Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jie išėjo iš viešbučio ir vėl pasuko tolyn nuo pakrantės, tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėję grįždami po kiaulės gaudynių. Elektros tiekimas iš Dankirko, matyt, buvo nutrauktas, bet pro storų užuolaidų plyšius kai kuriuose languose buvo matyti ochros geltonumo žibalinių lempų atšvaitai. Kitoje kelio pusėje kareiviai beldėsi į namų duris, bet nė vienos iš jų tokiu metu, žinoma, neprasivers. Turneris ėmėsi pasakoti Dilgėlei apie tą savo vizijų vietą, kurioje svajojo vakarieniauti. Jis kiek pagražino, norėdamas sodriau išreikšti mintį, prie savo jau susikurtojo interjero pridėdamas prancūziškus langus, atsiveriančius į kaltinės geležies balkoną, kurio groteles apraizgiusi sena glicinija, gramofoną ant apskrito stalo, užtiesto žalia spurguota staltiese, bei persišką kilimėlį ant šezlongo. Kuo išsamiau pasakojo apie tą kambarį, tuo labiau buvo įsitikinęs, kad jis jo laukia, kad jau nebetoli. Jo žodžiai svajonę turėjo paversti tikrove.

Dilgėlė leido jam užbaigti savo viziją ir, apatiniais dantimis prikandęs viršutinę lūpą, kiek suglumusiu ir geraširdiškai graužikišku veidu pareiškė:

— Taip ir aš įsivaizdavau. Velniai griebtų, viską taip ir įsivaizdavau.

Jie stovėjo šalia subombarduoto namo, kurio rūsys buvo vienoje vietoje įgriuvęs ir priminė gigantišką urvą. Nutvėręs Turnerį už marškinių, Dilgėlė įtraukė jį į skylę, žiojinčią po sutrupėjusių plytų krūva. Atsargutėliai nusivedė rūsio grindimis į tamsą. Turneris žinojo, kad tai ne ta vieta, apie kurią jis svajojo, bet negalėjo atsispirti neįprastam Dilgėlės ryžtui. Priešakyje pasirodė šviesos taškelis, paskui kitas, trečias. Cigaretės rūsyje jau įsikūrusių žmonių lūpose.

— Ei, šunsnukiai, lauk. Čia jau pilna, — pasigirdo balsas.

Dilgėlė įžiebė degtuką ir iškėlė jį aukštyn. Visais pasieniais buvo matyti sėdintys vyrai, dauguma jų miegojo, nugaromis atsirėmę į sienas. Keletas gulėjo patalpos viduryje, bet vietos dar buvo. Kai degtukas užgeso, Dilgėlė prispaudė delnus prie Turnerio pečių ir privertė jį atsisėsti. Mėgindamas išstumti plytų nuolaužas iš po savo sėdmenų, Turneris pajuto, jog jo marškiniai gerokai šlapi. Gal tai kraujas, gal koks kitas skystis, bet šiuo momentu skausmo nejuto. Dilgėlė apklojo apsiaustu Turnerio pečius. Dabar, kai kojoms nereikėjo nešioti kūno svorio, jas užplūdo atsipalaidavimo palaima. Jis suprato, kad šiandien iš vietos daugiau nejudės, kad ir kaip to norėtų Dilgėlė. Beveik nepaliaujamas visos dienos žygis suformavo žingsniavimo refleksą, kuris jo nepaliko ir ant rūsio grindų. Tamsoje atsisėdus, jam rodėsi, kad grindys po juo ritmingai siūbuoja ir kilojasi. Dabar jo uždavinys — nepastebimai suvalgyti savo vakarienę. Norint išgyventi, tenka būti savanaudiškam. Tačiau jis kurį laiką uždelsė, ir jo sąmonė išsijungė. Po kurio laiko Dilgėlė jį pažadino ir įbruko į rankas vyno butelį. Jis apžiojo kakliuką, užsivertė butelį ir nurijo kelis didelius gurkšnius. Kažkas išgirdo jo rijimo garsą.

— Ką ten turi?

— Avies pieno, — atsakė už jį Dilgėlė. — Dar šiltas. Turiu truputuką.

Pasigirdo krenkštimas, ir kažkas lipnaus bei gleivėto nusileido ant Turnerio plaštakos viršaus.

— Eik tu, šlykštyne.

— Užsičiaupkite. Netrukdykite miegoti, tamsoje pasigirdo kitas balsas, kur kas grėslesnis.

Stengdamasis neišleisti jokio garso, Dilgėlė sugrabaliojo savo kelionmaišyje dešrą, supjaustė į tris dalis ir sykiu su duonos gabalėliu perdavė vieną Turneriui. Šis kiek ilgas išsitiesė ant betoninių grindų, užsitraukė ant galvos milinę, kuri turėjo nuslopinti dešros kvapą bei kramtymo garsą, ir nuo savo paties alsavimo pridususiame ore, akmenėliams ir plytų nuolaužoms badant skruostus, ėmėsi valgyti skaniausią savo gyvenime valgį. Nuo savo veido jautė dvelkiant kvapaus muilo aromatą. Iš pradžių įkibo dantimis į duoną, kuri atsidavė karišku brezentiniu maišu, o paskui jais suplėšė ir beveik sučiulpė dešrą. Kai maistas pasiekė skrandį, krūtinę ir gerklę užplūdo šilumos banga. Jam atrodė, kad pastarasis žygis truko visą gyvenimą. Vos tik užmerkė akis, išvydo slenkančią asfalto juostą ir šmėkščiojančius savo batų galus. Netgi kramtydamas jautė, kad dar kelios akimirkos — ir jis užmigs. Suvalgęs dešrą, tarytum pateko į kitą laiko juostą — dabar ant liežuvio tirpo cukrinis migdolo apvalkalas, kurio saldumas priklausė visiškai kitam pasauliui. Turneris girdėjo, kaip aplinkui gulintys žmonės skundžiasi, jog rūsyje šalta, ir buvo patenkintas, kad jį šildo milinė, taip pat jautė tėvišką išdidumą dėl to, kad neleido kapralams lengvabūdiškai palikti savųjų milinių pakelėje.

Į rūsį užėjo grupė kareivių, ieškančių prieglobsčio ir degiojančių degtukus — lygiai kaip tai darė ir jie. Turneris jautė jiems priešiškumą, jį erzino jų vakarinei Anglijai būdingas akcentas. Kaip ir visi kiti laikini rūsio gyventojai, jis troško, kad jie nešdintųsi iš kur atėję.

Tačiau ir šie rado vietą ir įsitaisė kažkur ties jo pėdomis. Užuodęs nuo jų sklindantį brendžio kvapą, Turneris pajuto jiems dar didesnę neapykantą. Grupelė triukšmingai organizavo sau nakvynės vietą, o kai iš pasienio atskriejo jiems skirta replika „suknisti gaidžiai“, vienas žengė keletą žingsnių į tą pusę, ir kurį laiką atrodė, kad grupinės peštynės neišvengiamos. Tačiau tamsa ir vangūs jau įsitaisiusiųjų raginimai liautis kivirčytis numalšino įsiplieskiantį karštį.

Greitai rūsyje tebuvo girdėti tik tolygus alsavimas ir knarkimas. Grindys po juo vis dar, atrodė, svyravo, kartais pereidamos į maršo ritmą. Turneris ir vėl jautėsi per daug apimtas emocijų, per stipriai karščiuojantis, pernelyg išsekęs, kad galėtų užmigti. Pro apsiausto audinį jautė kišenėje pūpsantį saugomų jos laiškų paketą. „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Šie žodžiai nebuvo praradę prasmės, bet jausmų jie dabar nepalietė. Viskas pakankamai aišku ir elementaru kaip dukart du — vienas žmogus laukia kito. Laukia. Vienas žmogus nedaro nieko, o kitas artinasi prie jo. Žodis laukimas yra sunkus. Jis jautė, kaip tas žodis jį slegia, spaudžia prie žemės panašiai kaip milinė. Visi gulintieji rūsyje kažko laukia, kaip ir visi esantieji pakrantėje. Ji jo laukia, taip, bet kas iš to? Turneris mėgino mintyse išgirsti ją kalbant, bet balsas buvo jo paties ir tylesnis nei širdies plakimas. Netgi nepajėgė savo mintyse atkurti jos veido. Jis stengėsi mintyse save perkelti į ateitį, kurioje bus laimingas. Ten neliks vietos painiavai, viskas bus aišku ir gryna. Jam netgi nesinorėjo skubėti. Brioni pakeis savo parodymus, ji perrašys jo praeitį, ir nusikaltėlis taps nekaltuoju. Tačiau kas yra kaltė šiomis dienomis? Kaltė ir nekaltumas — nūnai nereikšmingos sąvokos. Kaltas yra kiekvienas ir sykiu niekas nekaltas. Vargu ar nuteistojo garbę skubės atstatyti vien dėl pasikeitusių kažkieno parodymų. Nėra pakankamai žmonių bei popieriaus ir rašymo priemonių. Nėra pakankamai kantrybės, nėra ramybės ir taikos, kad būtų rūpinamasi vėl surinkti visų liudytojų parodymus ir iš naujo išnagrinėti faktus. Liudytojai juk irgi kalti. Kas dieną nūnai visi tampa vienas kito nusikaltimų liudytojais. Tu šiandien nieko nenužudei? O kiek gi žmonių palikai numirti? Tačiau čia, rūsio gilumoje, mes į tai nekreipsime dėmesio. Mes tai paprasčiausiai pamiršime, Brioni. Cukruoto migdolo skonis Turneriui priminė jos vardą, kuris atrodė toks keistai nerealus, kad jis netgi ėmė abejoti, ar teisingai jį atsimena. Tas pats ir su Sesilija. Ar jis visuomet manė, kad šie vardai yra kažkokie keisti? Tačiau ir šis klausimas ilgai neužsilaikė jo galvoje. Jis turi tiek daug neužbaigtų reikalų čia, Prancūzijoje, kad tikriausiai verta atidėti išvykimą į Angliją, nepaisant to, kad krepšiai supakuoti ir paruošti kelionei, jo keisti, sunkūs krepšiai. Jeigu paliks juos čia ir išvyks, niekas jų nepamatys. Šis bagažas nematomas. Jis turi sugrįžti atgal ir išimti berniuką iš medžio. Tai jau buvo daręs. Jau buvo nuklydęs ten, kur neužsuko nė vienas, jis surado berniukus po medžiu ir parnešė per parką namo — Pjerą ant pečių, o Džeksoną ant rankų. Jie buvo tokie sunkūs! O jisai apimtas pakilios nuotaikos ir mylėjo visus ir viską — Sesiliją, dvynukus, savo sėkmingą paieškų finalą priešaušryje ir keistai spindintį to ryto rūką.