Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Tiktai retomis akimirkomis jos protas galėdavo klajoti laisvai. Kartais Brioni pasiųsdavo su pavedimu į ligoninės vaistinę, ten gaudavo palūkėti, kol sugrįš vaistininkas. Tokiais atvejais paeidavo koridoriumi iki laiptinės, ties kuria buvo langas su vaizdu į upę. Nepastebimai ji perkeldavo savo svorį ant dešiniosios kojos ir nematančiomis akimis žvelgdavo kažkur kiaurai pro Parlamento rūmus. Tokiomis akimirkomis mergina galvodavo ne apie savo dienoraštį, o apie ilgą apysaką, kurią nusiuntė vieno žurnalo redakcijai. Viešėdama Primrouz Hile, ji pasiskolino dėdės rašomąją mašinėlę, okupavo svetainę ir abiejų rankų smiliais atbarškino galutinį savo kūrinio variantą. Ji dirbo visą savaitę daugiau nei po aštuonias valandas per dieną, kol įskausdavo nugara ir kaklas, o akyse imdavo plaukioti dėmės ir zigzagai. Tačiau vargiai prisimintų didesnį malonumą už pastarąjį tada, kai baigusi šį darbą surinko nuo stalo ir sulygino stačiakampį užbaigtų lapų paketą — iš viso šimtas trys puslapiai! — savo nutirpusių pirštų galiukais pirmą kartą pajusdama savo, tiktai savo vienos, kūrinio svorį. Niekas kitas nebūtų galėjęs parašyti to, ką parašė ji. Kopiją pasilikusi sau, savo istoriją (koks netinkamas žodis!) ji supakavo į rudą popierių, autobusu nuvažiavo į Blumsberį, pagal adresą susirado Lendsdauno terasą bei naujo žurnalo „Horizon“ būstinę ir įteikė paketą maloniai jaunai moteriškei, kuri jai atidarė duris. Ją žavėjo savojo kūrinio stilius, grynai geometriškas situacijos aprašinėjimas ir siužeto neapibrėžtumas, kuris, jos nuomone, atspindėjo šiuolaikišką žvilgsnio aštrumą bei pažiūrų gilumą. Aiškių atsakymų, ryškių ir vienareikšmiškų veikėjų bei siužetų epocha buvo pasibaigusi. Nors dienoraštyje nevengė aprašinėti žmonių, personažais kaip tokiais Brioni netikėjo. Personažai jai buvo keistos, netikroviškos lėlės, priklausančios devynioliktam amžiui. Pati personažo koncepcija pagrįsta klaidingomis prielaidomis, ir šias klaidas atskleidė šiuolaikinė psichologija. Siužetai taip pat tarsi surūdijusi mašina nesisukančiais ratais. Šiuolaikinis rašytojas negali disponuoti personažais ir siužetais, kaip ir šiuolaikinis kompozitorius — rašyti Mocarto stiliaus simfonijų. Ją domina mintys, nuomonės, pojūčiai, sąmonės tėkmė lyg upės laike — ir galimybės aprašyti visa tai, — šią upę papildančius intakus, kliūtis, ją kreipiančias kita vaga. Jeigu tiktai galėtų atkurti skaisčią vasaros ryto šviesą, vaiko, stovinčio prie lango, pojūčius, kregždės skrydžio trajektoriją virš tvenkinio, vieną akimirką snapeliu prisiliečiant prie vandens. Jos ateities romanai bus nė trupučio nepanašūs į praeities kūrinius. Brioni tris kartus perskaitė Virdžinijos Vulf „Bangas“ ir yra įsitikinusi, kad žmogaus prigimtyje šiuo metu vyksta didžiulis virsmas ir kad tik naujo tipo, vien tiktai grožinė literatūra yra pajėgi pagauti šio pokyčio esmę. Įlįsti į sąmonę, autentiškai pademonstruoti joje vykstančius arba ją veikiančius procesus, ir tai padaryti grakščiame bei simetriškame apvalkale — štai kas būtų menininko triumfas. Štai apie ką galvodavo slaugė Teilis, stoviniuodama netoli vaistinės, laukdama grįžtančio vaistininko, žvelgdama į kitą Temzės pusę ir pamiršdama pavojų, jog sesuo Dramond ją pastebės stovinčią ant vienos kojos.

Jau prabėgo trys mėnesiai, o iš „Horizon“ jokios žinios.

Antrasis jos kūrinys taip pat dingo kaip į vandenį. Brioni buvo nuėjusi į ligoninės administraciją ir paprašiusi Sesilijos adreso. Gegužės pradžioje parašė laišką savo seseriai, atsako iki šiol nebuvo. Dabar Brioni linkusi manyti, kad tyla ir yra Sesilijos atsakas.

Per paskutiniąsias gegužės dienas medicininė įranga tiekiama sparčiau. Dar daugiau patenkinamos būklės ligonių išsiųsti į namus. Daugelis palatų dabar jau stovėtų visiškai tuščios, jei ne naujai paguldyti keturiasdešimt jūreivių — Karališkajame jūrų laivyne įsimetė reta geltos forma. Brioni neturėjo laiko laiškams ir žinutėms. Prasidėjo nauji slaugos kursai ir preliminarios anatomijos studijos. Pirmametės studentės iš pamainų skubėdavo į paskaitas, iš paskaitų — į valgyklą, iš valgyklos — tęsti studijas savarankiškai. Perskaičius tris puslapius, jau būdavo sunku toliau išlaikyti sutelkus dėmesį. Kiekvieną dieną valandomis, pusvalandžiais ir ketvirčiais skaidė Big Beno aidai, ir būdavo momentų, kai vienišas ketvirtį valandos ženklinantis dūžis sukeldavo slopinamos panikos šurmulį, staiga susivokus, kad šiuo metu reikia būti kur kitur.

Gulėjimas lovoje ligoninėje buvo laikomas medicinine procedūra. Daugumai pacientų, kad ir kokia būtų jų sveikatos būklė, draudžiama paeiti net ir keletą žingsnių iki tualeto. Tad kiekviena diena prasidėdavo nuo basonų. Sesuo nepakęsdavo, kad jie būtų nešiojami po palatą „kaip teniso raketės“. Juos reikia nešti „kaip sakramentą“, ištuštinti, išplauti, iššluostyti ir išdžiovinti iki pusės aštuonių ryto, kai laikas pradėti dalinti rytinę kakavą. Visą mielą dieną — basonai, prausimas po antklode, grindų šveitimas. Merginos skųsdavosi nugaros skausmais nuo lovų klojimo ir degančiomis pėdomis nuo stovėjimo ištisą dieną. Papildoma jų pareiga — vakarais užtemdyti didžiulius palatų langus. Į dienos pabaigą — dar daugiau basonų nešiojimo ir plovimo, seilių puodelių tuštinimas ir plovimas, kakavos gaminimas. Tarp pamainos pabaigos ir studijų pradžios vargiai bebūdavo laiko parbėgti į bendrabutį susirinkti sąsiuvinių ir vadovėlių. Neretai Brioni gaudavo velnių iš sesers Dramond už tai, kad laksto koridoriumi, ir kiekvienu atveju priekaištai būdavo išsakomi negera žadančiu monotonišku balsu. Pagal priimtą tvarką pagrįsta priežastis bėgti tėra ūmus paciento kraujavimas arba gaisras.

Tačiau pagrindinis jaunųjų praktikančių darbo baras — plovykla. Sklido kalbos, kad bus įdiegtos automatinės basonų ir butelių plovimo mašinos, bet tai buvo gandai apie Pažadėtąją žemę. Kol kas šios slaugės priverstos dirbti taip pat, kaip dirbo tūkstančiai iki jų. Tą dieną, vyresniosios sesers dukart „pagauta“ bėgant, Brioni buvo be eilės nusiųsta į plovyklą. Tai galėjo būti ir atsitiktinė klaida nerašytoje eilėje, bet Brioni tuo abejojo. Uždariusi plovyklos duris sau už nugaros, ji apsijuosę sunkią guminę prijuostę. Ištuštinti basoną įstengė tik vienu būdu: užmerkusi akis, sulaikiusi kvėpavimą ir nusukdama galvą į šalį. Tuomet ateidavo eilė perskalauti indą karbolio tirpalu. Jeigu nepasirūpintų patikrinti, ar tuščiavidurės basono rankenos švarios bei sausos, nuo vyresniosios sesers neabejotinai tektų patirti dar rimtesnių nemalonumų.

Baigusi šį darbą, pamainos pabaigoje mergina ėmėsi tvarkyti beveik tuščią palatą — lygiuoti spinteles, tuštinti pelenines, rinkti dienos laikraščius. Mašinaliai dirstelėjo į sulenktą „Sunday Graphic“ lapą. Naujienas apie pasaulio įvykius Brioni sekė iš tarpusavyje nesusijusių nuotrupų. Niekuomet nepakakdavo laiko paprasčiausiai atsisėsti ir perskaityti visą straipsnį. Iš šių nuotrupų ji žinojo, kad pralaužta Mažino gynybos linija, subombarduotas Roterdamas, kapituliavo Olandijos armija, o kai kurios merginos praėjusį vakarą kalbėjo ir apie artėjančią neišvengiamą Belgijos kapituliaciją. Karo reikalai sekėsi prastai, bet juk anksčiau ar vėliau viskas neišvengiamai pasikeis į gerąją pusę. Dabar jos dėmesį patraukė vienas pažiūrėti raminantis sakinys — ne tai, kas juo buvo tiesiogiai sakoma, bet tai, ką juo bejėgiškai mėginama pridengti. Britų armija šiaurės Prancūzijoje „atlieka strateginį atsitraukimą į iš anksto paruoštas pozicijas“. Netgi ji, nieko neišmananti apie karinę strategiją ir žurnalistų etikos konvencijas, suprato atsitraukimo eufemizmą. Galimas daiktas, ji paskutinis žmogus visoje ligoninėje, kuris suprato, kas vyksta. Iki šiolei manė, kad tuštėjančios palatos ir nuolatinės naujo inventoriaus siuntos — tai pasiruošimo karo veiksmams dalis. Brioni buvo per daug įsitraukusi į savo smulkius rūpesčius. Dabar paskiros informacijos nuotrupos staiga susijungė į nuoseklią grandinę, ir ji suprato tai, ką visi jau žinojo ir kam ruošėsi ligoninės administracija. Vokiečiai pasiekė Lamanšo sąsiaurį, ir britų armijai iškilo pavojus. Visi nujautė, kad reikalai Prancūzijoje klostosi prastai, bet nė vienas nežinojo, koks to prastumo mastas. Ši bloga nuojauta, šis paslėptas nerimas ir buvo tai, ką ji kas dieną jautė tvyrant aplinkui save, ligoninėje ir gatvėse.