Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Ji čiauškėjo ir čiauškėjo, o jis žingsniavo laimingas, tik pusiau jos tesiklausydamas. Takelis išniro iš miško į plačias upės pakrančių pievas. Pusmylį pavinguriavęs prieš srovę, jis vėl nėrė į mišką. Čia, kur upė daro vingį, po nusvirusiomis medžių šakomis, buvo tvenkinys, iškastas dar Brioni senelio laikais. Išmūrytas akmeninis barjeras sulėtino upės tėkmę ir sudarė baseiną, daugelio mėgstamą nardymo ir šuolių į vandenį vietą. Tačiau ši maudyklė ne itin palanki pradedantiesiems.

Turi arba plaukti nuo užtvankos, arba šokti nuo kranto į devynių pėdų gylį. Jis nėrė nuo kranto ir, stovėdamas vandenyje stačias, laukė jos. Plaukymo pamokas jiedu pradėjo prieš metus, vasaros pabaigoje, kai vandens lygis buvo nukritęs, o tėkmė vangi. O dabar netgi tvenkinyje jutai verpetuojančią srovę. Ji dvejojo gal tik akimirką, paskui spiegdama puolė nuo kranto tiesiai jam į rankas. Mergaitė mokėsi išsilaikyti vandenyje stačia, kol srovė ją prinešdavo prie užtvankos. Tuomet jis nubuksyruodavo ją atgal prieš srovę, kad ji galėtų pradėti pratimą iš naujo. Kai po žiemos pauzės Brioni pirmą kartą pamėgino plaukti brasu, reikėjo ją prilaikyti, o tai nebuvo lengva, nes ir jis pats turėjo stačiomis laikytis vandenyje. Kai tiktai ištraukdavo iš po jos ranką, mergiotė tesugebėdavo padaryti tris ar keturis grybšnius ir pradėdavo grimzti. Ją prajuokino suvoktas faktas, kad, plaukdama prieš srovę, turi dirbti rankomis iš esmės tik tam, jog išsilaikytų vienoje vietoje. Tačiau net ir tai Brioni nesisekė. Su kiekvienu grybšniu ji artėjo atgal, prie užtvankos. Ten įsikibo į aprūdijusį geležinį žiedą ir laukė jo, o jos baltas veidas gyvai švytėjo niūrių apsamanojusių užtvankos sienų ir žalsvo betono fone. Šį pratimą mergaitė vadino plaukimu į kalną. Ji norėjo pakartoti dar kartą, bet vanduo buvo šaltas ir penkiolikos minučių pasimurkdymo Robiui pakako per akis. Prilaikydamas savo mokinę, jis nuplaukė prie kranto ir, nepaisydamas jos prieštaravimo, padėjo išlipti.

Išsiėmęs iš krepšio savo drabužius, paėjėjo galiuką į mišką ir persirengė. Sugrįžęs rado ją lygiai toje vietoje, kur ir paliko. Mergaitė stovėjo ant kranto, rankšluosčiu apsigaubusi pečius, ir žvelgė į vandenį.

— Jeigu įkrisčiau į vandenį, ar tu mane išgelbėtum? — paklausė ji— Be abejo.

Tai sakydamas jis buvo pasilenkęs prie krepšio ir nepamatė, tik išgirdo, kaip Brioni krito į vandenį. Jos rankšluostis liko gulėti ant kranto. Išskyrus koncentriškus ratilus, sklindančius po visą tvenkinį, vandens paviršiuje nieko daugiau nematyti. Po keleto akimirkų mergiotė išniro, sriūbtelėjo oro ir vėl nugrimzdo gilyn. Robis lyg paklaikęs puolė prie užtvankos, tikėdamasis „sužvejoti“ ją nuo ten, bet vanduo buvo drumstas, murzinai žalios spalvos. Po vandeniu galėtų ją užčiuopti tik apgraibomis. Pasirinkimo nebuvo — vaikinas puolė į vandenį su batais, palaidine ir visais kitais drabužiais. Beveik tučtuojau jis nutvėrė Brioni ranką, apkabino ją per pažastis ir pakėlė aukštyn. Jo nuostabai, ji tebebuvo sulaikiusi kvėpavimą. Vos tik iškilo į paviršių, mergaitė džiaugsmingai nusikvatojo ir apkabino jo kaklą. Jis išstūmė ją ant kranto, o paskui, gerokai paplušėjęs, nes permirkę drabužiai kliudė, išsikapanojo ir pats.

— Dėkui, — be perstojo kartojo ji. — Dėkui, dėkui.

— Tai, ką padarei, buvo visiškai kvaila.

— Aš norėjau, kad tu mane išgelbėtum.

— Ar tu suvoki, kaip lengvai galėjai nuskęsti?

— Tu mane išgelbėjai.

Išgąsčiui ir įtampai atslūgus, jis įniršo ir dabar ant jos beveik šaukė.

— Tu kvaila mergiotė. Galėjai pražudyti mus abu.

Ji nutilo. Jis atsisėdo ant žolės ir išpylė vandenį iš batų.

— Tu dingai po vandeniu, ir aš tavęs nemačiau. Drabužiai mane patį traukė gilyn. Mes galėjome nuskęsti, mes abu. Ar tu taip supranti humorą? Atsakyk man!

Nebuvo ką besakyti. Brioni apsirengė ir jiedu nudūlino takeliu atgal — Brioni priekyje, o jis žliugsėjo jai iš paskos. Robis norėjo greičiau patekti į saulės nušviestą parko dalį. Dar laukė ilgokas kelias į savo namelį pasikeisti drabužių. Pyktis vis neatlėgo. Jis nesijautė per jaunas reikalauti iš jos atsiprašymo. Brioni žingsniavo tylėdama, nuleidusi galvą, gal ir subjurusia nuotaika — to Robis negalėjo žinoti, nes nematė jos veido. Kai jie išniro iš miško ir įžengė pro siauruosius vartelius, mergaitė sustojo ir atsisuko į jį. Jos tonas buvo tiesmukiškas, netgi įžūlus. Vietoj pykčio veide žaidė pašaipa.

— Ar žinai, kodėl aš norėjau, kad tu mane išgelbėtum?

— Ne.

— Argi tai ne savaime suprantama?

— Ne, ne savaime suprantama.

— Kadangi aš tave myliu.

Ji tai ištarė drąsiai, pakeltu smakru, ir kalbėdama tankiai mirksėjo, pati priblokšta didingos savo ką tik sau pačiai atskleistos tiesos.

Robis atsispyrė užplūdusiam norui nusijuokti. Pasirodo, jis yra mergaitės susižavėjimo objektas.

— Ką, po galais, nori tuo pasakyti?

— Aš norėjau pasakyti tai, ką, šiuos žodžius tardami, nori pasakyti visi. Aš tave myliu.

Šį kartą žodžiai nuskambėjo liūdna kylančia gaida. Robis suprato, kad turi nugalėti pagundą pasišaipyti iš mergaitės žodžių. Tačiau tai buvo gan sunku. Jis pasakė:

— Vadinasi, tu mane myli ir todėl puolei į upę.

— Aš norėjau sužinoti, ar tu mane išgelbėsi.

— Dabar tu tai žinai. Dėl tavęs aš rizikuočiau gyvybe ištisas valandas. Tačiau tai nereiškia, kad aš tave myliu.

Ji trumpam susimąstė.

— Aš noriu tau padėkoti už tai, kad išgelbėjai man gyvybę. Būsiu tau amžinai dėkinga.

Tos eilutės, be abejo, iš kurio nors pastaruoju metu jos perskaitytų ar parašytų kūrinių.

— Gerai, — pasakė vaikinas. — Bet daugiau taip nedaryk, nei man, nei kam nors kitam. Pažadi?

Ji linktelėjo galvą ir išsiskirdama dar kartą pakartojo:

— Aš tave myliu. Dabar tu tai žinai.

Brioni nuėjo namų link. Jis virpėdamas stovėjo saulės atokaitoje ir žvelgė jai įkandin, tiktai mergaitei dingus iš akių, pasuko namo. Iki išvažiuodamas į Prancūziją, daugiau jos nebepamatė, o kai rugsėjo mėnesį grįžo, ji buvo išvykusi į internatinę mokyklą. Neilgai trukus jis išvyko į Kembridžą, o gruodžio mėnesį Kalėdas sutiko su draugais. Brioni jis nematė iki pat balandžio ir per tiek laiko visa ši istorija prisimiršo. Bet ar tikrai?

Robis turėjo daug laiko — gal net per daug — viską apmąstyti. Jis neprisiminė daugiau nė vieno neįprasto pokalbio su ja, jokio keistesnio poelgio, jokių reikšmingų žvilgsnių ar blogos nuotaikos proveržių, kurie leistų įtarti, kad jos mergaitiška aistra tęsėsi ilgiau nei iki tos birželio dienos pabaigos. Jis grįždavo į Sarį beveik per kiekvienas atostogas, ir Brioni turėjo pakankamai progų susirasti jį anapus jo namelio sienų ar perduoti žinutę. Vaikinas tuo metu buvo įsitraukęs į savo naują studentišką gyvenimą, pasinėręs į jo naujoves bei malonumus, o ir apskritai buvo linkęs išlaikyti tam tikrą atstumą tarp savęs ir Teilisų šeimos narių. Žinoma, kai kurių ženklų galėjo ir nepastebėti. Gal trejus metus ji puoselėjo slaptą savo jausmą, pagražindama jį fantazijomis ir atspindėdama savo literatūriniuose kūrinėliuose. Ši mergaitė gyveno minčių ir fantazijų pasaulyje. Drama prie upės — pakankamas įvykis, kad jį dažnai prisimintum ir kad nuolatos įpiltum žibalo į blėstančią ugnį.

Ši jo teorija buvo pagrįsta prisiminimu apie vieną vienintelį įvykį — jų susitikimą prietemoje ant tiltelio. Daugelį metų Turneris gyveno šiuo prisiminimu apie tą atmintiną savo žygį parko keliu. Brioni, be abejo, žinojo, kad jis buvo pakviestas į pobūvį. Štai ji stovi ant tiltelio basomis kojomis ir ištepta balta suknele. Toks jos elgesys buvo gana keistas. Matyt, mergaitė jo laukė, gal netgi ruošė nedidelę kalbelę, o gal ją netgi balsu repetavo sėdėdama ant akmeninio tiltelio parapeto. Kai jis galiausiai prisiartino, ji tylėjo kaip burną vandens prisėmusi, matyt, neįstengdama išspausti nė žodžio. Tai taip pat tam tikras įrodymas.