Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Tačiau kitas lėktuvas neatskrido. Tik dūzgė ore vabzdžiai, apimti vėlyvo pavasario šėlsmo, vėl giedojo kurį laiką tylėję paukščiai. Tuomet, lyg perimdami iš paukščių estafetę, ėmė dejuoti ir šauktis pagalbos sužeistieji, klykti siaubo apimti vaikai. Kažkas, kaip tokiais atvejais įprasta, puolė koneveikti reguliariąją prancūzų kariuomenę. Kai Turneris atsistojęs valė dulkes nuo drabužių, prie jo prisiartino Dilgėlė ir Buožė. Trise jie nužingsniavo prie majoro, kuris sėdėjo ant žemės. Visas jo veido raudonis buvo pranykęs, kairiąja ranka jis laikė suėmęs savo dešiniąją.

— Kulka perėjo kiaurai, — iškošė, kai jie prisiartino. — Velniškai laimingai baigėsi.

Jie padėjo šiam žmogui atsistoti ir pasisiūlė jį nuvesti prie greitosios pagalbos mašinos, kur kariuomenės medicinos tarnybos kapitonas jau teikė pagalbą sužeistiesiems. Tačiau majoras papurtė galvą ir pagalbos atsisakė. Apimtas šoko, jis buvo kalbus, o jo balso tonas atrodė švelnesnis.

— ME 109. Tai jo kulkosvaidžio kulka. Patrankos šovinys būtų nunešęs mano prakeiktą ranką velniop. Kalibras dvidešimt milimetrų, žinote. Tikriausiai jis nuklydo nuo savo grupės. Pastebėjo mus grįždamas į bazę ir negalėjo atsispirti pagundai. Iš tikrųjų negaliu jo kaltinti. Tačiau tai reiškia, kad labai greitai čia jų bus daugiau.

Pustuzinis vyrų, kuriuos jis buvo surinkęs prieš ataką, išlipo su šautuvais iš griovio ir buvo beeiną šalin. Pamatęs juos, majoras prisiminė, ką organizavęs.

— Gerai, vyručiai. Rikiuojamės.

Jie atrodė psichologiškai visiškai pasidavę ir nepajėgūs jam pasipriešinti, todėl išsirikiavo į eilę. Dar truputį virpėdamas, majoras pasisuko į Turnerį.

— Ir jūs trys. Na, žengte marš.

— Faktiškai, tėvuk, tiesą sakant, manau, kad mes tikriausiai neisim.

— A, štai kaip. — Majoras dirstelėjo į Turnerio petį ir, atrodo, jam pasivaideno, kad mato ten karinio laipsnio ženklą. Geraširdiškai atidavęs pagarbą kairiąja ranka, jis pasakė: — Tokiu atveju, sere, jei neprieštarausite, mes žygiuojame. Palinkėkite mums sėkmės.

— Sėkmės jums, majore.

Jie žiūrėjo, kaip jis nusiveda savo ne itin entuziastingai nusiteikusius kareivius miško link, kur jų laukė kulkosvaidžiai.

Kokią pusę valandos kolona nejudėjo. Turneris pasisiūlė kariuomenės medicinos tarnybos kapitonui į pagalbą ir neštuvais gabeno sužeistuosius į sunkvežimius bei organizavo jiems vietas kėbuluose. Kapralų niekur nebuvo matyti. Iš greitosios pagalbos automobilio bagažinės jis atnešė kapitonui dėžę su medikamentais. Stebėdamas, kaip kapitonas siuva sužeistojo galvos žaizdą, Turneris pajuto, kaip suvirpėjo jo senų svajonių ir ambicijų stygos. Pro gausiai tekantį kraują neįžiūrėjo anatominių detalių, kurias prisiminė iš savo vadovėlių. Jų kelio atkarpoje buvo penki sužeisti ir, stebėtina, nė vieno žuvusio, nors seržantą, kuris pasitiko naikintuvą pakeltu šautuvu, kulka sužeidė į veidą ir buvo maža vilties, kad jis išgyvens. Trys sunkvežimiai atakos suvarpytais variklio skyriais buvo išstumti į šalikelę. Kuras iš jų bakų išleistas ant žemės ir padangos dėl viso pikto peršautos.

Pagalbos sužeistiesiems darbai jų teritorijoje buvo baigti, bet judėjimo kolonos priekyje nematyti. Turneris pasiėmė savo apsiaustą ir nužingsniavo pirmyn. Buvo per daug ištroškęs, kad turėtų kantrybės kažko laukti. Jo vandens likutį išgėrė senyva belgė, sužeista į kelį. Liežuvis sutino nuo troškulio ir jis tepajėgė galvoti tik apie tai, kur gauti vandens. Vanduo ir būtinybė bent viena akimi stebėti dangaus skliautą. Žingsniuodamas jis matė vieną ir tą patį vaizdą: stumiamus nuo kelio išvestus iš rikiuotės sunkvežimius ir į dar riedančius keliamus sužeistuosius. Paėjėjęs gerą dešimtį minučių, virš žolės šalia žemių krūvos jis išvydo šmėžuojančią Buožės galvą. Ji buvo už kokių dvidešimt penkių jardų nuo kelio, sodrioje žalsvoje tuopų guotelio paunksnėję. Turneris nieko negalvodamas žengė į jo pusę, nors ir žinojo, kad jo sąmonės būsenoje geriausia nesustojant ir nesiblaškant eiti į priekį. Prisiartinęs išvydo kastuvais švytruojančius Dilgėlę ir Buožę, jau iki pečių įsiraususius į žemę. Jie buvo bebaigią iškasti kapo duobę. Veidu žemyn šalia žemių krūvos gulėjo kokių penkiolikos metų berniukas. Visa jo baltų marškinėlių nugara nuo pat apykaklės iki juosmens buvo nusidažiusi krauju.

Buožė pasirėmė ant savo kastuvo ir, pakenčiamai mėgdžiodamas Turnerio toną, ištarė:

— „Faktiškai, tėvuk, tiesą sakant, manau, kad mes tikriausiai neisim.“ Labai gerai, viršininke. Atsiminsiu tai kitą kartą. Puikus kalbos manevras. Iš kur jūs jį ištraukėte?

— Jis prarijo dulkinimosi žodyną, — išdidžiai pareiškė kapralas Dilgėlė.

— Aš mėgdavau sudarinėti kryžiažodžius. O iš kur tas „papulti į pavojingą ir keblią apsupties būklę“?

— Tai iš koncertinio vakarėlio seržantų bendrabutyje per praėjusias Kalėdas.

Tebestovėdamas kapo duobėje, jis pritarė Dilgėlei ir abu nedarniai sudainavo Turnerio garbei:

Regis, tarytum grėsė mums išties

Papult į keblią būklę apsupties.

Kolona jiems už nugarų ėmė judėti.

— Geriau mes jau verskime jį į tą duobę, — pasakė kapralas Buožė.

Trys vyrai nuleido berniuką į duobę ir apvertė jį ant nugaros. Iš jo marškinių kišenės buvo matyti kyšantys keli parkeriai. Kapralai ceremonijų nedarė. Jie ėmė darbuotis kastuvais, ir greitai berniuko kūnas išnyko po žemėmis.

— Gražus vaikis, — pasakė Dilgėlė.

Surišę virvele du palapinės kuolus, kapralai padarė iš jų kryžių. Dilgėlė savo kastuvo rankena įkalė jį į žemę.

— Jis ėjo drauge su savo seneliais, — pasakė Buožė. — Jie labai nenorėjo, kad anūkas būtų paliktas griovyje. Maniau, jog prieis su juo atsisveikinti, bet jų būsena yra baisi. Geriau pasakysime jiems, kur jis yra.

Tačiau berniuko senelių niekur nebuvo matyti. Jiems žingsniuojant toliau, Turneris išsitraukė žemėlapį ir pasakė:

— Nenuleiskite akių nuo dangaus.

Majoras buvo teisus — po atsitiktinio „Messershmitt“ antskrydžio greitai jų čia turi būti daugiau. Iš tikrųjų jie jau turėjo būti prisistatę. Bergeso-Furneso kanalas jo žemėlapyje buvo pažymėtas skaisčia ir sodria mėlyna spalva. Turnerio nekantravimas kuo greičiau jį pasiekti tapo toks pats didelis, kaip ir troškulys. Jis įbes savo veidą į tą mėlyną liniją ir iš visos širdies atsigers to dangiško mėlio. Ši mintis priminė jo vaikystės karštines, jų bauginančią laukinę jėgą, bergždžias vėsesnio plotelio paieškas ant pagalvės, motinos ranką, uždėtą ant kaktos. Brangioji Greisė. Jis pakėlė ranką ir priglaudė delną sau prie kaktos. Kaktos oda buvo sausa ir priminė pergamentą. Jis jautė, jog uždegimas aplinkui žaizdą plečiasi, oda darosi vis kietesnė ir įtempta, iš jos ant marškinių sunkėsi skystis, bet tai buvo ne kraujas. Turneris norėjo vienas sau patyrinėti savo žaizdą, bet šiomis aplinkybėmis tai padaryti buvo neįmanoma. Konvojus judėjo taip pat nepermaldaujamai lėtai. Kelias ėjo tiesiai į pakrantę — sutrumpinti jo buvo neįmanoma. Artėjant prie pajūrio, juodasis debesis, kuris neabejotinai kilo iš degančios Dankirko naftos perdirbimo gamyklos, pamažu uždengė visą šiaurinį dangaus skliautą. Nebuvo kitos išeities — tik eiti tiesiai į šį debesį. Jis susikaupė ir vėl pasinėrė į dar vieną tylaus ir kankinančio žingsniavimo įbedus žvilgsnį į žemę etapą.

Šalia kelio jau nesidriekė platanų eilė, tad kelionė dar pasunkėjo. Netekęs menkiausio pavėsio, kelias lėtais vingiais tingiai driekėsi kalvotu kraštovaizdžiu. Turneris jautėsi iššvaistęs brangius organizmo rezervus nereikalingoms kalboms ir kivirčams. Nuovargis jame pažadino paviršutiniškai pakilią nuotaiką ir šnekumą. Dabar savo egzistenciją teko apriboti vienodu žingsnių ritmu: Eini / laukais / ir keliu, / kol / prieini / iki jūros. Visos kliūtys turi būti nublokštos į šalį, visos pagundos bent jau iš dalies nusvertos to, kas dabar jį veda į priekį. Ant vienos svarstyklių lėkštės — jo žaizda, troškulys, pūslė, nuovargis, karštis, skausmas kojose ir pėdose, pikiruojantys bombonešiai, atstumas, Lamanšo sąsiauris. Ant kitos — frazė „Aš tavęs lauksiu“ ir aplinkybės, kuriomis ji pirmą kartą ją pasakė — šiuos prisiminimus Turneris laikė šventa savo atminties teritorija. Ant tos pat svarstyklių lėkštės buvo ir baimė pakliūti į nelaisvę. Jo labiausiai jaudinantys prisiminimai — keletas nepamirštamų minučių bibliotekoje, bučinys Vaithole — nuo per dažno vartojimo buvo savotiškai išblukę, tapę beveik bespalviai. Turneris atmintinai mokėjo ištisus jos laiškų fragmentus, atsiminė kiekvieną jųdviejų vazos tąsymo prie fontano akimirką. Jis puikiai mena nuo jos rankos sklidusią šilumą per vaišes, prieš pabėgant dvynukams. Šie prisiminimai sustiprindavo, bet ne tiktai. Pernelyg dažnai jie jam išprovokuodavo kur kas skausmingesnius prisiminimus. Šie prisiminimai tūnojo anoje didžiulės laiko prarajos pusėje. Ši praraja jam buvo tokia pat reikšminga, kaip ir skiriančioji eras — prieš Kristų ir po Kristaus. Laikotarpis prieš kalėjimą, prieš karą su jo baisumais ir lavonais, jam buvo likęs tuščias ir banalus.