Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jau kitą savaitę blizgančiame įrodymų paviršiuje ėmė ryškėti pirmosios dėmės ir įtrūkimai. Kai ji apie juos susimąstydavo — o tai būdavo nedažnai, — prisiminimais sugrįždavo atgal ir, jausdama tam tikrą tuštumo jausmą po krūtine, imdavo įtarti, jog tai, ką žino, nėra tiesiogiai pagrįsta jos patirtaisiais įspūdžiais arba pagrįsta ne vien tik jais. Juk jos tiesą jai padiktavo ne tik jos akys. Tada buvo pernelyg tamsu. Netgi Lolos veidas vos už penkiolikos colių nuo jos atrodė kaip tuščias ovalas, užpuoliko figūra buvo už daugelio pėdų, be to, jis bemat nusigręžė ir, skubiai pasitraukęs į laukymės pakraštį, lanku nuėjo tolyn. Tačiau vis dėlto tą figūrą šiek tiek matė, o jos dydis bei judėjimo maniera jai buvo pažįstami. Akys patvirtino visumą to, ką ji žinojo ir ką buvo tą dieną patyrusi. Tiesa glūdėjo įvykių simetrijoje arba, taip sakant, sveiko proto logikoje. Tiesa pataisė ir papildė tai, ko negalėjo matyti akys. Tad kartodama ir kartodama „aš jį mačiau“, ji tuo šventai ir karštai tikėjo. Tai, ką norėjo pasakyti, buvo kur kas sudėtingiau nei tai, ką visi kiti taip noriai suprato, ir tie neaiškumo momentai ją aplankydavo tuomet, kai jausdavo, kad negali tiksliai perteikti šių niuansų. Mergaitė netgi rimtai nemėgindavo jų perteikti. Nebuvo nei galimybių, nei laiko, nei leidimo. Per porą dienų — ne, tai truko tik valandas — procesas įsisuko visu greičiu ir tapo jos nekontroliuojamas. Jos žodžiai sukėlė milžinišką audrą Teilisų giminėje ir visame vaizdingame miestelyje, šalia kurio dunksojo jų dvaras. Atrodė, kad šie galingi jėgos struktūrų atstovai, šie uniformuoti agentai, tik ir tyko pasislėpę už dailių namų fasadų, gaudydami ausimis žinias apie įvykius, kurių dalyviais jie privalo būti. Jie gerai žinojo, ko nori ir kaip pasiekti tai, kas jiems reikalinga. Ji buvo apklausiama dar ir dar kartą, nuolatos turėjo kartoti ir kartoti tas pačias frazes — taip buvo tikrinamas jos įrodymų nuoseklumas. Brioni suprato, kad privalo viską pakartoti lygiai taip, kaip tvirtino anksčiau. Menkiausi nukrypimai nuo pirmykštės versijos bematant pakeldavo antakius ant išmintingų apklausos vykdytojų kaktų, o nuo jų veidų bemat dvelktelėdavo nejaukus šaltukas. Pati to nejausdama, ėmė stengtis juos pamaloninti ir greitai suprato, kad menkiausi pakeitimai tame, ką jau buvo patvirtinusi, gali sugriauti įsisukusį procesą, kurį ji pati ir įstatė į vėžes.

Brioni jautėsi kaip busimoji nuotaka, kurią, artėjant vestuvių dienai, ima kamuoti dvejonės, bet jų išsakyti ji nedrįsta, nes jos vardu ir jos labui jau tiek daug nuveikta. Juk savo dvejonėmis ji galėtų sugriauti tokio didelio žmonių rato euforiją ir apskritai juos papiktinti bei nuteikti prieš save. Visos šios asmeninio nerimo akimirkos yra trumpos, jas bemat išblaškydavo aplinkinių entuziazmas. Juk tiek daug protingų ir patyrusių žmonių negali klysti, ir, be to, jai pačioje pradžioje buvo pasakyta, kad tokios kirbančios abejonės yra būdingas reiškinys. Brioni tikrai nenorėjo sugriauti proceso. Be to, ji negalvojo, jog pakaktų vidinės drąsos po savo geležinio įsitikinimo proceso pradžioje ir dviejų ar trijų dienų kantrių bei geranoriškų tardytojų pastangų staiga imti atsiiminėti kai kuriuos savo teiginius ar pradėti jais viešai abejoti. Tačiau ji buvo linkusi tikslinti arba mėginti sudėtingiau paaiškinti, ką nori pasakyti terminu „mačiau“ ir mažiau reikšmės suteikti tikrajam optiniam matymui, o daugiau — žinojimui. Tuomet ji jautėsi galinti palikti tardytojams spręsti, ar jie laiko šią matymo formą pakankamai įtikinama. Tačiau jos svyravimų momentais jie nelikdavo pasyvūs stebėtojai ir įsakmiai primindavo jos pirminius teiginius. Visa jų povyza dvelkte dvelkdavo retoriniu klausimu — ar tu esi maža mergaitė, kuri švaisto brangų visų laiką? Ir jie pakankamai įsakmiai spaudė ją laikytis „vizualinės“ matymo interpretacijos. Buvo dokumentuotas teiginys, kad pakankamai šviesos skleidė žvaigždės ir debesys, atspindintys netoliese esančio miestelio šviesas. Taigi arba ji matė, arba nematė. Trečiojo varianto jai nebuvo palikta. Jie šito jai tiesiai nepasakė, bet stačiokiški komentarai tai bylojo pakankamai aiškiai. Būtent tomis akimirkomis, kai pajusdavo nuo tardytojų padvelkiantį šaltuką, ji grįždavo prie pirminio įkarščio ir kartodavo savo pirmuosius teiginius. Aš jį mačiau. Aš žinau, kad tai buvo jis. Paskui būdavo malonu matyti, kaip tardytojai su pasitenkinimu linkčioja galvas ir pripažįsta, jog ji nuosekliai laikosi savo teiginių.

Brioni vėliau niekuomet negalės paguosti savęs tuo, kad jai buvo daromas spaudimas. Spaudimo jai ir nedarė. Ji pati pagavo save į gaudyklę, įsipainiodama savosios įvykio vizijos labirinte, ir buvo per jauna, per daug kupina pagarbos autoritetams, pernelyg linkusi juos pamaloninti, kad mėgintų ieškoti kelių atgal. Ji nebuvo apdovanota nepriklausomybės dvasia, o gal paprasčiausiai dar per jauna ją turėti. Pirmieji karšti mergaitės tvirtinimai aplink ją subūrė dideles galingų ir protingų žmonių mases, ir tie žmonės, žinoma, nenori, kad juos nuviltų. Vestuvių svita nenori būti apvilta, jau eidama paskui jaunuosius prie altoriaus. Sunaikinti abejones buvo galima tik giliau ir giliau visai pasineriant į savo pirmuosius teiginius. Tik tvirtai įsikibusi į tai, ką ji tikėjo žinanti, susiaurinusi savo minčių spektrą ir kai ką apskritai išmetusi iš galvos, ji galėjo atsiriboti nuo minčių apie tą žalą, kurią tik ji viena neaiškiai įtarė daranti. Kai byla buvo baigta, nuosprendis paskelbtas ir svita išsiskirstė, negailestingas jaunatviškas užmaršumas ir valingas atsiminimų marinimas išsaugojo jos dvasios ramybę dar daugelį paauglystės metų.

— Taip, aš galiu. Ir aš pasakysiu.

Kurį laiką jos sėdėjo tyloje, ir Lolos drebulys ėmė rimti. Brioni nusprendė, kad laikas vesti pusseserę namo, bet kol kas nenorėjo nutraukti to artumo momento — ji ją laikė apkabinusi per pečius, ir atrodė, jog Lola nuo šio ilgalaikio kontakto su Brioni ima atitirpti. Toli už ežero jos išvydo netolygiai judantį šviesos taškelį — aišku, tai keliu einančių žmonių prožektoriaus, — bet nė viena nieko nepasakė. Kai galiausiai Lola prabilo, jos tonas buvo mąslus, tarytum mergina ieškotų subtilių galimybių paprieštarauti.

— Bet juk tai nesąmonė. Jis yra toks artimas jūsų šeimos draugas. Tai negalėjo būti jis.

— Tu taip nekalbėtum, jei būtum buvusi drauge su manimi bibliotekoje, — sumurmėjo Brioni.

Lola atsiduso ir lėtai papurtė galvą, tarytum mėgindama sau įteigti kažkokią nepriimtiną tiesą.

Jos vėl nutilo ir būtų taip sėdėjusios dar nežinia kiek, jei ne atsirandanti drėgmė — ant žolės ėmė formuotis rasa, nes debesys prasisklaidė ir oro temperatūra nukrito.

— Kaip manai, ar galėsi eiti? — sušnibždėjo Brioni savo pusseserei. Si drąsiai linktelėjo galvą. Brioni padėjo jai atsistoti, ir iš pradžių susikibusios rankomis, o paskui Lolai dalį savo svorio perkėlus ant Brioni peties, jos nužingsniavo per laukymę tiltelio link. Pasiekė šlaito papėdę, ir čia Lola pagaliau pravirko.

— Aš nepajėgsiu užlipti, — po keleto nesėkmingų bandymų pasakė ji. — Man per daug silpna.

Brioni nusprendė, kad geriausia būtų jai bėgti namo pagalbos, ir jau ketino paaiškinti visa tai Lolai bei apraminusi pasodinti ją ant žolės, kai staiga ant keliuko pylimo viršuje pasigirdo balsai, o dar po kelių akimirkų joms į akis tvykstelėjo prožektoriaus šviesa. Tai stebuklas, pagalvojo Brioni, išgirdusi brolio balsą. Lolai šią akimirką jis regėjosi kaip tikras didvyris. Keliais lengvais žingsniais, nė neklausdamas, kas atsitiko, jis nusileido žemyn, paėmė Lolą ant rankų ir atsistojo, lyg ji būtų mažas vaikutis. Sesilija kažką šaukė iš viršaus užkimusiu nuo susirūpinimo balsu. Niekas nieko jai neatsakė. Leonas jau lipo aukštyn stačia įkalne, ir taip spėriai, kad Brioni vos spėjo su juo. Nepaisant to, dar jiems nepasiekus keliuko, dar jam nespėjus pastatyti Lolos ant žemės, Brioni jau ėmė pasakoti, kas atsitiko, pasakoti lygiai taip, kaip ji visa tai matė ir suprato. 14