Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Kas atsitiko, Si?

— Nieko. Visiškai nieko.

— Tu tikrai turėtumei atvykti paviešėti pas mane ir pasižvalgyti po miestą.

Ant terasos sujudėjo figūra. Svetainėje tuo metu įsižiebė šviesos. Tai buvo Brioni. Ji šūktelėjo vardais brolį ir seserį.

— Mes čia, — atsiliepė Leonas.

— Grįžkime į vidų, — pasakė Sesilija, ir, dar laikydamiesi už rankų, jiedu pasuko namo link. Eidama pro rožyną, ji pagalvojo, ar tikrai norėjusi kažką konkretaus jam pasakyti. Išsipasakoti apie šio ryto įvykius vis viena nebūtų pajėgusi.

— Labai norėčiau apsilankyti mieste, — tarė, bet netgi sakydama šiuos žodžius, jautė savotišką pasišlykštėjimą mintyse regėdama save kraunančią lagaminą ir skubančią į geležinkelio stotį. Galbūt visai nė nenori į tą miestą, bet pakartojo frazę dar kartą, stengdamasi, kad ji nuskambėtų kiek įtikinamiau.

— Labai, labai norėčiau atvažiuoti.

Brioni laukė terasoje, nekantraudama pasitikti brolį. Kažkas kreipėsi į ją iš svetainės ir ji per petį kažką atsakė. Artindamiesi Sesilija ir Leonas dar kartą išgirdo Brioni šaukiantį balsą — tai buvo motina, kuri stengėsi kalbėti griežtai.

— Aš tau sakau dar kartą. Tučtuojau ateik, nusiprausk ir persirenk.

Nenukreipdama akių nuo jų, Brioni grįžtelėjo galvą prancūziškų langų link. Rankoje ji kažką laikė.

— Pas mane tu bematant atsigautum, — pasakė Leonas Sesilijai.

Kai jie įėjo į kambarį, kur švietė keletas lempų, Brioni tebebuvo terasoje, basa ir su ta pačia nešvaria balta suknele. Motina vis dar stovėjo prie durų kitame svetainės gale ir atlaidžiai šypsojosi. Leonas išskėtė rankas ir juokingu londoniečių prastakalbės stiliumi, kuriuo kreipdavosi tik į Brioni, sušuko:

— Argi tai ne mano mažoji sesutė!

Bėgdama pro Sesiliją, Brioni įspraudė jai į delną dvigubai sulenktą popieriaus lapelį ir, šaukdama brolio vardą, puolė jam į glėbį.

Žinodama, kad motina ją stebi, Sesilija, nutaisiusi linksmai smalsią miną, išskleidė popieriaus lapelį. Pagirtina, kad ji pajėgė išlaikyti tą pačią išraišką ir perskaičiusi nedidelę mašinraščio pastraipą — prasmės vienetą, kurio kryptį ir spalvą lėmė vienas porą kartų pakartotas žodis. Prie jos alkūnės prisiglaudusi Brioni pasakojo Leonui apie pjesę, kurią jam parašė, ir apgailestavo, kad nepavyko jos pastatyti. Arabelos kančios, kartojo ji. Arabelos kančios. Dar niekuomet Brioni neatrodė tokia gyva, tokia keistai susijaudinusi. Ji dar tebelaikė rankomis apkabinusi brolio kaklą ir stiebėsi ant pirštų galiukų, siekdama priglausti savo skruostą prie jos.

Iš pradžių Sesilijos mintyse sukosi viena vienintelė frazė: „Be abejo, be abejo...“ Kaip ji to nematė? Dabar viskas išaiškinta. Ši diena, kelios praėjusios savaitės, vaikystė. Visas gyvenimas. Viskas aišku, viskas akivaizdu. Kitaip kam gi reikėjo taip ilgai rinktis suknelę, kovoti dėl vazos, matyti viską taip pasikeitus ir... niekaip nesugebėti išvykti iš namų? Kas ją padarė tokią aklą, tokią buką? Bėgo sekundės, ir mergina suprato, kad jos stovėjimas įsmeigus akis į popieriaus lapelį gali jau atrodyti keistai. Vėl sulankstant lapelį, mintis perskrodė suvokimas: tokio turinio laiškas negalėjo būti atsiųstas be voko. Ji atsisuko ir pažvelgė į seserį. Tuo metu Leonas jai siūlė idėją:

— O ką, jei perskaitytume ją abu? Aš gerai moku kaitalioti balsą, o tu — dar geriau.

Sesilija jį apėjo ir atsidūrė priešais Brioni.

— Brioni? Brioni, ar tu tai perskaitei?

Tačiau Brioni, džiaugsmingu spiegimu sutikusi brolio pasiūlymą, malėsi jo glėbyje ir, slėpdama veidą nuo sesers, įbedė nosį į Leono švarko atlapus. Iš kito svetainės galo atsklido ramus Emilijos balsas:

— Tyliau.

Sesilija prisiartino prie brolio iš kitos pusės, kad matytų Brioni veidą.

— Kur yra vokas?

Brioni vėl nusuko veidą šalin ir kaip pašėlusi nusikvatojo iš kažko, ką Leonas jai pakuždėjo.

Tuomet Sesilija savo regos lauko pakraštyje pastebėjo prisiartinančią dar vieną figūrą. Grįžtelėjusi į tą pusę, ji išvydo Polą Maršalą. Vienoje rankoje šis laikė sidabrinį padėklą, ant kurio stovėjo penki stiklai su kokteiliu — tirštu rudu skysčiu. Vieną jis pakėlė ir įteikė jai.

— Aš primygtinai rekomenduoju jums šitą. 10

Jos pačios jausmų sudėtingumas Brioni patvirtino, kad ji įžengė į suaugusiųjų emocijų pasaulį ir atsiribojo nuo to, kuriame iki šiol sėmėsi įkvėpimo jos kūryba bei gyveno jos kūrinių herojai. Kokia gi pasaka gali turėti tiek daug prieštaravimų? Elementarus neišsiauklėjimas ir paprasčiausias smalsumas ją paskatino ištraukti laišką iš voko — jį perskaitė prieškambario menėje, kai tik Poli įleido į vidų. Nors pribloškiantis laiško turinys parodė, kad jos smalsumas nebuvo be pagrindo, tai nepašalino kaltės pojūčio. Nedera atplėšti ir skaityti kitų žmonių laiškų, bet ji dabar turi teisę, ji tiesiog privalo viską žinoti. Be abejo, Brioni buvo laiminga vėl galėdama išvysti savo brolį, bet tai jai nesutrukdė rodyti perdėtus jausmus, taip išvengiant kaltinančio sesers klausimo. Paskui apsimetė, kad uoliai klauso motinos nurodymų, ir užbėgo laiptais į savo kambarį. Jai ne tik reikėjo pabėgti nuo Sesilijos, bet ir vienumoje permąstyti Robio įvaizdį bei pradėti pirmąjį istorijos iš tikroviško gyvenimo skyrių. Princesių daugiau nebebus! Scena prie fontano, jos nemaloniai grėsli atmosfera, švytinti tuštuma virš šlapios dėmės ant žvyro jiedviem nuėjus į skirtingas puses — visa tai reikia permąstyti, permąstyti iš esmės. Laiške vėlgi slypėjo kažkas gaivališka, brutalu, gal netgi nusikalstama, kažkokia tamsi jėga, ir netgi aiškiai nežinodama, ką tai galėtų reikšti, ji neabejojo, kad seseriai vienu ar kitu pavidalu gresia pavojus ir jai reikia Brioni pagalbos.

Tas žodis. Ji bandė neleisti, kad jis skambėtų mintyse, bet tasai begėdiškai šoko jos sąmonės menėje, spausdintas demonas, žaidžiantis neryškiomis užuominomis ir pačiomis įvairiausiomis asociacijomis, nuo kiaulytės iki kliūties ar litro. Suprantama, ji niekuomet nebuvo girdėjusi šio žodžio ištariamo balsu nei mačiusi užrašyto. Visoje mergaitės aplinkoje nebuvo netgi užuominų apie to žodžio egzistavimą, o svarbiausia — niekas, netgi jos motina, niekuomet neužsiminė apie tą jos kūno dalį, su kuria — Brioni tuo neabejojo — žodis buvo susijęs. Ji greitai susigaudę, kad tai buvo tai, kas ir buvo. Susigaudyti padėjo kontekstas, bet dar daugiau — tai, kad žodžio skambesys keistai atitiko jo turinį. Jos vaizduotėje žodį sudarančios raidės buvo tarytum anatominio piešinio kontūrai.

Laišką buvo perskaičiusi begėdiškai stovėdama prieškambario menės viduryje, aiškiai jausdama tokio nepateisinamo elgesio keliamą pavojų. Kažkas kraštutinai žmogiška, ar, tiksliau, vyriška, kaip grėsmės kalavijas iškilo virš nusistovėjusios jų namų tvarkos, ir Brioni suprato, kad jei ji nesiims padėti savo seseriai, nukentės abi. Aišku buvo ir tai, kad pagalba turi būti delikati, taktiška. Kitaip, Brioni žinojo iš savo patirties, Sesilija gali įširsti.

Šių minčių genama, ji nusiprausė rankas ir veidą bei susirado švarią suknelę. Tų kojinių, kurias norėjo apsimauti, nerado, bet laiko paieškoms ilgai negaišo. Užsimovė po ranka pasitaikiusias kitas, užsisegė batelių dirželius ir atsisėdo prie rašomojo stalo. Apačioje dabar visi geria kokteilius, tad bent jau dvidešimt minučių ji galės paskirti sau pačiai. Susišukuos jau eidama žemyn. Anapus atviro kambario lango čirpė svirplys. Priešais ją ant stalo gulėjo standartinio formato popieriaus lapų pluoštas, paimtas iš tėvo kabineto. Stalinė lempa ant stalo skleidė malonios geltonos šviesos pluoštą. Ji paėmė parkerį. Tvarkinga galvijų eilutė, išsirikiavusi ant palangės, ir supančiotos avys, išdėstytos įvairiose jos atvirasienio ūkio modelio pašiūrėse, laukė jos pirmojo sakinio deimanto. Tą akimirką troškimas rašyti buvo stipresnis už mintį apie tai, ką konkrečiai ji galėtų rašyti. Brioni tenorėjo atsiduoti neįveikiamam troškimui matyti tą juodą siūlą, besivyniojantį nuo sidabrinio jos plunksnos galiuko ir virstantį žodžiais bei sąvokomis. Tačiau kaip įvardyti pokyčius, kurie iš jos pagaliau padarė tikrą rašytoją, tą chaotišką įspūdžių knibždėlyną, kaip apibūdinti jos jaučiamą pasibjaurėjimą ir susijaudinimą? Būtinai reikia įvesti tvarką. Ji turi pradėti, kaip buvo nusprendusi jau anksčiau, nuo paprasto aprašymo, ką matė prie fontano. Tačiau tas epizodas, įvykęs saulės atokaitoje, nebuvo toks įdomus kaip prietemoje praleistas laikas, tos svajoms skirtos pasyvios lūkuriavimo minutės ant tiltelio, tas Robio pasirodymas iš tamsos, jo prašymas, akimirkos, kai ji rankoje laikė mažą kvadratinį voką, kuriame buvo laiškas, o jame žodis . O kas buvo žodyje ?