Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Ir visi šie vyrai tebuvo tik maža armijos dalelė... Daugelis stoviniavo paplūdimyje arba be tikslo stumdėsi šen bei ten. Nedidelės grupelės teikė pagalbą per paskutiniąją pikiruojančio bombonešio ataką sužeistiems nelaimėliams. Taip pat beprasmiškai kaip žmonės palei vandens pakraštį ganėsi pulkelis artilerijos žirgų. Keletas kareivių vandenyje mėgino atversti apverstą banginių medžioklės laivą. Kai kurie buvo nusivilkę drabužius ir, atrodo, pasiryžę plaukti plaukte. Rytuose dvi komandos žaidė futbolą. Iš tos pat pusės sklido silpnas giedamo himno aidas — iš pradžių unisonu, paskui padrikai. Už žaidžiančiųjų futbolą matyti vienintelis organizuoto judėjimo ženklas: pakrantėje rikiuojami sunkvežimiai, tada jie rišami tarpusavyje ir taip daromas laikinas molas. Šios rikiuotės link važiavo daugiau sunkvežimių. Artėliau kareiviai šalmais kasė smėlį — matyt, ruošė apkasus. Kopose, netoli tos vietos, kur stovėjo Turneris ir kapralai, kai kurie kareiviai jau buvo išsikasę asmeninius apkasus ir dabar šmėžavo iškišę galvas iš jų, savininkiškai nusiteikę ir patenkinti savimi. Kaip švilpikai, dingtelėjo Turneriui. Tačiau absoliuti dauguma sumuštos armijos kareivių be jokio tikslo slampinėjo smėlynais, kaip dažno Italijos miestelio gyventojai passegio valandą. Jie nematė prasmės stoti į milžinišką vandenyje nusidriekusią eilę, bet nenorėjo ir per toli atsitraukti nuo pakrantės, jei staiga pasirodytų laivas.

Kairėje matyti Brėjaus kurortas, jauki kavinių ir mažų krautuvėlių virtinė, kur per įprastą sezoną šiuo metu daugybė poilsiautojų nuomotųsi šezlongus ir dviračius. Apskritame parkelyje su kruopščiai nušienauta veja buvo matyti orkestro estrada ir raudona, balta bei mėlyna spalvomis dažyta karuselė. Šioje vietoje įsitaisiusi kita kur kas lengvabūdiškesnė kompanija. Kareiviai, savarankiškai atsidarę kavines sau patiems, gėrė, rėkavo bei kvatojo, susėdę prie lauko staliukų. Kiti dviračiais krėtė akrobatinius triukus ant vėmalais nutaškyto šaligatvio. Ant žolės prie estrados drybsojo ir miegojo pulkas girtų kareivių. Vienas kaitinosi saulėje gulėdamas ant rankšluosčio tik su apatiniais kniūbsčias, ant jo pečių ir kojų baltame fone matyti raudonos netolygaus nudegimo dėmės. Vaizdas priminė vanilinius ledus su braškėmis.

Nebuvo sunku pasirinkti tarp šių kentėjimo ratų — jūra, paplūdimys, pajūrio bulvaras. Kapralai jau žengė pirmyn. Vyrų sprendimą priėmė jų troškulys. Visi trys pasuko į krantinę kopų pusę, paskui perėjo smėlėtą pievelę, nusėtą stiklo šukėmis. Einant pro triukšmingus stalus, Turneris išvydo pajūrio bulvaru atžygiuojančią karinio jūrų laivyno komandą ir sustojo pažiūrėti. Jų buvo penki — du karininkai ir trys eiliniai — spindinti skaisčiai baltos, mėlynos ir auksinės spalvos uniformomis pasidabinusių žmonių grupė. Jokių kamufliažų. Visi pasitempę ir rūstūs, prie diržų prisegti revolveriai. Jie ramiai ir oriai žingsniavo per tamsių uniformų ir murzinų veidų masę, dairydamiesi į šalis ir tarytum kažką skaičiuodami. Vienas iš karininkų kažką žymėjosi savo segtuve. Visi nužingsniavo paplūdimio link. Kupinas vaikiško pavydo, Turneris juos stebėjo, kolei tie dingo iš akių.

Jis nusekė paskui Buožę ir Dilgėlę į pirmą pasitaikiusį gaudžiantį ir prirūkytą barą palei gatvę. Čia ant prekystalio gulėjo du atidaryti lagaminai, pilni cigarečių, bet nebuvo nieko geriama. Dvi lentynos palei apibraižytą veidrodį anapus prekystalio buvo tuščios. Kai Dilgėlė pralindo po prekystaliu, ketindamas apsidairyti iš anapus, pasigirdo juokas ir pašaipos. Mat kiekvienas, įėjęs į barą, būtinai atlikdavo tą pačią procedūrą. Visus gėrimus jau seniai buvo susišlavę rimti gėrovai lauke. Turneris prasispraudė pro minią į mažą virtuvėlę už baro, bet ir ji buvo nuniokota, o iš čiaupų nebėgo vanduo. Pasienyje stovėjo viešasis tualetas ir buvo sukrautos dėžės su tuščiais buteliais. Šuo mėgino išlaižyti tuščią sardinių dėžutę, stengdamasis ją snukiu priremti prie betono nuolaužos. Turneris apsisuko ir grįžo į pagrindinę patalpą, kupiną įvairiabalsio klegesio. Elektros nebuvo, o pro langus sunkėsi kažkokia rudai dėmėta, lyg aplaistyta alumi, kurio čia taip trūko, šviesa. Nors gerti nebuvo ko, bet baras pilnut pilnutėlis. Nauji lankytojai įeidavo į vidų, nusivildavo ir... pasilikdavo — matyt, juos sulaikydavo dykai dalijamos cigaretės ir nesenų išgertuvių žymės. Ant sienos, prie kurios buvo sukrauti tušti buteliai, kybojo tušti butelių išdavimo automatai. Nuo lipnių betoninių grindų kilo saldus likerio aromatas. Triukšmas, kūnų spūstis, drėgnas ir tabako dūmų prisotintas oras kiek apmalšino šeštadieninio naktinio baro ilgesį — kurio nors iš esančių Mail End Roude, Soušihol Stryte ar bet kur tarp jų.

Turneris stoviniavo šiame ūžesyje ir nežinojo, ką daryti. Išsimalti dabar į lauką per tokią minią reikėtų nemenkų pastangų. Iš pokalbių nuotrupų jis jau žinojo, kad vakar buvo atplaukę laivai, kurie tikriausiai vėl apsilankys rytoj. Stoviniuodamas ant pirštų galų virtuvės tarpduryje, nesėkmingai mėgino prasimušti per minią prie kapralų. Dilgėlė, jį pamatęs, mostelėjo galva durų link, ir jie visi sutartinai ėmė brautis tenai. Toje vietoje, kur jie susitiko, kelią durų link užkirto vieną žmogų apsupusių nugarų siena.

Matyt, žmogelis buvo mažo ūgio — mažiau nei penkių su puse pėdos, nes kyšojo tik jo pakaušis.

— Ar atsakysi į mano suknistą klausimą, tu vėpla neūžauga, — riktelėjo kažkas.

— Na, kalbėk.

— Chame tu, velnio išpera. Kur tu buvai?

— Kur tu buvai, kai jie nužudė mano bičiulį? — Kvočiančiojo spjautas skreplys atsitrenkė į žmogaus pakaušį ir nuslydo jam už ausies. Turneris spraudėsi aplink ratu, mėgindamas bent šį tą pamatyti. Pirmiausia jis išvydo pilkai mėlynus vyriškio marškinius, o paskui — nebylią baimę, atsispindinčią jo veide. Tai buvo liesas, smulkus žmogelis storais akinių lęšiais, gerokai didinančiais jo išgąsdintas akis. Jis atrodė kaip raštininkėlis ar telefono operatorius, pabėgęs iš savo subombarduoto biuro. Tačiau uniforma rodė, kad jos savininkas priklausė Karališkajam oro laivynui, ir anglai laikė jį atsakingu už savo nelaimes. Žmogutis lėtai sukosi ratu, žvelgdamas į jį žiedu apsupusių tardytojų veidus. Jis neturėjo ką atsakyti į jų klausimus ir nesistengė kratytis savo atsakomybės, nemėgino kaltę versti toms aplinkybėms, jog virš šio pakrantės ruožo nebuvo anglų naikintuvų „Spitfire“ ir „Hurricane“. Jo dešinioji ranka taip gniaužė kepurę, kad net krumpliai drebėjo. Prie durų stovintis artileristas jį stipriai pastūmė į nugarą, ir žmogelis, pramušęs savo tardytojų žiedą, atsitrenkė į krūtinę antroje eilėje stovinčiam kareiviui, kuris pasiuntė jį atgal atsainiu smūgiu į galvą. Pasigirdo pritariamas ūžesys. Nukentėję jautėsi visi, tad dabar kažkas privalo už tai sumokėti.

— Tai kur yra Karališkasis oro laivynas?

Iš minios švystelėjusi ranka tėškė žmogeliui antausį, nublokšdama jo akinius ant grindų. Antausio garsas buvo skardus kaip botago kirtis. Tai buvo ženklas, kad galima pereiti į naują pasismaginimo etapą. Netekusios akinių, žmogelio akys tapo mažais mirksinčiais taškeliais. Jis atsitūpė ir ėmė grabaliotis sau apie kojas. Tai buvo klaida. Spyris plienu kaustytu karišku batu parvertė jį ant nugaros, šiek tiek netgi pakylėdamas nuo grindų. Aplinkui iš visų pusių pasigirdo kvatojimas. Jausmas, kad įvyks kažkas „skanaus“, bematant pasklido po barą ir iš įvairių jo kampų į veiksmo vietą ėmė rinktis daugiau kareivių. Aplink egzekutorių žiedą kaupiantis miniai, šiems atkrito paskutiniai asmeninės atsakomybės likučiai. Visus užvaldė paaugliškas nežabotumas. Pasigirdo ovacijos — kažkas užgesino cigaretę į žmogelio galvą. Išgirdę jo komišką spygtelėjimą, prapliupo dar garsesniu kvatojimu. Visi buvo užsidegę neapykanta ir įsitikinę, kad jis vertas bet kokios, neišskiriant nė mirties, bausmės. Žmogelis buvo paverstas atpirkimo ožiu už tai, kad vokiečių lėktuvai nebaudžiami kontroliuoja dangaus skliautą, už kiekvieną pikiruojančio bombonešio ataką, už kiekvieną žuvusį draugą. Jo menkutė figūra slėpė savyje visas armijos pralaimėjimo priežastis. Turneris žinojo, jog niekuo negali tam nelaimėliui padėti, nerizikuodamas būti nulinčiuotas pats. Tačiau nieko nedaryti buvo neįmanoma. Prisidėti prie egzekutorių jau geriau nei vien tik stovėti ir žiūrėti. Tarp jų bent jau galima pamėginti numaldyti įkarštį. Nemaloniai susijaudinęs, jis įsispraudė į ratą. Tuo metu su vos juntamu velsietišku akcentu buvo ištartas klausimas: