Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Vaizdai įprasti akiai, pakelės turinys tas pats, bet visko buvo daugiau: automobilių, bombų kraterių, nuolaužų, griuvėsių. Daugiau pakelėje gulinčių negyvėlių. Pagaliau jis pajuto jūros aromatą. Dabar jie žingsniavo lygiais pelkėtais laukais, gaivinami švelnaus drėgno vėjelio. Vienakryptė žmonių procesija, vienijama bendro tikslo, nesibaigiantis pompastiškas lėktuvų marširavimas danguje, didingas debesis, žymintis jų kelionės pabaigą, jo pavargusiai, bet itin aktyviai sąmonei priminė kažkokią seniai pamirštą vaikystės pramogą, karnavalą ar sporto renginį, kuriame dalyvavo jis ir abu jo tėvai. Turneris neprisiminė, kada tiksliai tai buvo — o tik tai, kad jis sėdėjo ant savo tėvo pečių, o tėvas žingsniavo į kalną kažkokio didelio atrakciono, didelio džiugaus susijaudinimo šaltinio link. Jis ir dabar norėtų atsisėsti ant tų pečių. Tėvas paliko nedaug prisiminimų. Kutuotą šaliką, būdingą kvapą, irzlios ir prislėgtos asmenybės aurą. Gal jis išvengė tarnybos per Pirmąjį pasaulinį karą, o gal žuvo kur nors netoliese kita pavarde? Arba gal išliko gyvas. Greisė įsitikinusi, kad jis buvo per daug klastingas ir apsukrus, kad pakliūtų į armiją. Ji turėjo savų priežasčių jausti jam pagiežą. Beveik kiekvienas žmogus apylinkėse turėjo tėvą, kuris kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu buvo gyvenęs šiaurės Prancūzijoje arba tenai palaidotas. Jis taip pat norėjo tokio tėvo, gyvo ar mirusio. Seniai seniai, prieš karą, prieš Vendsvortą, jis laimingas džiaugėsi laisve kurti savo nuosavą gyvenimą, savąją istoriją, tik iš tolo tepadedamas Džeko Teiliso. Dabar Turneris suprato, kokia kvaila buvo ta iliuzija. Kvaila, nes neturėjo jokio pagrindo. Jis norėjo tėvo ir dėl tos priežasties pats norėjo būti tėvu. Aplinkui matant tiek daug mirties, norėti vaiko buvo visiškai suprantama. Suprantama, taigi žmogiška. Girdėdamas aplinkui vaitojant sužeistuosius, žmogus dažniausiai svajoja gyventi dviese kur nors mažame namelyje, gyventi įprastą šeimos gyvenimą. Aplinkui jį žingsniuojantys vyrai buvo tylūs, paskendę savo mintyse, galbūt šiomis akimirkomis darantys esminius gyvenimo sprendimus. Jeigu kada nors ištruksiu iš šio pragaro... Ar kas suskaičiuos tuos svajonių vaikus, mintimis pradėtus pakeliui į Dankirką — vaikus, kurie vėliau taps kūnu ir krauju. Jis susiras Sesiliją. Jos laiškas su adresu slėpėsi jo marškinių kišenėje šalia eilėraščio. „Dykumoje širdies / teištrykšta gyvybės šaltinis“. Jis susiras ir savo tėvą. Gelbėjimo armijai puikiai sekasi atrasti dingusius žmones. Puikus pavadinimas — Gelbėjimo armija. Jis susiras savo tėvą ar bent jau sužinos savo mirusio tėvo gyvenimo istoriją. Bet kuriuo atveju jis taps savo tėvo sūnumi.

Jie žingsniavo visą popietę, kol pagaliau priešakyje už mylios išvydo gelsvai pilkoje migloje skendintį tiltą per Bergeso-Furneso kanalą. Aplinkui nebuvo palikta nesubombarduoto nė vieno namelio, kluono ar kito ūkinio pastato. Drauge su rūku nuo laukų sklido pūvančios mėsos dvokas — jį skleidė šimtai iššaudytų kavalerijos arklių, suverstų į didžiulę krūvą lauko viduryje. Netoli nuo jų matyti smilkstantis uniformų ir antklodžių kalnas. Stambaus sudėjimo grandinis kūju daužė rašomąsias mašinėles ir mimeografus. Pakelėje atdaromis galinėmis durelėmis stovėjo dvi greitosios pagalbos mašinos. Iš vidaus sklido sužeistų vyrų dejonės ir šauksmai. Vienas iš jų šaukė ir šaukė tą patį, daugiau iš pykčio nei iš skausmo: „Vandens! Aš noriu vandens!“ Kaip ir visi kiti, Turneris nesustodamas žingsniavo pirmyn.

Minios spūstis vėl ėmė didėti. Prieš pat kanalą buvo sankryža, ir skersiniu keliu iš Dankirko palei jį važiavo trijų tonų sunkvežimių vilkstinė, kurią karo policija stengėsi nukreipti į lauką netoli tos vietos, kur gulėjo sušaudyti arkliai. Tačiau kareiviai, be perstojo traukiantys kanalo link, nesirengė jų praleisti ir vertė konvojų laukti. Vairuotojai maigė signalus ir šūkaliojo užgaulias nešvankybes. Minia slinko nesustodama, užpakaliniai spaudė priekinius. Žmonės buvo pavargę laukti ir trypčioti paskui sunkvežimių uodegas. Staiga pasigirdo šūksnis: „Slėpkitės!“, ir, niekam nespėjus nė apsižvalgyti, uniformų kalnas sprogo. Visur aplinkui ėmė snigti mažyčiais tamsiai žalios saržos gabaliukais. Artėliau artileristų komanda kūjais daužė savo pabūklų uoksus ir taikiklius. Turneris pastebėjo, kaip vienas iš jų, daužydamas savo haubicą, verkė. Prie įvažiavimo į tą patį lauką kapelionas su padėjėju laistė benzinu dėžes su maldos knygomis ir biblijomis. Žmonės šmirinėjo lauke palei sugriautą karinių pajėgų parduotuvę, tikėdamiesi rasti cigarečių ir gėralo. Kažkam šūksniu pranešus apie sėkmę, griuvėsių link nuo kelio pasuko dar koks tuzinas žmonių. Grupė keliauninkų sėdėjo prie vartų į ūkį, matuodamiesi naujus batus. Kareivis išsipūtusiais skruostais prasispraudė pro Turnerį, nešinas rausvų ir baltų zefyrų dėže. Dar už šimto jardų buvo deginama Velingtono botų, dujokaukių ir apsiaustų krūva, nuo kurios kylantys troškūs dūmai gaubė tilto link besispraudžiančią žmonių koloną. Pagaliau sunkvežimiai pajudėjo ir pasuko į didelį lauką, esantį pietuose, palei pat kanalą. Karo policija organizavo mašinų statymą, rikiavimą į eiles, tarytum tvarkdariai kaimo mugėje. Sunkvežimiai rikiavosi šalia pusiau vikšrinių mašinų, motociklų, ugniasvaidžių bei lauko virtuvių. Automobilių išvedimo iš rikiuotės būdas, kaip visuomet, paprastas: kulka į radiatorių, paliekant variklį veikti tol, kol jis „užkals“.

Tiltą saugojo elitiniai škotų gvardijos daliniai. Prie įvažiavimo už tvarkingų smėlio maišų barikadų išsirikiavusios dvi kulkosvaidžių baterijos. Kareiviai švariai nusiskutę, plieniniais žvilgsniais, kupini tylios paniekos pro šalį plaukiančiai purvinai neorganizuotai miniai. Kitoje kanalo pusėje, išdėstyti vienodais intervalais, baltai dažyti akmenys žymėjo kelią į baraką, virtusį kuopos raštine. Kitame krante gvardijos daliniai taip pat buvo gerai įsitvirtinę palei kanalo pakraštį. Prie vandens stovintys namai rekvizuoti karo reikmėms, stogų čerpės nudaužytos, o langai užkimšti smėlio maišais. Niršus seržantas palaikė tvarką ant tilto. Jis pasiuntė atgal leitenantą su motociklu: per tiltą nepraleidžiamos jokios transporto priemonės anei amunicija. Atgal pasiųstas ir žmogus, nešinas narvelyje tupinčia papūga. Seržantas taip pat „žvejojo“ iš minios žmones, jo nuomone, tinkamus linijinei gynybai, ir darė tai kur kas valdingiau nei vargšas majoras. Vis didėjantis nelaimingųjų būrys padrikai stoviniavo prie tvarkingojo namelio. Kas vyksta, Turneris pamatė tuo pat metu, kaip ir kapralai, t.t. pakankamai iš toli.

— Jie būtinai prigriebs tave, broluži, — pasakė Buožė Turneriui. — Vargšai pėstininkai. Jei nori grįžti namo pas savo moteriškaitę, stok tarp mūsų ir šlubuok.

Nors ir jausdamasis pažemintas, sykiu ir kupinas ryžto, jis rankomis apsikabino kapralus per pečius ir jie nusvirduliavo į priekį.

— Tavo sužeista kairė, viršininke, — pasakė Dilgėlė. — Juk nenori, kad savo durtuvu persmeigčiau tau pėdą?

— Be galo dėkui. Manau, pajėgsiu atsiminti.

Vedamas per tiltą, Turneris leido savo galvai palaidai maskatuoti ant krūtinės, todėl nematė gręžiančio seržanto žvilgsnio, nors juste juto jo karštį. Jis išgirdo seržantą amtelint: „Ei, tu!“ Kažkoks iš paskos ėjęs nelaimingasis buvo pakviestas prisidėti prie tų, kuriems teks mėginti atlaikyti vokiečių puolimą, be abejo, užklupsiantį po dviejų trijų dienų. Gynybai netinkami britų ekspedicinio korpuso likučiai buvo sodinami į laivus. Nuleidęs galvą, Turneris pastebėjo po tiltu slenkančią ilgą juodą baržą, plaukiančią į Belgiją, Ferneso kryptimi. Vairininkas sėdėjo prie vairalazdės ir rūkė pypkę, bejausmiu žvilgsniu žvelgdamas į priekį. Jam už nugaros, dešimties mylių atstumu, liepsnojo Dankirkas. Priešakyje, pačiame laivo pirmagalyje, du berniukai, pasilenkę prie apversto dviračio, tikriausiai lopė pradurtą padangą. Ant virvės džiūvo eilė skalbinių, tarp kurių buvo ir moteriškų apatinių. Nuo laivo sklido virtuvės aromatas, kuriame dominavo česnakų ir svogūnų kvapai. Turneris ir kapralai perėjo per tiltą ir perlipo kalkėmis dažytų akmenų eilę, kuri jam priminė parengiamąją stovyklą su jos perdėta drausme. Tvarkingajame namelyje suskambo telefonas.