Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Turneris žengtelėjo žingsnį atgal. Tuomet, supratęs, kad jiems jau padėti daugiau nebegalės, leidosi bėgti. Jam šuoliuojant skersai vagas, prisiartino dar vienas pikiruojantis bombonešis. Riebi žemė lipo prie Turnerio batų. Tik košmaruose kojos būna tokios sunkios. Šio bombonešio mesta bomba nukrito ant kelio, tolokai nuo jo, kaimo centre, kur suversti kalnai sunkvežimių. Tačiau per vienos bombos švilpimą neišgirdo kitos, ir ta kita bomba nukrito į lauką jam nespėjus jos pamatyti ir parkristi ant žemės. Sprogimo banga bloškė keletą pėdų į priekį ir tėškė veidu į žemę. Kai atsitokėjo, burna, nosis ir ausys buvo pilnos žemių. Mėgino išvalyti burną, bet joje nebuvo nė trupučio seilių. Pabandė iškrapštyti žemes pirštu, bet tai sekėsi dar blogiau. Jis užspringo purvu, o paskui dar ir savo pirštu. Šiaip ne taip pavyko išpūsti žemes iš nosies. Žemėti snargliai padengė beveik visą burną. Tačiau netoliese yra miškas, ten, be abejo, teka upeliai ir kriokliai, telkšo balos. Jo vaizduotėje nušvito rojaus peizažas. Kai pasigirdo dar vieno pikiruojančio bombonešio kauksmas, Turneris negalėjo nustatyti, iš kur jis sklinda. Ar tai jau galas? Jo mintys buvo klampios ir padūmavusios. Jis negali nei spjauti, nei nuryti, jis negali lengvai kvėpuoti, neįstengia galvoti. Tuomet, išvydęs, jog fermeris su šunimi ramiai tebestovi po medžiu, jis prisiminė moterį su vaiku ir atsisuko pažiūrėti atgal. Ten, kur prieš kelias akimirkas ji sėdėjo, žiojėjo krateris. Jį išvydęs, Turneris pagalvojo, jog širdyje tikriausiai gerai žinojo, kad taip įvyks. Štai kodėl jis turėjo juos palikti. Jo reikalas — išgyventi, nors jau pamiršo kodėl. Apsisukęs leidosi bėgti miško link.

Pasiekęs mišką, paėjėjo keletą žingsnių gilyn ir atsisėdo jaunuolyne, nugara atsirėmęs į berželį. Vienintelė mintis — kur surasti vandens. Miške slepiasi daugiau kaip du šimtai žmonių, įskaitant tuos sužeistuosius, kurie sugebėjo jį pasiekti. Netoliese verkė ir šaukė iš skausmo sužeistas civilis. Turneris atsistojo ir paėjėjo į šalį. Šviežia miško žaluma jam tekalbėjo tik apie vandenį. Ataka tęsėsi — buvo girdėti sprogimai ant kelio ir kaime. Jis nuvalė nuo žemės pernykščius lapus ir šalmu ėmė ją gremžti. Dirva buvo drėgna, bet į jo iškastą duobę, nors ji jau siekė aštuoniolika colių gylio, vanduo nesisunkė. Tada jis atsisėdo ir, nepaliaudamas galvoti apie vandenį, mėgino nuvalyti liežuvį rankove. Per dar vieno bombonešio ataką buvo tiesiog neįmanoma nesusigūžti ir nepriglusti prie žemės, nors kiekvieną kartą jam atrodydavo, kad atsitiesti pritrūks jėgų. Baigdami antpuolį lėktuvai apšaudė mišką, bet be rezultatų. Tiktai nuo medžių ant galvų biro kulkų nukirstos šakelės ir lapai. Tuomet lėktuvai nuskrido sau ir įsivyravo kurtinanti tyla, kuri pakibo virš laukų, medžių ir kaimo. Tylėjo net paukščiai. Po kurio laiko nuo kelio pasigirdo žmogaus švilpesys, pranešantis — dangus švarus. Tačiau nė vienas dar kurį laiką nejudėjo. Jis prisiminė šią taisyklę iš anksčiau patirtosios bombonešių atakos. Visi buvo per daug apkvaitę, per daug prislėgti vis pasikartojančių siaubo epizodų.

Kiekviena bombonešio ataka visus vertė pasijusti taip, lyg būtų po budelio kalaviju. Jei kalavijas kirsdavo pro šalį, žinojo, jog tai teks išgyventi dar kartą, ir baimė nemažėdavo. Visoms gyvoms būtybėms pikiruojančio bombonešio atakos kulminacija reiškė paralyžiuojantį siaubo priepuolį. Seržantai ir jaunesnieji karininkai galėjo kiek panorėję šaukti ant kareivių ar juos spardyti, mėgindami pastatyti ant kojų — tai buvo bergždžias darbas. Kareiviai išsekę, pakrikę, ir turės dar praeiti gerokas laiko tarpas, kol jie atsigaus.

Tad jis sėdėjo apsvaigęs miške drauge su visais kitais, kaip ir per tą pirmąją ataką šalia kaimelio, kurio pavadinimo negalėjo atsiminti. Visi tie prancūzų kaimai turi belgiškus pavadinimus. Tuomet, kai jis buvo atskirtas nuo savo dalinio ir, dar blogiau pėstininkui, neteko savo ginklo. Prieš kiek dienų tai buvo? Kas čia suskaičiuos. Turneris apžiūrėjo savo revolverį. Vamzdis užkimštas purvu. Nusegęs revolverį nuo diržo, nusviedė jį į krūmus. Po kurio laiko už jo nugaros pasigirdo žingsnių garsas, o ant peties nusileido kažkieno ranka.

— Štai kur tu. Linkėjimai nuo miško brolių.

Kapralas Buožė jam tiesė vandens butelį, matyt, paimtą iš kažkurio žuvusiojo. Kadangi butelis buvo beveik pilnas, pirmąjį gurkšnį Turneris nusprendė panaudoti išskalauti burnai. Tačiau tai buvo tik ketinimas. Jis nurijo vandenį drauge su purvu.

— Buože, tu esi angelas.

Kapralas ištiesė ranką ir pastatė Robį ant kojų.

— Laikas keltis. Sklinda gandai, kad suknisti belgai žlugo. Mus gali atkirsti nuo rytinės pakrantės. Dar laukia daug mylių sukarti.

Einant atgal per lauką kelio link, prie jų priėjo Dilgėlė. Jis turėjo butelį vyno ir Amo šokolado batonėlį. Jie trise bemat pribaigė šį grobį.

— Puikus aromatas, — pasakė Turneris, patraukęs porą didelių gurkšnių.

— Tai žuvusio prancūzo.

Fermeris ir jo škotų aviganis vėl lyg niekur nieko žingsniavo paskui plūgą. Trys kareiviai prisiartino prie kraterio, iš kurio sklido stiprus bedūmio parako kvapas. Duobė buvo tobulo apversto kūgio formos, lygiais šlaitais, kurie atrodė tarytum nuberti persijota žeme ir kruopščiai išlyginti grėbliu. Jokių žmonių buvimo ženklų, nei apavo skuto, nei apdaro skiautės. Motina ir vaikas buvo paprasčiausiai išgaravę. Jis sustingo, mėgindamas įsisąmoninti šį faktą. Tačiau kapralai ilgai medituoti neleido, ir netrukus jie prisidėjo prie keliu žingsniuojančios kolonos. Dabar eiti buvo jau lengviau. Transporto nebus tol, kol į kaimą neatvažiuos pionieriai su buldozeriais. Priešakyje dunksantis juodas dūmų stulpas priminė supykusį tėvą. Aukštai danguje zvimbė bombonešiai nesibaigiančiu dvikrypčiu srautu: į taikinį ir atgal. Turneriui dingtelėjo, jog ši eisena primena kelionę į skerdyklą. Tačiau į tą pusę žingsniavo visi, negali sugalvoti jokio kito pasirinkimo. Kelias vedė dešiniojo debesies pakraščio link, taigi į rytinį Dankirko pakraštį, prie pat Belgijos sienos.

— Brei Djuns, — pasakė jis, prisiminęs žemėlapyje matytą kaimelio pavadinimą.

— Man patinka šitų garsas, — tarstelėjo Dilgėlė, parodydamas pirštu aukštyn.

Jie pralenkė keletą žmonių, kurių kojos buvo tokios pūslėtos, kad jie vos galėjo paeiti. Kai kurie iš jų buvo basi. Kareivis su kruvina žaizda krūtinėje sėdėjo senoviškame vaikiškame vežimėlyje, kurį stūmė jo draugai. Seržantas vedė darbinį arklį, per kurio nugarą buvo permestas karininkas, gal be sąmonės, o gal ir negyvas. Jo pėdos ir riešai buvo pririšti virvėmis prie arklio liemens, kad žmogus nenukristų. Kai kurie kareiviai važiavo dviračiais, dauguma ėjo grupelėmis po du ar tris. Pro šalį ant „Nortono“ pravažiavo lengvųjų kalnų pėstininkų ryšių motociklininkas. Jo kraujais paplūdusios kojos bejėgiškai kadaravo, o ant užpakalinės sėdynės sėdintis storai aptvarstytomis rankomis, bet sveikomis kojomis porininkas mynė pedalus. Pakelėse pilna numestų milinių — nemaža kareivių negalėjo pakęsti karščio. Turneris jau buvo atkalbėjęs kapralus nuo panašių ketinimų.

Jie žingsniavo jau kokią valandą, kai už nugaros išgirdo ritmingą dunksėjimą, tarytum tiksėtų milžiniškas laikrodis. Visi atsigręžė ir pažvelgė atgal. Iš pradžių atrodė, kad jų link keliu atskrieja milžiniškos horizontalios durys. Tai buvo tvarkinga Velso gvardijos rikiuotė — šautuvai įstrižai ant pečių, galvos pakeltos. Vadovaujami leitenanto, jie prašniokštė pro šalį galingu maršu — žvilgsniai įsmeigti į priekį, rankų mostai aukšti ir tolygūs. Padrikai žingsniuojantys kareiviai pasitraukė į šalikelę, duodami jiems kelią. Tai buvo cinizmo metas, bet nė vienas nerizikavo mestelėti kokią pašaipą. Ši disciplinos ir vieningumo demonstracija daugelį sugėdino. Visiems palengvėjo, kai gvardijos būrys išnyko iš akių ir likusieji galėjo tęsti savąją melancholiškų apmąstymų kupiną kelionę.