Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Šis pralaimėjimo simbolis dar labiau pakirto visų ūpą. Kapralai prarado bet kokį norą veltis į konfliktą su škotais, kurių užkabinti dar kartą buvo nepatartina. Dar po keleto minučių jie praėjo keletą duobėje gulinčių negyvėlių — trys moterys, du vaikai. Aplinkui mėtėsi keletas lagaminų. Viena moteris avėjo audeklines šlepetes, panašias kaip ir senukas batisto švarku. Turneris nusigręžė, pasiryžęs neleisti, kad kas nors pašalinis per ilgai prikaustytų jo dėmesį. Jeigu nori išlikti, privalo stebėti dangų. Jis buvo toks pavargęs, kad nuolat tai pamiršdavo. Be to, jau gana karšta. Kai kurie kareiviai nubloškė ant žemės ir paliko gulėti pakelėje savo milines. Išties baisi diena. Senesniais laikais tokią vadintų Dievo rūstybės diena. Kelias kilo į ilgą lėkštą įkalnę, bet ir jos pakako, kad jo kojos taptų kaip švininės, o skausmas šone dar sustiprėtų. Kiekvienas žingsnis buvo valingų pastangų vaisius. Ant kairiojo kulno prisitrynė pūslę, todėl buvo priverstas kairiąją pėdą statyti šonu. Nesustodamas išsitraukė iš maišelio duoną ir sūrį, bet jautėsi per daug ištroškęs, kad galėtų ką nors nuryti. Norėdamas nuvyti alkį, jis prisidegė dar vieną cigaretę ir pamėgino savo uždavinį suformuluoti balsu: eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Kas gali būti paprasčiau, kai socialinis faktorius neegzistuoja? Jis tik žmogus ant žemės tarp tokių pat žmonių, ir jo tikslas visiškai aiškus. Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Tikrovėje, jis žinojo, socialinis faktorius vis dėlto egzistuoja, nes drauge su juo eina dar du žmonės, bet šia mantra galėjo nuo jų atsiriboti ir suteikti savo kojoms autonomišką ritmą. Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Hegzametras. Penki jambai ir anapestas. Būtent šis ritmas jį atvedė čionai.

Dar po dvidešimties minučių kelias pasiekė įkalnės viršų. Dirstelėjęs sau per petį, Turneris greitosiomis apskaičiavo, kad konvojus už nugaros kalvos šlaitu driekiasi apie mylią. Jie įveikė geležinkelio bėgius. Pagal jo žemėlapį, iki sąsiaurio turėjo būti likę šešiolika mylių. Pasiekė vietą, nuo kurios abipus kelio riogsančios sudaužytos karo technikos virtinė tapo beveik nenutrūkstanti. Už griovio vienoje vietoje buvo suversta pustuzinis dvidešimt penkių svarų sviedinių pabūklų, tarytum sustumtų į krūvą galingo buldozerio. Priešakyje, kur kelias ėmė leistis žemyn, prie jo smailiu kampu prisijungė kitas. Sankryžoje vyravo tam tikra sumaištis. Aidėjo einančių kareivių juokas, o šalikelėje kažkas šūkavo. Prisiartinęs jis išvydo raudonveidį senamadiško sukirpimo majorą, kokių keturiasdešimt penkerių metų amžiaus, kuris kažką šaukė ir rodė ranka į miškelį laukuose už kokios mylios. Jis mėgino sustabdyti pro šalį plaukiančią kareivių minią. Dauguma majoro raginimus ignoravo ir ėjo kaip ėję, nekreipdami į jį dėmesio, kiti atvirai iš jo juokėsi, bet kai kurie, pabūgę jo laipsnio, išėjo iš minios ir dabar stovėjo šalia jo, nors šis žmogus ir neturėjo tiesioginės valdžios jiems. Ginkluoti kareiviai, stovintys šalia majoro, atrodė kiek sutrikę.

— Jūs. Taip, jūs. Jūs taip pat.

Majoro ranka nusileido ant Turnerio peties. Mašinaliai, net pats nesuprasdamas, ką daro, jis sustojo ir atidavė pagarbą. Kapralai sustojo jam už nugaros.

Majoras buvo su trumpais, dantų šepetėlį primenančiais ūsais, kybančiais virš plonų, stipriai suspaustų lūpų. Jis aiškia greitakalbe bėrė žodžius.

— Mes užspeitėme vokiečius šiame miške. Tai tikriausiai nuo puolančiosios grandies per toli atitrūkę kareiviai. Tačiau jie ten gerai įsitvirtinę ir turi porą kulkosvaidžių. Privalome ten eiti ir išmušti juos iš tų pozicijų.

Turneris pajuto, kaip nugara perbėgo šaltukas ir silpnumas sukaustė kelius. Jis parodė majorui savo tuščias rankas.

— Su kuo, sere?

— Su galva ir trupučiu bendradarbiavimo.

Kaip šiam kvailiui pasipriešinti? Turneris buvo per daug pavargęs, kad galėtų mąstyti, nors ir žinojo, jog nesutiks veltis į šią avantiūrą.

— Aš turiu du būrius, kurie jau pusiaukelėje link rytinių...

Paskutinysis žodis išreiškė visą majoro mintį ir paskatino Buožę įsikišti, pasitelkiant visus kareivinių gražbylystės įgūdžius.

— Labai prašau atleisti, sere. Pageidauju leidimo prabilti.

— Nesuteikta, kaprale.

— Dėkui, sere. Mums nurodymas iš vyriausiosios vadovybės štabo. Skubiai ir nedelsiant, nenukrypstant į šalį ir nesiblaškant judėti Dankirko link. Tikslas — tučtuojau evakuotis, vengiant patekti į pavojingą ir keblią apsupties būklę. Baigiau.

Majoras pasisuko į Buožę ir įbedė rodomąjį, pirštą į krūtinę.

— Dabar klausyk, tu. Tai yra mūsų paskutinis šansas parodyti...

Kapralas Dilgėlė svajingai pasakė:

— Tas, kas parašė šį įsakymą, buvo pats viešpats, sere, ir jis asmeniškai jį pasiuntė žemyn mums.

Turneriui toks Dilgėlės kreipimasis pasirodė keistas. Ir rizikingas. Majoras nesuprato, kad iš jo juokiamasi. Atrodo, jis galvojo, kad kalbėjo Turneris, nes šiuos Dilgėlės žodžius sekęs majoro atsakas buvo skirtas būtent jam.

— Šis atsitraukimas yra tikra gėda. Dėl Dievo meilės, žmogau. Tai yra paskutinė gera proga parodyti, ką mes galime, jei veikiame drąsiai ir ryžtingai. Dar daugiau...

Jo tirada buvo ilga, bet Turneriui atrodė, kad, majorui kalbant, ant kaitrios saulės nutviekstų laukų nusileido visiška tyla. Ne, šį kartą jis nemiegojo. Jis žvelgė pro majoro petį į kolonos priekį. Tenai, dar geroku atstumu nuo jų, apie trisdešimt pėdų virš žemės, mirguliuodamas kylančiose šilto oro srovėse, kybojo objektas, kuris atrodė kaip horizontali lenta paplatinta centre. Majoro žodžiai jo nepasiekė, o ir paties mintys buvo lyg priblėsusios. Horizontalusis vaiduoklis kybojo ore, atrodo, jis nei didėjo, nei mažėjo, ir nors Turneris pamažu ėmė suvokti, ką mato, jis jautėsi panašiai kaip sapne, kai pavojaus akimirką dažnai neįmanoma pajudinti rankų ir kojų. Įstengė tik pražioti burną, bet negalėjo išspausti jokio garso, o jei ir būtų galėjęs, nežinotų, ką sakyti. Pagaliau, kai tik amas grįžo, jis pajėgė išrėkti vieną vienintelį žodį: „Bėkite!“ Surikęs ir pats metėsi artimiausios priebėgos link. Tai pati neapibrėžčiausia, mažiausiai kareiviška komanda iš visų galimų, bet jis jautė, kad kapralai neatsilikdami seka iš paskos. Sapną priminė ir tai, jog negalėjo pakankamai greitai judinti kojų. Turneriui trukdė ne skausmas žemiau krūtinės ląstos, bet kažkas aštriai rėžiančio klubo kaulą. Jis nusimetė apsiaustą. Už penkiasdešimties jardų gulėjo ant šono parvirtęs trijų tonų sunkvežimis. Purvina juoda važiuoklė, storas diferencialas — vienintelė jo priebėga. Laiko visai nedaug. Naikintuvas, pleškindamas iš eilės, skrido išilgai vilkstinės. Plati ugnies juosta artėjo keliu dviejų šimtų mylių per valandą greičiu. Buvo girdėti, kaip kanonados papliūpos daužo metalą ir trupina stiklą. Niekas iš sėdinčiųjų vos judančiose mašinose nieko nedarė. Vairuotojai tegalėjo tik stebėti šį spektaklį pro priekinius automobilių stiklus. Jie buvo ten, kur vos prieš keletą sekundžių buvo jis. Sunkvežimių kėbuluose sėdintys žmonės išvis nieko neįtarė. Seržantas, stovintis kelio viduryje, pakėlė šautuvą. Pasigirdo moters klyksmas, ir tuomet, tą pačią akimirką, kai Turneris smuko į nuvirtusio sunkvežimio šešėlį, ugnis pasiekė juos. Geležinis sunkvežimio rėmas sudrebėjo nuo pasipylusios pašėlusios kulkų krušos. Tuomet kanonados ugnis nušniokštė kolona tolyn, lydima naikintuvo riaumojimo ir šmėstelinčio jo šešėlio. Turneris prisispaudė prie važiuoklės ties priekiniu ratu. Dar niekada karterio alyvos kvapas jam nebuvo toks malonus kaip tą akimirką. Laukdamas atskrendančio dar vieno lėktuvo, jis susigūžė kaip kūdikis įsčiose, rankomis apglėbęs galvą ir kietai užmerkęs akis. Galvoje tešmėkščiojo vienintelė mintis — išgyventi, kaip nors išgyventi.