėdama išsiaiškinti, ar jos pagalba dar reikalinga. Tačiau dabar visi trys personalo darbuotojai triūsė prie sužeistojo ir nekreipė į ją jokio dėmesio. Slaugė vyniojo nuo galvos tvarstį, sesuo žirklėmis kirpo kareivio kelnes. Gydytojas, atsisukęs į šviesą, skaitė etiketę, nusiplėštą nuo kareivio marškinių. Brioni švelniai krenkštelėjo. Sesuo atsigręžė į ją ir, pamačiusi čia tebestovinčią, bemat susierzino.

— Nestovėkite ir nežiopsokite, slauge Teilis. Eikite žemyn į pagalbą kitiems sužeistiesiems.

Brioni nuėjo pažeminta, jausdama po krūtine susikaupiančią tuštumą. Ji nepateisino lūkesčių pačią pirmą akimirką, kai tik karas palietė jos gyvenimą. Jeigu teks vilkti dar vienus neštuvus, ji neįveiks ir pusės kelio iki lifto. Tačiau jeigu jai kas lieptų tai daryti, atsisakyti ji neišdrįstų. Jeigu išmes savąjį neštuvų galą, ji paprasčiausiai pabėgs. Savo kambaryje susirinks daiktus, susidės į lagaminą ir išvyks į Škotiją, kur parsisamdys dirbti žemės ūkio darbus. Taip bus geriau kiekvienam. Skubindamasi pirmojo aukšto koridoriumi, ji susitiko Fijoną, ateinančią priešais ir velkančią neštuvų pirmagalį. Fijona už Brioni stipresnė. Jos nešamo sužeistojo veidą visiškai slėpė tvarsčiai, tik viduryje tamsavo ovali burnos anga. Merginų akys susitiko ir jos kažkuo pasikeitė tarpusavyje — gal tai buvo šokas, o gal gėda, kad sėdėjo ir kvatojosi parke, kai prie ligoninės durų jau vyko šie baisūs dalykai.

Brioni išėjo į lauką ir su palengvėjimu išvydo, kad paskutinieji neštuvai keliami ant papildomai atridentų vežimėlių, prie kurių laukia durininkai, pasiruošę stumti juos į vidų. Pasienyje išsirikiavusios stovėjo tuzinas kvalifikuotų slaugių su savo lagaminėliais. Ji pažino, kad kai kurios yra iš jos palatos. Nebuvo laiko teirautis, kur jas siunčia. Matyt, kažkur vyksta dar baisesni dalykai. Dabar atėjo eilė galintiems paeiti sužeistiesiems. Jų buvo daugiau kaip du šimtai. Sesutė jai nurodė penkiolika vyrų palydėti į Beatričės palatą. Jie nusekė paskui ją koridoriumi vientisa vora, kaip vaikystėje, mokykloje, žaidžiant krokodilą. Vieni iš jų buvo parištomis rankomis, kiti — sutvarstytomis galvomis ar su ramentais. Nė vienas nieko nekalbėjo. Apie liftus būriavosi virtinės vežimėlių, laukiančių eilės leistis į rūsį, į operacines, kiti — pakilti aukštyn, į palatas. Ji nišoje suorganizavo vietą žmonėms su ramentais atsisėsti, nurodė jiems niekur nesitraukti, o kitus pakvietė sekti laiptais jai iš paskos. Lipo lėtai ir vangiai, nes sužeistieji kiekvienoje laiptų aikštelėje turėdavo sustoti atsikvėpti.

— Jau netoli, — nuolatos kartojo ji, bet nebuvo panašu, kad jie ją girdėtų.

Kai pasiekė paskirtąją palatą, etiketas reikalavo, jog ji pateiktų ataskaitą vyresniajai seseriai. Tačiau ši buvo užsiėmusi. Brioni atsisuko į savo „krokodilą“, susikimšusį jai už nugaros. Jie žiūrėjo ne į ją. Vyrai žvelgė į didžiulę ir erdvią palatą, minkštas, purias pagalves, vazonuose stovinčias palmes, lygiomis eilėmis išrikiuotas lovas, užklotas švariomis baltomis antklodėmis.

— Palaukite čia, — pasakė ji. — Sesuo kiekvienam iš jūsų nurodys lovą.

Mergina greitai nutipeno į kitą palatos galą, kur sesuo su dviem slaugėmis teikė pagalbą pacientui. Už nugaros išgirdo sunkius šlepsinčius žingsnius. Kareiviai buvo sugužėję į palatą ir suko lovų link.

Pašiurpusi ji supliaukšėjo delnais.

— Eikite atgal, prašau eiti atgal ir palaukti.

Tačiau vyrai, tarytum negirdėdami jos raginimo, pasipylė po palatą. Kiekvienas iš jų jau buvo nusižiūrėjęs sau lovą. Niekam nenurodžius, nenusimovę batų, neatlikus maudymosi ir utėlių naikinimo procedūrų, be jokių ligoninės pižamų jie ropštėsi ant švarutėlės patalynės. Purvini plaukai, pajuodę veidai glaudėsi prie baltų pagalvių. Iš kito palatos galo skubiai artinosi sesuo, jos kulniukai aidžiai kaukšėjo erdvioje patalpoje. Brioni priėjo prie lovos krašto ir patraukė už rankovės kareivį, kuris gulėjo aukštielninkas, prilaikydamas savo sužeistą ranką — ji, matyt, buvo pametusi raištį, o nuo tepaluotų drabužių ant antklodės nusidriekė ilga purvinos alyvos juosta. Visa tai jos, tiktai jos kaltė.

— Jūs turite keltis, — pareikalavo ji, kai sesuo pasuko prie jos, ir po akimirkos neryžtingai pridūrė: — Viskam yra procedūra.

— Vyrams reikia išsimiegoti. Procedūros bus vėliau, — pasakė sesuo. Jos balsas buvo su airišku akcentu. Sesuo uždėjo ranką ant Brioni pečių ir pasuko į save taip, kad matytų užrašytą jos pavardę. — Dabar grįžkite į savo palatą, slauge Teilis. Manau, jūs esate reikalinga tenai.

Taigi Brioni kiek įmanoma švelniau buvo pasiųsta į savo teritoriją. Palata gali apsieiti ir be tokių griežtos drausmės palaikytojų. Vyrai, gulintys lovose aplinkui ją, jau miegojo kaip užmušti, ir personalo akyse ji vėl pasirodė kaip kvailė. Be abejo, jiems būtina išsimiegoti. Ji tik norėjo atlikti tai, ko, jos nuomone, iš jos buvo tikimasi. Šios taisyklės juk ne jos pačios sugalvotos. Juk jos diena iš dienos jai kalamos per pastaruosius keletą mėnesių, tūkstančiai detalių apie naujos ligonių partijos priėmimo tvarką. Iš kur praktikantė galėjo žinoti, kad visa tai iš tikrųjų yra niekai? Šios pasipiktinimo ir nuoskaudos kupinos mintys ją kamavo beveik iki tol, kol ji pasiekė savo palatą. Tuomet mergina staiga prisiminė, kad jos laukia sužeistieji su ramentais, kuriuos turi užkelti liftu ir palydėti į jiems skirtą palatą. Ji nubildėjo laiptais žemyn. Niša buvo tuščia, koridoriuose jokių sužeistųjų taip pat nebuvo matyti. Nenorėdama pademonstruoti savo neorganizuotumo ir išsiblaškymo, nusprendė neklausti durininkų ar šalimais šmižinėjančių slaugių. Kažkas jos darbą tikriausiai atliko už ją. Daugiau tų žmonių ji niekada neišvydo.

Jos palata buvo paversta skubios chirurgijos skyriaus padaliniu, bet pasikeitęs pavadinimas iš pradžių nieko nereiškė. Iš pažiūros palatą galėjai palaikyti kad ir pafrontės evakuacijos punktu. Seserys ir vyresniosios slaugės buvo sutelktos pagalbai, o ties skubiausios pagalbos reikalaujančiais pacientais pasilenkę triūsė penki ar šeši daktarai. Buvo ir du kunigai, vienas iš jų sėdėjo šalia lovos ir kalbėjosi su joje gulinčiu sužeistuoju, o kitas meldėsi prie žmogaus pavidalo, užkloto antklode. Visos slaugės dėvėjo kaukes, jos, kaip ir daktarai, buvo pasiraitojusios rankoves. Seserys zujo tarp lovų ir leido injekcijas — tikriausiai morfijų — arba ruošė kraujo perpylimo įrenginius, kuriais prijungiami sužeistieji prie kraujo koncentrato bei geltonų plazmos butelių, lyg egzotiškų vaisių, kabančių ant aukštų mobiliųjų stovų. Praktikantės vaikščiojo po palatą nešinos krūvomis karšto vandens butelių. Tylų medicininių garsų foną, pripildžiusį palatą, nuolat vis perskrosdavo šauksmai ir skausmo aimanos. Visos lovos buvo užimtos, o nauji ligoniai paliekami gulėti ant neštuvų. Tie, kuriems reikėdavo kraujo perpylimo, buvo guldomi tarp lovų, kad galėtų pasiekti kraujo perpylimo stovus. Du sanitarai ruošėsi išgabenti mirusiuosius. Prie daugelio lovų stovinčios slaugės šalino nuo sužeistųjų purvinus tvarsčius ir aprišalus. Kiekvienas žingsnis reikalavo sprendimo — ar elgtis švelniai ir lėtai, ar tvirtai ir staigiai, išsprendžiant problemą vienu tegu ir stipraus skausmo proveržiu. Šiaip jau dominavo antrasis pasirinkimas, kuris ir buvo kai kurių sužeistųjų šūksnių priežastis. Visur — kvapų tvanas: glitus ir sūrus šviežio kraujo kvapas, nešvarių drabužių, prakaito, alyvos, dezinfekcinių medžiagų, medicininio spirito kvapai ir viską persmelkiantis gangrenuojančių audinių dvokas. Dvi operacijos, vykstančios šioje improvizuotoje operacinėje, pasirodė besančios amputacijos.