Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Dar prieš pusvalandį apskritai nebuvo jokios vilties. Paskui, kai Brioni išnyko namo tarpduryje su jo laišku, jis ir toliau mašinaliai žingsniavo pirmyn, kovodamas su pagunda apsisukti ir grįžti namo. Netgi pasiekus pagrindinį įėjimą, dvejonės neapleido, ir keletą minučių jis stoviniavo po priedurio žibintu ir vieniša ištikimai į jį besidaužančia naktine peteliške, mėgindamas pasirinkti mažesnę iš dviejų didelių blogybių: ar eiti į vidų, drąsiai pasitikti Sesilijos pyktį ir panieką, pateikti pasiaiškinimą, kuris, žinoma, bus atmestas, o jis pats išvarytas lauk (nepakeliamas pažeminimas), ar paprasčiausiai drožti namo netarus nė žodžio ir paliekant Sesiliją manyti, kad laiško tekstas atitinka jo ketinimus, paskui kankintis visą naktį, o po jos ir kitas dienas bei naktis, nieko nežinant apie jos reakciją — tai atrodė dar labiau nepakeliama. Ir beprasmiška. Robis dar kartą permąstė šiuos du pasirinkimo variantus, ir pirmasis vėl pasirodė patrauklesnis. Vadinasi, kitos išeities nėra — turi su ja pasikalbėti. Jis pakėlė ranką prie skambučio mygtuko. Tačiau net ir paskutinę akimirką neapleido pagunda viską mesti ir nešdintis šalin. Juk savo studijoje galėtų ramiai parašyti atsiprašymo laišką. Bailys! Piršto galiuku jis jautė vėsų mygtuko porcelianą ir, nelaukdamas užplūstančių naujų prieštaravimų, prisiversdamas jį spustelėjo. Tada žengtelėjo žingsnį atgal, jausdamasis kaip savižudis, ką tik prarijęs mirtinų nuodų tabletę — nelieka nieko kito, tik laukti. Viduje pasigirdo žingsniai, melodingas moteriškų batelių kaukšėjimas į keramines prieškambario menės plyteles.

Kai Sesilija atidarė duris, jos rankoje jis išvydo sulankstytą savo laišką. Keletą sekundžių jiedu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Visą laiką jausdamas didelę įtampą, jis nebuvo apmąstęs, ką sakys. Tegalvojo tik apie tai, kad tikrovėje ji yra dar nuostabesnė nei jo fantazijose. Šilkinė merginos suknelė, atrodė, išgarbina ir pabrėžia kiekvieną jos liauno kūno išlinkį. Tačiau mažos goslios lūpos buvo kietai suspaustos — nepasitenkinimo, o gal ir pasibjaurėjimo ženklas. Iš vidaus sklindančios šviesos žilpino jam akis, todėl buvo sunku įvertinti visus jos išraiškos niuansus.

— Si, tai buvo klaida, — galiausiai pasakė jis.

— Klaida?

Iš anapus koridoriaus jį pasiekė pro atviras svetainės duris sklindantys balsai. Leono, paskui Maršalo. Galimas daiktas, baimė, jog pasirodys kas nors trečias, paskatino ją žengti žingsnį atgal ir plačiau praverti duris. Jis nusekė paskui Si per prieškambario menę iki bibliotekos, kuri skendėjo tamsoje, ir, stabtelėjęs prie durų, palaukė, kol mergina apgraibomis surado stalinę lempelę. Šiai nušvitus, įėjo į vidų ir uždarė bibliotekos duris sau už nugaros, mažai abejodamas dėl to, jog po keleto minučių kiūtins naktyje per parką atgal į savo trobelę.

— Tai ne ta laiško versija, kurią ketinau tau nusiųsti.

— Taip.

— Aš į voką įdėjau ne tą popieriaus lapą.

— Taip.

Šie griežti ir sausi atsakymai nepadėjo perprasti jos nuotaikų, o veido išraiškos jis ir dabar gerai neįžvelgė. Si lėtai nužingsniavo tarp lentynų stovų, išrikiuotų anapus stalelio su lempele. Jis taip pat žengė gilyn į kambarį, ne sekdamas jai iš paskos, o paprasčiausiai norėdamas, kad ji per daug nenutoltų. Mergina galėjo jį pasiųsti lauk nuo pagrindinio įėjimo, o jeigu jau atsidūrė čia, vadinasi, jam suteikta galimybė prieš išeinant pasiaiškinti.

— Jį perskaitė Brioni, — pasakė Sesilija.

— O Dieve! Aš labai apgailestauju.

Ketino jai išpažinti akimirksnio emocijų antplūdį, kuris ir paskatino jį pažeisti nusistovėjusius elgesio ir bendravimo kanonus, ketino teisintis, jog šią pastabą sukėlė neseniai perskaityta knyga „Damos Šaterli meilužis“, kurią nusipirko iš po prekystalio Sohe2. Tačiau tai, kad sudarė galimybę laišką perskaityti niekuo dėtam vaikui, jo kaltę darė nepateisinamą. Malti banalius pasiteisinimus apie jausmų antplūdžius dabar būtų kvaila. Todėl jis tepajėgė pakuždomis kartoti:

— Aš labai apgailestauju...

Ji traukėsi toliau, traukėsi į kampą, į gilesnį šešėlį. Nors ir spėdamas, jog ji traukiasi nuo jo, vis dėlto žengtelėjo dar porą žingsnių artyn.

— Tai buvo visiška kvailystė. Tu neturėjai perskaityti to laiško. Nė vienas neturėjo.

Si vis dar traukėsi. Viena alkūnė buvo uždėta ant lentynos ir, atrodo, šliaužė jos pakraščiu, lyg ieškodama plyšio išnykti tarp knygų. Jis išgirdo švelnų drėgną atodūsį, primenantį tą, kai žmogus nori kažką pasakyti ir liežuvis tarsi atsikabina nuo burnos ertmės viršaus. Tačiau ji taip nieko ir nepasakė. Tik tuomet jam pirmą sykį dingtelėjo į galvą, kad ji, galimas daiktas, ne traukiasi, bet paprasčiausiai stengiasi jį nuvilioti giliau į kambario prietemą. Nuo tos akimirkos, kai paspaudė skambučio mygtuką, jis žinojo, kad neturi ko prarasti. Tad lėtai žingsniavo paskui besitraukiančią Sesiliją, kol ši atsidūrė dviejų susiduriančių lentynų stovų kampe. Ten jai beliko sustoti ir stebėti, kaip jis artinasi. Jis sustojo, kai juos teskyrė mažiau nei keturios pėdos. Buvo pakankamai arti jos ir kambaryje pakako šviesos pamatyti, jog Si netoli ašarų ir aiškiai nori kažką pasakyti. Tačiau tą akimirką tai jai buvo per sunku, tad tik papurtė galvą, tuo parodydama, kad jis palauktų. Pasukusi veidą į šalį, ji sudėjo savo plaštakas stogeliu ir, uždengusi juo nosį bei burną, pirštų galiukus prispaudė prie akių kampučių.

Pagaliau suėmusi save į rankas, tarė:

— Tai buvo galima suprasti jau ne vieną savaitę... — Jai vėl užgniaužė gerklę ir turėjo padaryti pauzę. Robiui akimirksniu dingtelėjo į galvą spėjimas to, ką Si norėtų pasakyti, bet pasistengė išbrukti šią mintį sau iš galvos. Giliai atsikvėpusi ji tęsė, šį sykį labiau susikaupusi: — Galimas daiktas, netgi mėnesius. Nežinau. Bet šiandien... visą dieną viskas vyko keistai. Turiu omenyje, man viskas atrodo keistai, lyg viską matyčiau pirmą kartą. Viskas atrodo kitaip — per aštru, per tikra. Netgi mano rankos man atrodo kitokios. Anksčiau atrodydavo, kad stebiu įvykius, kurie jau įvyko seniai seniai praeityje. Ir visą dieną niršau ant tavęs — ir ant savęs. Galvojau, jog būčiau laimingiausia, jei niekuomet tavęs nematyčiau ir negirdėčiau. Maniau, štai tu išvyksi studijuoti į medicinos universitetą, ir aš būsiu laiminga. Buvau ant tavęs tokia supykusi. Toks yra mano būdas nematyti tikrovės. Beje, gana patogus. — Ji nusijuokė trumpu įtemptu juoku.

— Tikrai? — paklausė jis.

Iki tol jos žvilgsnis buvo nukreiptas žemyn. Vėl prabildama pakėlė akis ir pažvelgė į jį. Jis išvydo, kaip blyksteli jos akių baltymai.

— Tu tai žinai seniau nei aš. Kažkas atsitiko, ar ne? Ir tu tai žinojai seniau nei aš. Tai panašu į buvimą šalia kažko tokio didžiulio, kad netgi negali to pamatyti. Netgi dabar nesu įsitikinusi, jog tai matau. Bet žinau, kad tai yra.

Ji vėl pažvelgė žemyn, o jis tylėjo ir laukė.

— Žinau, kad tai yra, nes tai vertė mane elgtis kaip beprotę. Ir tave, suprantama... Tačiau taip, kaip šį rytą, aš nesielgiau niekuomet anksčiau. Paskui taip niršau dėl viso šito. Netgi tuo metu, kai tai vyko. Kalbėjau sau, jog įdaviau tau į rankas ginklą, kurį gali panaudoti prieš mane. Vėliau, vakare, kai ėmiau viską suprasti, pagalvojau: na, kaip aš galėjau šitaip nepažinti savęs? Kaip galėjau būti tokia kvaila? — Ji trumpam stabtelėjo, apimta staiga dingtelėjusios nemalonios minties. — Tu juk žinai, apie ką aš kalbu. Pasakyk man, kad žinai.

Jis žengė žingsnį arčiau.