Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Tai kur yra Karališkasis oro laivynas?

Baisiausia tai, kad žmogelis neprašė pasigailėti, nemaldavo, nesidievagojo esąs nekaltas. Jo tylėjimas atrodė kaip susitaikymas su savo likimu. Negi jis toks aklas ir jam netopteli į galvą, jog gali būti paprasčiausiai nužudytas? Labai nuovokus veiksmas — sugraibęs nuo žemės savo akinius, jis įsikišo juos į savo kišenę. Be akinių jo veidas buvo tuščias. Kaip kurmis, patekęs į skaisčią dienos šviesą, vargšas spoksojo į savo kankintojus pravėręs lūpas — daugiau iš apstulbimo nei norėdamas pro jas išsprausti kokį nors žodį. Negalėdamas gerai įžiūrėti, nepastebėjo prie veido artėjančio vieno iš kankintojų kumščio ir gavo smūgį visa jėga. Jo galva atsilošė, o tuo metu kito kareivio batas smogė į blauzdikaulį. Nuvilnijo trumpas gyvas šurmulys ir padriki plojimai, tarytum po keliaujančiųjų fokusininkų triuko kaimo aikštėje. Šiuo metu užsistoti žmogelį beprotybė, bet nieko nedaryti taip pat buvo pasibjaurėtina. Tą akimirką Turneris suvokė vyrus apėmusios pakilios nuotaikos priežastį ir pajuto, kad tokia nuotaika tam tikromis aplinkybėmis gali užvaldyti ir jį. Jis pats savo medžiokliniu peiliu gali padaryti tam žmogeliui ką nors žiauraus ir užsitarnauti šimto vyrų simpatiją. Norėdamas atsikratyti šios minties, pasistengė auką apsupusiame egzekutorių ratelyje rasti visus vyrus, iš pažiūros didesnius ir stipresnius už jį. Tokių pastebėjo du ar tris. Tačiau tikrasis pavojus slypėjo ne juose, o įsisiūbavusioje, kraujo teisybės ištroškusioje minioje, jos būsenoje. Ši minia geruoju nesutiks atsisakyti numanomo malonumo.

Dabar pasiekta tokia situacija, kai kiekvienas, norėdamas suduoti smūgį, jautė pareigą tai padaryti kaip nors išskirtinai, tuo užsitarnaujant visų ovacijas. Įsivyravo „kūrybinė“ atmosfera. Nė vienam nesinorėjo „dainuoti pro šalį“. Kurį laiką tokia tvarka visus lyg ir varžė. Tačiau nuo tam tikro momento, Turneris tai žinojo iš Vendsvorto koledžo laikų, pavieniai smūgiai taps smūgių kaskadomis. Tada jau nebebus kelio atgal, ir Karališkųjų oro pajėgų pareigūno lauks neišvengiamas galas. Ant skruostikaulio po jo dešiniąja akimi jau švietė tamsiai raudona dėmė. Tebelaikydamas kepurę, žmogelis pakėlė kumščius prie smakro, o galvą įtraukė į pečius. Tai galėjo atrodyti ir kaip gynybinė stovėsena, bet faktiškai tebuvo tik silpnumo ir besąlygiško nuolankumo išraiška, pasmerkta išprovokuoti dar didesnę prievartą. Jei jis ką nors pasakytų — na, nors ką, — apsupusieji gal prisimintų, kad tai vis dėlto žmogus, o ne triušis, kuriam diriamas kailis. Velsietis, uždavęs klausimą, buvo mažo ūgio, tankiais plaukais apžėlęs išminuotojas. Jis paskubomis gamino virvę iš brezento atraižų. Baigęs darbą, iškėlė savo gaminį aukštyn.

— Ką jūs manote, vaikinai?

Šis taiklus ir subtilus pasiūlymas tik po kurio laiko pasiekė Turnerio smegenis ir sukėlė jam šiurpą. Suprato, kad veikti dabar jau paskutinė galimybė. Jis apsidairė aplinkui, tikėdamasis išvysti kapralus. Kareivių kriokimas priminė ietimi perverto buivolo agoniją. Vienoje vietoje minia siūbavo ir grumdėsi — tai Buožė brovėsi pro kareivių spūstį rato link. Tirolietiškai šūkaudamas kaip Džonas Vaismiuleris — Tarzanas, jis paėmė raštininkėlį į savo meškos glėbį, pakėlė jį gerą pusmetrį nuo grindų ir pasiūbavo siaubo apimtą būtybę nuo šono ant šono. Pasigirdo sveikinimo šūksniai, švilpimas, trepsėjimas kojomis ir laukinius vakarus primenantis kaukimas.

— Aš žinau, ką noriu su juo padaryti, — subaubė Buožė. — Aš noriu jį paskandinti prakeiktojoje jūroje!

Po šių žodžių pasigirdo nauja kauksmo ir trepsėjimo audra. Dilgėlė staiga atsidūrė šalia Turnerio, jiedu skubiai pasikeitė žvilgsniais. Abu spėjo, ką ketina daryti Buožė, ir nuslinko paskui jį durų link. Žinojo, kad teks veikti greitai. Ne visi buvo nusiteikę pritarti paskandinimo idėjai. Netgi tvyrant šios akimirkos euforijai, kai kurie turėjo prisiminti, kad dabar, atoslūgio metu, vanduo atsitraukęs už mylios platumo smėlio ruožo. Ypač pažemintas jautėsi velsietis. Jis laikė iškėlęs pasigamintą virvę ir kažką piktai šaukė. Lygiagrečiai su sveikinimais buvo girdėti ir pasipiktinimo švilpesys. Tebelaikydamas savo auką, Buožė ėmė brautis durų link. Turneris ir Dilgėlė užlindo priešais jį ir ėmė skirti jam kelią per minią. Kai jie pasiekė išėjimą — ačiū Dievui, durys buvo vienvėrės, ne dvivėrės — praleido Buožę į priekį, o tuomet, sustoję petys petin, užtvėrė praėjimą, bet tai darė taip, kad nepaaiškėtų jų tikrieji ketinimai — šaukdami ir grūmodami kumščiais, kaip ir visi kiti. Nugaromis jie jautė didžiulį susijaudinusios minios spaudimą, kurį, žinojo, pajėgs atlaikyti tik keletą sekundžių. Tačiau ir to pakako, kad Buožė nubėgtų pakankamai toli — ne jūros link, bet į kairę pasieniu, paskui vėl į kairę siaura gatvele, vinguriuojančia tarp krautuvėlių ir barų, kuo toliau nuo pagrindinio bulvaro.

Džiūgaujanti minia išsiveržė iš baro kaip kamštis iš šampano butelio, nublokšdama Turnerį ir Dilgėlę į šalis. Kažkam pasirodė, kad jis mato Buožę su auka brendantį per smėlį, ir kokią pusę minutės visi risnojo ta kryptimi. Kai klaida buvo pastebėta ir minia ėmė gręžtis atgal, Buožės ir jo „aukos“ nebebuvo likę nė ženklo. Turneris ir Dilgėlė taip pat buvo dingę.

Erdvus paplūdimys, tūkstančiai jame stoviniuojančių kareivių, jūra, kurioje nematyti nė vieno laivo, grąžino įsiaudrinusius anglų kareivius į nemalonią tikrovę. Jie tarytum pabudo iš sapno. Rytuose, iš kur slinko naktis, visas horizontas buvo nušviestas artilerijos ugnies pašvaisčių. Priešas artinosi, o Anglija nesiartino nė per colį. Atslenkančioje vakaro prietemoje liko mažai laiko susirasti vietą nakvynei. Nuo sąsiaurio dvelkė vėsus vėjas, o daugelio milinės buvo išmėtytos palei kelią už daugelio mylių. Minia ėmė skirstytis. Karališkųjų oro pajėgų pareigūnas buvo užmirštas.

Turneriui iš pradžių rodėsi, kad jiedu su Dilgėle ieško Buožės, norėdami jį pasveikinti su sėkminga gelbėjimo operacija ir pajuokauti ta tema, bet paskui jiedu apie jį pamiršo ir žingsniavo patys nežinodami kur. Turneris neprisiminė, kaip atsidūrė čia, šioje itin siauroje gatvelėje. Neprisiminė nei laiko tarpo nuo tada iki dabar, nei kad jam einant būtų skaudėję kojas — bet štai jis stovi vieno namo kieme ir mandagiausiais, kokiais tik įmanoma žodžiais kreipiasi į senyvą moteriškę, stovinčią namo tarpduryje. Kai paminėjo vandenį, ji pažvelgė įtariai, tarytum žinodama, kad jis nori daugiau nei vandens. Moteriškė buvo gana daili, tamsia oda, išdidžiu žvilgsniu ir ilga tiesia nosimi, žilstelėjusius plaukus aprišusi gėlėta skarele. Jis tučtuojau suprato, kad ji yra žydė, kuriai apsukti galvą prancūzų kalbos žiniomis nepavyks. Ji žiūrėjo tiesiai į jį, pastebėjo jo kalbos klaidas, bemat suprato, jog jis buvęs kalėjime. Tuomet, su antipatija nužvelgusi Dilgėlę, parodė išilgai gatvės į kiaulę, kuri knaisiojosi palei vandens nutekėjimo lataką.

— Parveskite ją atgal, — pasakė ji, — ir aš nuspręsiu, ką galėčiau jums duoti.

— Stervą, — pasakė Dilgėlė, kai Turneris jam išvertė moters pageidavimą. — Mes juk prašome tik sumauto puodelio vandens. Eikime į vidų ir pasiimkime patys.

Tačiau Turneris, jausdamas, kad jį pamažu apima pažįstama nerealumo būsena, negalėjo atmesti galimybės, jog moteris turi tam tikrų galių. Esant menkam apšviestumui, erdvė virš jos galvos švytėjo ir pulsavo jo paties širdies ritmu. Jis išsitiesė ir palietė Dilgėlės petį. Moteris duoda jiems išmėginimą, kurio nepastebėti jis negali — per daug yra patyręs ir per daug apdairus. Juk jis yra senas lapinas. Būdamas taip arti nuo tėvynės ir namų, jis neturi teisės pakliūti į jokias gaudykles. Geriau būti apdairiam.