Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Ji užrašė pirmąjį sakinį: „Gyveno kartą sena dama, kuri prarijo musę“. Aišku, jos apysaka turi būti istorija su aiškiu siužetu, ir tai bus istorija apie žmogų, kurį visi mėgo, bet kurio atžvilgiu pagrindinė istorijos herojė visuomet turėjo savų abejonių ir galiausiai suprato, jog tas žmogus yra tikras šėtono įsikūnijimas. Tačiau ar ji, rašytoja Brioni, neprivalo būti išmintinga, pakilusi gerokai aukščiau darželinukų pasakų lygio, kad pateiktų faktus vien tiktai kaip gėrį ir blogį? Juk egzistuoja kažkokia viršesnė už visa kita esybė, — tebūnie tai Dievas, — kurios atžvilgiu visi žmonės turi atrodyti iš esmės vienodi, ne tobulesni vienas už kitą ir nesivaržantys dėl pranašumo it kokiose visą gyvenimą trunkančiose ledo ritulio rungtynėse, bet triukšmingai ir iškilmingai žygiuojantys margoje eisenoje su visu savo spinduliuojančiu netobulumu į Jam vienam težinomą ateitį. Jei tokia būtis egzistuoja, Brioni nėra jos verta. Ji niekuomet neatleis Robiui jo šlykščios užuominos. Įkliuvusi tarp poreikio parašyti paprastą ataskaitą, joje užfiksuodama šios dienos išgyvenimus, ir noro iš jų išpešti šį tą didesnio, labiau nugludinto bei subtilaus, ji daugelį minučių sėdėjo suraukusi kaktą prie savo popieriaus lapo ir jame vaikiškai užrašytos klasikinės parabolės citatos, nesugebėdama iš savęs išspausti daugiau nė vieno žodžio. Veiksmus, patį procesą, ji laikė esanti pajėgi aprašyti pakankamai gerai, kaip ir dialogus. Galėjo puikiai apibūdinti apsnigtą mišką ar niūrią pilies sieną. Tačiau kaip apibūdinti jausmus? Pernelyg paprasta parašyti „ji buvo nuliūdusi“ arba nusakyti, ką galėtų veikti nuliūdęs žmogus, bet ką rašyti apie patį liūdesį, kaip jį pateikti, kad skaitytojas čia pat pajustų jo alsavimą sau į veidą? Dar sunkiau perteikti neapibrėžtą grėsmės nuojautą ar prieštaringų jausmų sąmyšį. Laikydama rankoje plunksnakotį, ji žvelgė per kambarį į savo supančiotas avis ant palangės, nutolusias vaikystės, kurią Brioni laikė nuo šios dienos priklausant praeičiai, palydoves. Ją buvo apėmęs keistai šaltas ir nejaukus spartaus augimo pojūtis. Daugiau niekuomet nesėdės ant Emilios ar Sesilijos kelių, nebent tik juokais. Prieš dvi vasaras, per jos vienuoliktąjį gimtadienį, tėvai, brolis, sesuo ir dar vienas žmogus, kurio ji negalėjo prisiminti, išsivedė ją ant pievelės ir, pasodinę ant paklodės, vienuolika kartų pamėtėjo į viršų, o paskui dar dvyliktąjį — laimės vardan. Ar gali ji dabar patikėti, kad tai tikrai buvo, kad tada ji tikrai patyrė tą džiaugsmingą laisvės ir skrydžio aukštyn pojūtį, aklai pasikliaudama paklodę laikančiomis stipriomis suaugusiųjų rankomis, kai tas penktasis žmogus, labai galimas dalykas, buvo ne kas kitas kaip Robis?

Už durų išgirdusi tylų moterišką krenkštelėjimą, ji išsigandusi pakėlė galvą. Tai buvo Lola. Pravėrusi duris, ji nedrąsiai įkišo galvą į vidų. Kai tik jų akys susidūrė, pusseserė švelniai pabarbeno krumpliais į duris.

— Ar galiu įeiti?

Nelaukusi leidimo, įėjo į kambarį. Jos judesius kiek varžė aptempta mėlyno satino suknelė. Buvo basa, palaidais plaukais. Jai artinantis prie Brioni, šioji padėjo į šalį parkerį ir knygos kampeliu pridengė parašytąjį sakinį. Lola atsisėdo ant lovos kraštelio ir dramatiškai, išpūsdama žandus, iškvėpė orą pro suspaustas lūpas. Iš pažiūros galėjo atrodyti, jog tai paprasčiausio dviejų draugių vakarinio pokalbio preliudija.

— Tokio pritrenkiančio vakaro dar neatsimenu.

Kai Brioni, priremta veriančio pusseserės žvilgsnio, pakėlė vieną antakį, Lola tęsė:

— Dvynukai baigia mane nukankinti.

Brioni galvojo, kad žodį „nukankinti“ Lola pavartojo perkeltine prasme, bet ši pasuko petį ir aukštai ant žasto parodė ilgą įbrėžimą.

— Kaip baisu!

Lola parodė jai savo riešus. Ant jų matėsi kraujosruvų žiedai.

— Tai nutrynimai!

— Būtent.

— Aš tuoj surasiu kokių nors vaistų.

— Aš tai jau padariau pati.

Tai buvo tiesa, moteriškas Lolos kvepalų aromatas negalėjo paslėpti aštraus antiseptiko germolino kvapo. Mažiausia, ką Brioni dabar jautėsi privalanti padaryti, tai palikti savo stalą ir atsisėsti ant lovos šalia pusseserės.

— Vargšelė!

Brioni užuojauta Lolos akis bemat pripildė ašarų, o jos balsas tapo kimus.

— Visi galvoja, kad dvyniai yra angelai, nes jie į juos panašūs, bet iš tiesų tai maži bestijos.

Ji vos suvaldė kūkčiojimą, sukandusi tirtančius žandikaulius ir keletą kartų giliai įkvėpdama pro šnerves. Brioni paėmė ją už rankos ir pagalvojo, kad mylėti Lolą gal ir įmanoma. Tuomet nuėjo prie savo komodos, išsitraukė nosinaitę, ją išlankstė ir padavė Lolai. Lola jau norėjo ja pasinaudoti, bet jos dėmesį patraukė ant nosinaitės pavaizduotas linksmas motyvas — piemenėlės ir kilpavirves. Tai privertė iš nuostabos ją ūktelėti kylančia nata — garsas, kurį vaikai mėgsta vartoti vaizduodami vaiduoklius. Apačioje suskambo durų varpelis, o po keleto akimirkų pasigirdo aukštakulnių batelių kaukšėjimas per prieškambario menės grindis. Už durų tikriausiai stovi Robis, o jų atidaryti eina pati Sesilija. Nusigandusi, kad Lolos kūkčiojimas gali būti išgirstas apačioje, Brioni vėl atsistojo ir gerai uždarė miegamojo duris. Pusseserės patirti išgyvenimai jai pačiai suteikė savotišką jėgų antplūdį, susijaudinimo būseną, artimą džiaugsmui. Priėjusi prie lovos, uždėjo ranką Lolai ant pečių. Si delnais užsidengė veidą ir pravirko. Tai, kad tokią aštraus charakterio ir dominuoti linkusią merginą prie tokios bejėgiškos būsenos privedė du devynmečiai berniukai, Brioni pasirodė keista, bet sykiu ir suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Galimas daiktas, ji nėra tokia silpna, kokia visuomet save laikė. Pagaliau kaip kitaip save pamatuosi, jei ne lygindamas su kitais žmonėmis. Juk kartkartėmis įvairūs žmonės visiškai nesąmoningai tau suteikia informacijos apie tave. Nerasdama žodžių, švelniai glostė pusseserės petį ir svarstė, kad vien tik Džeksonas ir Pjeras vargu ar gali būti kalti dėl tokio Lolos sielvarto. Tačiau ji prisiminė, koks skausmingas dabartinis Lolos gyvenimo epizodas. Atminty iškilo jos šeimos namai šalies šiaurėje, gatvės su nuo laiko pajuodusiais malūnais ir niūrūs vyrai, gatve traukiantys į darbą su sumuštiniais skardinėse dėžutėse. Kvinsių namų durys jų vaikams užsivėrė ir gali būti, jog daugiau niekuomet nebeatsivers.

Lola pamažu ėmė tvardytis. Brioni švelniai paklausė:

— Kas ten atsitiko?

Lola išsišnypštė nosį ir akimirką pamąstė.

— Aš ruošiausi maudytis. Jie staiga su triukšmu įsiveržė į kambarį ir šoko ant manęs. Jie mane pargriovė ant grindų... — Po šio prisiminimo ji nutilo ir ėmė kovoti su nauju kūkčiojimo priepuoliu.

— Bet kodėl jie sumanė taip pasielgti?

Ji giliai įkvėpė ir dar sykį susitvardė. Nematančiu žvilgsniu žvelgdama skersai kambario, pratarė:

— Jie nori važiuoti namo. Aš pasakiau, jog tai neįmanoma. Jie galvoja, kad tai aš juos čia ir laikau.

Dvyniai nepagrįstai išlieja savo apmaudą ant sesers — visa tai Brioni pasirodė gana įtikinama. Tačiau jos tvarkos manija jau vertė nerimauti dėl to, kad greitai ji bus pašaukta žemyn ir turės palikti pusseserę su savo jausmais tvarkytis pačią.

— Jie paprasčiausiai nesupranta, — išmintingu tonu pasakė Brioni, eidama prie praustuvo, kurį pripildė karšto vandens. — Tai tik maži vaikai, patyrę sunkų gyvenimo smūgį.

Apimta sielvarto, Lola nuleido galvą ir linktelėjo taip, kad Brioni jos atžvilgiu pajuto švelnumo antplūdį. Ji nuvedė Lolą prie praustuvo ir jai į rankas įspraudė skiautę flanelės. Tuomet, skatinama įvairių motyvų — praktinio poreikio pakeisti temą, noro pasidalyti paslaptimi ir parodyti vyresnei merginai, kad ir ji yra turėjusi suaugusiųjų gyvenimui būdingos patirties, o svarbiausia — dėl to, kad pajuto prielankumą Lolai ir panoro, jog ir ši justų tą patį, — jai papasakojo apie savo susitikimą su Robiu ant tiltelio, apie jo laišką, apie tai, kaip ji jį atplėšė ir ką jame rado. Užuot pasakiusi žodį taip, kaip jis skamba, — ji to nepajėgė, — suskiemenavo jį iš antro galo. Žodžio poveikis Lolai buvo tikrai akivaizdus. Ji pakėlė savo varvantį veidą nuo praustuvo ir plačiai išsižiojo. Brioni padavė pusseserei rankšluostį. Keletą sekundžių Lola apsimetinėjo ieškanti žodžių. Ji truputėlį perdėjo savo emocijas, tai atsispindėjo ir kiek dirbtinokame kimiame jos kuždesyje.