Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jie išbuvo nejudėdami tylios palaimos būsenoje maždaug pusę minutės. Kad tai tęstųsi ilgiau, reikėtų būti įvaldžius kokį nepaprastą tantrinį meną. Vėl ėmė mylėtis, bet tai vyko prie bibliotekos lentynų stovų, kurie girgždėjo su kiekvienu jų krustelėjimu. Tokiu metu įprasta įsivaizduoti, kad esi kažkokioje atokioje idiliškoje vietoje. Robis regėjo save žingsniuojantį per akmenėlius aukšta apskrita kalno viršūne, esančia tarp dviejų dar aukštesnių. Jo nuotaika buvo rami ir palaiminga, jautėsi turįs pakankamai laiko neskubėdamas paeiti iki uolėto skardžio ir dirstelėti žemyn nuo beveik vertikalios sienos, o tuomet jam kilo nenumaldomas noras nerti žemyn į apačioje tvyrančią vaiskią erdvę. Vis dėlto jis buvo šio pasaulio žmogus ir rado savyje jėgų pasitraukti nuo skardžio ir luktelėti. Tai buvo nelengva, nes didžiulė jėga traukė atgal ir šiai traukai reikėjo priešintis. Kol negalvojo apie skardį, tol nebuvo ir pagundos prie jo artintis. Vaikinas vertė save galvoti apie įprasčiausius dalykus, kuriuos tik galėjo prisiminti — batų tepalą, paraiškos formą, drėgną rankšluostį ant savo miegamojo grindų, apverstą šiukšlių dėžės dangtį, prilytą per kokį colį vandens, nepilną apskritimą, paliktą arbatos puodelį ant vienos iš jo Hausmano poemų viršelio. Visą šią kruopščią apžvalgą nutraukė jos balsas. Mergina jį šaukė vardu, ragino atsibusti iš savo vizijų, kažką kuždėdama jam į ausį. Žinoma. Jie šoks kartu. Robis dabar su ja, jiedu abu žvelgia į prarają ir mato, kaip žemyn krintantis skardis skrodžia baltų debesų juostą. Ranka rankoje, jie ners žemyn ir lyg paukščiai nuskries vaiskiomis erdvėmis. Tačiau ji vis kartojo ir kartojo tą pačią frazę, kol galiausiai šie žodžiai pasiekė jo ausis:

— Kažkas įėjo į kambarį.

Robis atmerkė akis. Taip, jie yra namų bibliotekoje, aplinkui tvyro visiška tyla. Jis dėvi savo geriausią eilutę. Sugrįžti jam pavyko gana lengvai. Įsiręždamas pažvelgė per petį ir tepamatė tik blausiai apšviestą stalelį, tarytum sapno prisiminimą. Iš tos vietos lentynų stovų kampe, kur jiedu stovėjo, durų nebuvo matyti. Negirdėti ir jokio garso, nieko. Ji apsiriko, vaikinas troško, kad ji būtų apsirikusi, taip, ji, aišku, apsiriko. Vėl atsigręžė į Si, ketindamas jai tai pasakyti, bet toji stipriai spustelėjo jam ranką, ir jis vėl atsigręžė. Iš už lentynų lėtai išniro Brioni siluetas. Sustojusi prie stalelio, ji juos pamatė. Kvailai ten stypsodama, žvelgė į juos, plaštakas užsidėjusi ant strėnų kaip banditas veiksmo filme. Šiuo traukimosi momentu vaikinas suprato, kad iki šiol dar niekam gyvenime nebuvo jautęs tokios neapykantos. Tas jį naujai užplūdęs jausmas buvo toks pat grynas kaip meilė, bet beaistris ir aiškiai suvokiamas. Jame nebuvo nieko asmeniška, nes lygiai taip pat jis būtų neapkentęs bet kurio kito, užėjusio į kambarį šią akimirką. Svetainėje ir terasoje valgoma ir geriama, ir Brioni šiuo metu turėjo būti būtent ten — su savo motina, dievinamuoju broliu ir mažaisiais pusbroliais. Nebuvo jokios paaiškinamos priežasties, kodėl ji dabar atsidūrė bibliotekoje, išskyrus vieną — mergiotė sąmoningai norėjo jį surasti ir neleisti paimti tai, kas jam priklauso. Vaizduotėje Robis aiškiai pamatė, kaip tai įvyko: ji atplėšė jo laišką, perskaitė ir juo pasišlykštėjo, o kartu pasijuto išduota, apgauta, išnaudojama. Ji čia atėjo ieškodama sesers — be abejo, vedama kilnios pareigos ją apginti ar įspėti. Be abejo, iš anapus uždarų bibliotekos durų ji išgirdo kažkokį garsą. Skatinama savo nesusivokimo, kvailų vaizdinių ir mergaitiško uolumo, įėjo į vidų, kad nutrauktų tai, kas ten vyko. Ir vargu ar reikėjo tai daryti — po keleto akimirkų jie būtų savo valia atsiskyrę vienas nuo kito. Dabar abu lyg niekur nieko lygino savo drabužius. Baigta.

Pagrindinio patiekalo lėkštės jau seniai nurinktos, ir Betė jau buvo išdėliojusi pudingo porcijas. Ar tai jo iškreipta vaizduotė, ar jos piktavališkas ketinimas, bet suaugusiųjų porcijos atrodė dvigubai didesnės nei vaikų. Leonas pilstė jau trečiąjį „Barsako“ butelį. Jis buvo nusivilkęs švarką, tuo suteikdamas progą kitiems dviem vyriškiams padaryti tą patį. Girdėjosi švelnus barbenimas į langų stiklus — tai nakties vabzdžiai beatodairiškai veržėsi į šviesą, sklindančią pro langus. Ponia Teilis šluostėsi veidą nosinaite ir meiliai žvelgė į dvynukus. Pjeras kažką kuždėjo Džeksonui į ausį.

— Jokių paslapčių prie vakarienės stalo, berniukai. Mums visiems įdomu žinoti, apie ką jūs kalbatės, jei neprieštaraujate.

Džeksonas, įgaliotasis atstovas, sunkiai nurijo seiles. Jo brolis spoksojo sau į sterblę.

— Mes norėtume išeiti, teta Emilija. Ar galėtume nueiti į tualetą?

— Be abejo. Ne galėtumėte, o galite. Ir nebūtina taip tiksliai nurodyti, kur ketinate eiti.

Dvynukai bemat nuslydo nuo savo kėdžių. Kai jie atsidūrė prie durų, Brioni suspigo ir parodė į juos.

— Mano kojinės! Jie apsimovę mano kojines su žemuogėmis!

Berniukai sustojo ir atsisuko. Tetai jie atrodė susigėdę iki pat ausų. Brioni įniršusi jau pusiau stovėjo. Robis spėjo, kad susikaupęs mergaitės emocijų debesis paprasčiausiai rado kur išsilieti.

— Jūs nuėjote į mano kambarį ir paėmėte jas iš stalčiaus.

Sesilija prašneko tik antrą kartą per visą buvimo už stalo laiką. Ji taip pat davė valią savo viduje glūdintiems jausmams.

— Užsičiaupk, dėl Dievo meilės! Iš tiesų, tu elgiesi kaip aikštinga maža primadona. Berniukai paprasčiausiai neturėjo švarių kojinių, tai aš paėmiau dvi poras tavųjų.

Brioni apstulbusi žiūrėjo į ją. Ją užsipuolė ir pažemino ta, kurią ji tenorėjo apsaugoti ir apginti. Džeksonas ir Pjeras vis dar stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į tetą, kuri galiausiai leido jiems eiti atlaidžiai kryptelėdama galva į šalį ir vos linktelėdama. Išeidami jiedu uždarė kambario duris perdėtai, netgi demonstratyviai rūpestingai, ir tą akimirką, kai paleido durų rankeną, Emilija paėmė nuo stalo šaukštelį, ir visa kompanija pasekė jos pavyzdžiu.

— Galėtumei būti ir ne tokia griežta seseriai, — taikiai pasakė Emilija.

Kai Sesilija grįžtelėjo į motiną, Robis užuodė pažastų prakaito kvapą, kuris jam priminė šviežiai nupjautos žolės aromatą. Greitai jie išeis iš svetainės ir vėl paliks vienudu. Jis trumpam užsimerkė. Priešais stovėjo dviejų pintų ąsotis su saldžiu kremu, ir jis nustebo, jog užtenka jėgos jį pakelti.

— Atleiskite, Emilija. Bet ji visą dieną buvo linkusi viršyti sau leistinas ribas.

— Labai keista tai girdėti iš tavęs, — su suaugusiems būdingu rimtumu prašneko Brioni.

— Kuria prasme?

Robis žinojo, kad šio klausimo geriau nereikėjo klausti. Šiuo savo gyvenimo momentu Brioni gyvena pakibusi tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių, kuriuos skiriančią ribą ji gali bet kuria kryptimi spontaniškai kirsti daug kartų per dieną. Šią akimirką Brioni būtų mažiau pavojinga likdama paprasčiausia pasipiktinusi maža mergaitė.

Iš esmės Brioni ir pati gerai nenutuokė, ką ji nori pasakyti, bet Robis negalėjo to žinoti, todėl jis pasistengė kuo skubiau pakeisti pokalbio temą. Pasisuko į kairėje sėdinčią Lolą ir garsiai, aiškiai norėdamas, kad jį girdėtų visi susirinkusieji, pagyrė:

— Jie puikūs vaikinukai, tie tavo broliukai.

— Cha! — barbariškai įkišo trigrašį Brioni, neleisdama prabilti pusseserei. — Tai rodo, kiek mažai jūs žinote.

Emilija padėjo šaukštelį.

— Brangioji, jei tai tęsis ir toliau, būsiu priversta paprašyti, kad paliktumei stalą.