Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Brioni ėmė artintis prie lango, stengdamasi pamatyti, kur link Emilija žiūri. Ji buvo per toli nuo motinos, kad galėtų aiškiai matyti jos akis — įžiūrimos tik tamsios duobutės virš skruostikaulių. Brioni neabejojo, kad motinos akys yra užmerktos. Jos galva buvo atlošta, o rankos dryksojo palaidai uždėtos ant pilvo. Dešinysis petys lengvai kilnojosi drauge su alsavimu. Brioni nematė, ar motinos burna pravira, bet atpažino jos žemyn nulinkusias lūpas — išraišką, kurią lengvai galima palaikyti priekaišto ženklu — hieroglifu, pasakytų Brioni. Tačiau tai netiesa, nes jos motina buvo be galo gera ir maloni. Žvelgti į ją vienišą gulinčią ant sofos vėlyvą nakties metą buvo liūdna, bet sykiu ir malonu. Brioni leido sau malonumą žiūrėti į motiną iš tamsos ir įsivaizduoti, jog visam laikui atsisveikina su ja. Motinai jau keturiasdešimt šešeri, daug, liūdinančiai daug. Vieną dieną ji numirs. Tai bus visoje apylinkėje svarbios laidotuvės, o Brioni per jas demonstruojamas išdidus uždarumas liudys jos širdyje atsivėrusią sielvartingą tuštumą. Prie jos prisiartinančios ir užuojautos žodžius murmančios draugės ir draugai bus sukrėsti jos sielvarto masto. Mergaitė regėjo save stovinčią didelėje arenoje vidury koliziejaus. Į ją žvelgia ne tik dabar pažįstami žmonės, bet ir tie, kuriuos ji pažinos kada nors ateityje. Aplinkui — visi su jos gyvenimu susiję žmonės, susirinkę pagerbti jos netekties valandą. O štai šventorius, vadinamasis „senelių kampas“. Ji, Leonas ir Sesilija stovi apsikabinę lyg amžiams aukštoje žolėje prie naujo paminklinio akmens, ir vėl visų stebimi. Šis procesas turi turėti liudytojus. Nuo įsivaizduojamos visų susirinkusiųjų užuojautos jos akys sudrėko.

Brioni galėtų įeiti į vidų ir prisiglaudusi prie motinos jai pasipasakoti apie tai, ką šiandien patyrė. Jeigu taip būtų ir padariusi, būtų išvengusi nusikaltimo. Neįvyktų be galo daug kas — iš tikrųjų būtų neįvykę nieko, ir viską sušvelninanti laiko ranka šį vakarą būtų pavertusi vargiai prisimenamu tarp daugelio kitų panašių: vakaras, kai dvynukai buvo pabėgę iš namų. Ar tai buvo trisdešimt ketvirtaisiais, penktaisiais ar šeštaisiais? Tačiau neskatinama jokios ypatingos priežasties, vien iš malonumo būti lauke taip vėlai ir ypatingos atsakomybės neužkraunančio įsipareigojimo ieškoti dingusių dvynukų, ji nusprendė eiti šalin. Tačiau neatsargiai pasisukus, petys užkliudė vieną iš atdarų prancūziškų langų, ir šis užsitrenkė. Garsas buvo skardus — sakinga pušis į kietmedį — ir nuskambėjo kaip priekaištas. Jeigu liks čia stovėti, jai teks aiškintis, todėl skubiai nutipeno į tamsą takeliu, grįstu akmenimis, kurių tarpuose žėlė aromatingos žolelės. Pasiekusi pievelę, įsiterpusią tarp rožių lysvių, ji suprato, kad dabar galima bėgti beveik be garso, todėl taip ir padarė. Netrukus, apsukusi namą ratu, mergaitė atsidūrė netoli pagrindinio įėjimo, kieme ant žvyro, kurį tądien jau ne kartą mindė jos basos kojos.

Čia ji sulėtino žingsnį ir įvažiavimo keliuku pasuko tiltelio link. Taigi, galima sakyti, vėl atsidūrė paieškos pradžios taške. Pagalvojo, kad turėtų jau kur nors išvysti kitus ieškotojus ar bent išgirsti jų šūksnius. Tačiau nieko nebuvo girdėti nei matyti. Šen bei ten išsimėtę tamsūs išsišakojusių medžių siluetai jai kėlė nerimą. Yra kas jos nekenčia, šitai turi atsiminti, kaip ir tai, kad tas žmogus yra neprognozuojamas ir pasirengęs smurtui. Leonas, Sesilija ir Polas Maršalas dabar tikriausiai bus gana toli nuo čia. Kiekvienas iš artimiausių medžių ar bent jau jų kamienų jai kažkuo priminė žmogų. O gal tokį įspūdį darė tai, kad už kiekvieno iš jų teoriškai galėjo slėptis žmogus. Ji nebūtų galėjusi įžiūrėti netgi žmogaus, stovinčio šiapus medžio kamieno. Pirmą kartą dėmesį atkreipė tai, kad medžių viršūnes šiurena vėjelis, ir šis pažįstamas garsas dabar ją trikdė. Jusles dirgino milijonai įvairių dirgiklių. Kai trumpas vėjelio šuoras nušlamėjo medžių viršūnėmis tolyn, jai pasirodė, kad tolyn nuo jos nužingsniuoja milžiniška gyva būtybė. Brioni sustojo ir suabejojo, ar jai užteks drąsos žengti ant tiltelio, jį pereiti ir statoku šlaitu nusileisti prie salos šventyklos. Juolab kad tikimybė ten surasti berniukus maža — tai, kad jie galėtų ten slėptis, tebuvo miglota jos spėlionė. Skirtingai nei suaugusieji, ji neturėjo prožektoriaus. Iš jos nieko nesitikima, juk suaugusiųjų akyse galų gale ji irgi tik vaikas. Realus pavojus dvynukams tikrai negresia.

Brioni stovėjo ant žvyro kokią minutę ar dvi, nei pakankamai įsibaiminusi, kad pasuktų atgal, nei tiek drąsi, kad žengtų pirmyn. Ji galėtų grįžti pas motiną ir palaikyti jai draugiją svetainėje. Galėtų pasirinkti saugesnį maršrutą — keliuku iki tos vietos, kur prasideda medžiai, ir atgal, taip savo ir kitų akyse išsaugodama rimtos ieškotojos įvaizdį. Tačiau, prisiminusi, kad ši diena ženklina jos vaikystės pabaigą ir ji nūnai yra nebe vaikų pasaulio siužeto dalyvė, Brioni nusprendė pasirodyti šio virsmo verta ir ryžosi žengti pirmyn bei pereiti tiltelį. Po juo, akmeninėje arkoje, sušvilpė vėjo šuoras, sušlamėjo pakrantės viksvos. Pasigirdo ir bemat nutilo anties sparnų plakimas į vandenį. Tai kasdieniniai garsai, kuriuos sustiprino tamsa ir įtampa. Tamsa yra niekas — nei medžiaga, nei būtybė, tai tik šviesos nebuvimas. Tiltelis veda į dirbtinę salą dirbtinio ežerėlio viduryje ir niekur daugiau. Ji egzistuoja jau beveik du šimtus metų, o iš aplinkinių teritorijų ją kuo nors išskiria nebent tiktai nuošalumas. Ši sala jai priklauso daugiau nei kam nors kitam. Ji vienintelė kartais ją aplanko. Kitiems tai tik koridorius, vedantis iš namų ir į namus, tiltelis tarp dviejų kitų, detalė, tokia įprasta, kad beveik nepastebima. Be jos, čia dukart per metus apsilanko tik Hardmanas su sūnumi — nupjauti žolės aplink šventyklą. Buvo užklydęs ir vienas kitas valkata. Kartkartėmis siauroje žolėmis užžėlusioje pakrantėje mėgsta apsistoti migruojančios žąsys. O šiaip jau tai vieniša triušių, vandens paukščių bei žiurkių karalystė.

Tad jos užduotis paprasta — nusileisti prie kranto ir žolėmis apaugusia laukyme nueiti iki šventyklos. Tačiau mergaitei buvo kažko nedrąsu ir ji baikščiai žvelgė į šventyklą, nesiryždama šūktelėti dvynukų vardais. Niekuo nepasižymintis pastato prieangis buvo šviesesnis ir bolavo tamsoje. Kai ji pažvelgė tiesiai į jį, tas baltumas ištirpo ir prieangis pasidarė beveik nematomas. Iki jo buvo koks šimtas pėdų, o artėliau, žole apaugusios laukymės centre, tamsavo kažkoks krūmas, kurio ji negalėjo prisiminti. Tiksliau, jos atmintyje jis buvo arčiau vandens. Medžiai atrodė taip pat kažkokie ne tokie — ąžuolo kamienas pernelyg išpūstas lyg svogūnas, guoba pernelyg išdarkytomis šakomis, ir savo kitoniškumu jie atrodė lyg sudarę keistą suokalbį. Kai Brioni ištiesė ranką ir atsirėmė į tiltelio parapetą, ją privertė krūptelėti šaižus ir nemalonus anties klyksmas, beveik žmogiškas žemėjančio tono atodūsis. Nuo ryžtingo žingsnio pirmyn, be abejo, ją sulaikė tik šlaito statuma ir mintis, kad juo keberiotis bus nelengva, ir dar supratimas, jog vargu ar ką čia ras. Tačiau ji jau buvo priėmusi sprendimą. Apsisukusi atbula nusileido žemyn, stengdamasi neparkristi tarp žolės kupstų, ir apačioje stabtelėjo tik tam, kad į suknelę nusivalytų rankas.

Tuomet nužingsniavo tiesiai šventyklos link. Nuėjusi kokius septynis ar aštuonis žingsnius, jau ketino šūktelėti dvynukus, bet tuo metu krūmas, esantis tiesiai jos kelyje — tas pats, kuris, jos nuomone, turėjo būti arčiau vandens — ėmė kilti, svyruoti, o galiausiai tapo dvišakas. Jo pavidalas keitėsi labai sudėtingu būdu, plonėdamas ties pagrindu, o vertikalioji kolona augo, kol pasiekė penkių ar šešių pėdų aukštį. Brioni sustotų akimirksniu, jei nebūtų tokia įsitikinusi, jog tai viso labo tik krūmas ir kad tai, ką ji mato, tėra žvilgsnio kampo kaitos ir tamsos žaismas. Dar po sekundės ar dviejų, nužengusi porą žingsnių, ji suprato, kad yra kitaip. Tiktai tuomet sustojo. Vertikalusis pavidalas buvo žmogus, kuris dabar gręžėsi nuo jos ir ėmė sparčiai tolti, nykdamas juodame medžių fone. Tačiau ant žemės dar kažkas liko gulėti, ir tai buvo taip pat žmogus, kuris taip pat ėmė keisti savo padėtį — atsisėdo ir pašaukė ją vardu: