Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Būtent šios mintys apie tėvą kaustė jos žingsnius einant pro bibliotekos duris, kurios, kaip retai kada, buvo uždarytos. Ties durimis ji trumpam stabtelėjo ir vėl įsiklausė. Iš virtuvės ataidėjo metalo cinktelėjimas į porcelianą, iš svetainės sklido švelni motinos šneka, o artėliau pasigirdo aukštas ir skardus vieno iš dvynukų balsas:

— Ta raidė turi būti tariama kaip „1“...

— Man tai nerūpi, — ataidėjo jo brolio balsas. — Įdėk jį į voką.

Tuomet anapus bibliotekos durų pasigirdo krebždesys, paskui — dunkstelėjimas ir murmesys, nesuprasi — vyro ar moters. Spausdama žemyn varinę svetainės rankeną, Brioni nežinojo, ką išvys už durų. Tačiau ji matė Robio laišką ir sau paskyrė sesers gynėjos vaidmenį, todėl buvo pasiruošusi viskam. Be to, prisiminė pusseserės patarimą, jog reikia elgtis natūraliai: turi atrodyti, jog tai, ką sužinojo iš laiško, ji jau žinojo ar bent jau nuspėjo anksčiau.

Atidariusi duris ir įžengusi į vidų, keletą akimirkų ji apskritai nieko neįžiūrėjo. Vienintelis šviesos šaltinis — stalinė lempelė žaliu gaubtu, apšviečianti ne ką daugiau nei stalelis gerai išdirbtos odos paviršiumi, ant kurio ji ir stovėjo. Žengusi dar keletą žingsnių, pamatė juos — du tamsius pavidalus tolimajame kampe. Nors jie nejudėjo, mergaitės galvą žaibiškai perskrodė mintis, kad įžengdama į biblioteką ji nutraukė ataką, įsikišo į grumtynes. Scena taip puikiai įkūnijo jos blogiausius spėjimus, kad mergaitė iš pradžių pagalvojo, jog šis vaizdinys — tai tik įaudrintos vaizduotės paryškintas jos pačios šešėlių žaismas ant knygų prikimštų lentynų. Bet ši iliuzija ar viltis bemat išsisklaidė, vos tiktai akys įprato prie prieblandos. Nė viena iš dviejų figūrų nejudėjo. Brioni žvelgė pro Robio petį į siaubo apimtos sesers akis. Jis atsigręžęs taip pat žvelgė į įsibrovėlę, bet neleido Sesilijai pajudėti iš vietos. Buvo prirėmęs ją savo kūnu kaip tik toje vietoje, kur du lentynų stovai susitinka stačiu kampu, ir pakėlęs jos suknelę aukščiau kelio. Kairiąja ranka jis laikė apkabinęs jos kaklą ir pirštais buvo įsikirtęs į jos plaukus, o dešiniąja spaudė nutvėręs jos ranką, iškeltą, aišku, protesto ar savigynos dėlei.

Jis atrodė toks didžiulis ir laukinis, o Sesilija su apnuogintais pečiais ir plonutėmis rankomis tokia trapi, kad Brioni, nė neįsivaizduodama, kaip ji gali jam pasipriešinti ir ką padaryti, žengė jų link. Ji norėjo šaukti, bet niekaip negalėjo atgauti kvapo, o liežuvis buvo sunkus ir sustingęs. Robis taip pat judėjo, stengdamasis savo kūnu užstoti Sesiliją nuo Brioni žvilgsnio. Tuomet Sesilija pasimuistė, ir jis ją paleido. Brioni sustojo ir pašaukė seserį vardu. Tačiau Sesilija praėjo pro ją kaip pro akmenį ir jos veide neatsispindėjo nei palengvėjimas, nei dėkingumas seseriai. Jis buvo bejausmis, beveik kupinas ramybės. Eidama durų link, ji žvelgė tiesiai į jas. Po kelių akimirkų ji išėjo ir paliko Brioni vieną su juo. Jis taip pat vengė pažvelgti Brioni į akis. Žiūrėdamas kažkur į kampą, lygino savo švarką ir taisėsi kaklaraištį. Sunerimusi ji žengė žingsnį atgal, bet Robis nerodė jokių agresijos ženklų ir netgi nepakėlė į ją akių. Tuomet Brioni apsisuko ir išbėgo iš kambario ieškoti Sesilijos. Tačiau koridorius buvo tuščias, ir neaišku, kur link nuėjo sesuo. 11

Nepaisant to, kad į ištirpdyto šokolado, kiaušinių trynių, kokoso pieno, romo, džino, trintų bananų ir cukraus glajaus mišinį įmaišyta šviežių smulkintų mėtų lapelių, kokteilis nebuvo itin gaivus. Apetitas, jau ir taip apmalšęs vakaro karštyje, slopo ir toliau. Beveik visiems suaugusiesiems, įeinantiems į tvankią svetainę, kepsnio ar net keptos mėsos su salotomis perspektyva kėlė vos ne šleikštulį. Visi būtų laimingi galėdami pasitenkinti stikline vėsaus vandens. Tačiau vanduo prieinamas tik vaikams, o suaugusieji turėjo gaivintis kambario temperatūros desertiniu vynu. Ant stalo stovėjo trys atkimšti buteliai — nesant Džeko Teiliso, jo vaidmenį organizuojant tostus dažniausiai atlikdavo Betė. Nė viena iš trijų orlaidžių nebuvo atidaryta, nes jų rėmai jau seniai susiklaipę ir nesidarinėjo. Todėl ateinančius svečius pasitikdavo aromatas įkaitusių dulkių, kylančių nuo persiško kilimo. Vienintelė paguoda ta, kad jūros gėrybių pardavėjo furgonas, gabenantis pirmąjį patiekalą — krabus, sugedo kažkur pakeliui.

Tvankumos įspūdį dar stiprino tamsūs apmušalai, dengiantys ne tik sienas, bet ir lubas, bei vienintelis kambario piešinys — didžiulė drobė virš židinio, nekūrento nuo pat jo įrengimo: per klaidą achitektūriniuose brėžiniuose šiam židiniui nenumatyta jokio dūmtraukio ar kamino. Tai buvo senovinio stiliaus paveikslas, vaizduojantis aristokratišką šeimą — tėvai, dvi paauglės mergaitės ir kūdikis, visi subtiliomis plonomis lūpomis, visi blyškūs kaip vaiduokliai — irgi blyškaus toskaniško peizažo fone. Niekas nežinojo, kas tie paveiksle vaizduojami žmonės. Matyt, Haris Teilisas, pirkdamas šį paveikslą, nusprendė, jog rūmų bei svetainės interjerui jis suteiks išraiškingumo ir solidumo.

Emilija atsistojo stalo gale, skirstydama į vietas besirenkančius namiškius ir svečius. Leoną ji pasisodino iš dešinės, o Polą Maršalą — iš kairės. Į dešinę nuo Leono buvo pasodinta Brioni ir dvynukai, o kairėje nuo Maršalo — Sesilija, Robis ir Lola. Robis kurį laiką stovėjo už savo kėdės, įsitvėręs rankomis į jos atkaltę ir stebėdamasis, kad nė vienas negirdi pašėlusio jo širdies plakimo ar bent jau neišsiduoda jį girdįs.

Jam pavyko išsisukti nuo kokteilio, bet apetito vis viena neturėjo. Stovėjo kiek nusigręžęs nuo Sesilijos, o kai visi susėdo į savo vietas, su palengvėjimu atsiduso, supratęs, jog artimiausi jo kaimynai kitapus stalo bus dvynukai.

Motinai linktelėjus galvą, Leonas sumurmėjo trumpą padėkos maldą už tas Dievo dovanas, kurios buvo išdėliotos ant stalo — „Amen“ atstojo prie jo prislenkamų kėdžių girgždesys. Tylą, kuri įsivyravo po to, kai visi įsitaisė savo vietose ir išlankstė servetėles, būtų galėjęs lengvai išsklaidyti Džekas Teilisas, papostringaudamas kokia nors mažai kam įdomia tema, kol Betė apeina stalą ir išdalija kepsnius. O dabar valgytojai persimesdavo vienu kitu žodeliu su Bete, kuri neužmiršdavo kiekvieno pakalbinti, skrebindama žnyplėmis po sidabrinį padėklą. Ką gi beliko daryti, jeigu be šių trumpų šnektelėjimų kambaryje tvyrotų mirtina tyla? Emilija Teilis niekuomet nesugebėjo sakyti trumpų prakalbų ir dėl to pernelyg nesikrimto. Leonas, visiškai pasinėręs į savo mintis, sėdėjo atsilošęs į kėdės atkaltę, laikydamas rankoje vyno butelį ir studijuodamas jo etiketę. Sesilija tebegyveno prieš dešimt minučių vykusiais dalykais ir taip pat neįstengė suregzti nė vieno sakinio. Robis buvo pratęs prie tokių pobūvių ir galėtų tarti žodį, bet jis taip pat buvo akivaizdžiai susijaudinęs. Jo dėmesys buvo sutelktas į nuogas šalia sėdinčios Sesilijos rankas — juste juto nuo jos sklindantį karštį. Ignoruoti ir piktą į jį įsmeigtą beveik priešais sėdinčios Brioni žvilgsnį taip pat reikalavo nemenkų pastangų. Ir netgi jei būtų manoma, kad pokalbio temą dera pradėti vaikams, šie taip pat vargu ar tai įstengtų: Brioni tegalėjo galvoti tik apie tai, ką patyrė pastaruoju metu, Lolą slėgė šokas dėl patirtos fizinės agresijos ir begalė prieštaringų emocijų, o dvynukai buvo įsitraukę į kažkokio plano aptarinėjimą.

Daugiau nei tris minutes trukusią alsią tylą pagaliau nutraukė Polas Maršalas. Jis patraukė savo kėdę atgal, kad pro Sesilijos galvą galėtų kreiptis į Robį.