Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Du kartus per pusvalandį Sesilija išėjo iš miegamojo, pasistaipė prieš savo atspindį paauksuotuose veidrodžio rėmuose virš laiptų ir abusyk nepatenkinta sugrįžo atgal prie drabužių spintos. Pirmasis jos aprangos variantas — juodo krepdešino suknelė, kurios įmantrus kirpimas, kiek ji pajėgė įžvelgti tualetinio staliuko veidrodyje, kūno linijoms teikė griežtą ir ryžtingą pavidalą. Šį įspūdį dar labiau stiprino jos tamsios akys. Tačiau, užuot šį efektą išryškinusi perlų vėriniu, Sesilija, apimta akimirkos nuotaikos, užsidėjo juodojo gintaro karolius. Lūpų dažai puikiai tiko iš pirmojo sykio. Sukinėdamasi prieš veidrodį ir mėgindama įvertinti savo išvaizdą iš visų pusių, ji galiausiai nusprendė, kad jos veidas su šia apranga neatrodo per ilgas, bent jau šį vakarą. Virtuvėje jos laukė motina, o svetainėje — Leonas. Tačiau prieš eidama ji dar sugrįžo prie savo tualetinio staliuko ir pasišlakstė kvepalais alkūnių linkius — žaismingas gestas, atitinkantis jos romantišką nuotaiką. Tuomet išėjo iš miegamojo ir uždarė duris.

Tačiau atsitiktinai dirstelėjusi į veidrodį virš laiptinės, jame ji išvydo moterį, tikriausiai susiruošusią į kapines, dar daugiau, — rūsčią ir niūriai nusiteikusią moterį, kurios juodi griežtų formų drabužiai darė ją panašią į auslindą ar kitą kokį pailgą vabalą — gal elniaragį? Tai buvo jos ateities vizija — štai ji aštuoniasdešimt penkerių, dėvinti gedulingus našlės drabužius. Si nedelsdama apsisuko ant bato kulniuko, kuris taip pat buvo juodas, ir sugrįžo į savo kambarį.

Ji buvo nusiteikusi skeptiškai, nes žinojo, kokių pokštų kartais gali prikrėsti racionalus protas. Tačiau šiuo metu jos protas visas buvo būsimajame pokylyje, ir ji žinojo, kad ten privalo jaustis patogiai. Mergina išlipo iš juodos suknelės, kurią čia pat numetė ant grindų, ir liko tik su apatiniais bei aukštakulniais bateliais. Jausdama, kaip karštligiškai bėga minutės, ji rausėsi po spintą, ieškodama tinkamiausio drabužio. Idėja atrodyti asketiškai labai nepatiko. Mergina norėjo jaustis ir atrodyti atsipalaidavusi ir tuo pat metu pasitikinti savimi. Svarbiausia, troško atrodyti taip, tarytum popiečio įvykis jos visiškai nejaudintų, — tam būtina pasiruošti. Apačioje, virtuvėje, be abejojau kilo nekantrus šurmulys, o minutės, kurias ji norėjo praleisti drauge vienudu su savo broliu, sparčiai tirpsta. Greitai pasirodys motina, kuri norės su ja aptarti stalų išdėstymą, iš savo kambario viršuje nusileis Polas Maršalas, kuris taip pat pageidaus kompanijos, o ir Robis gali pasirodyti bet kurią minutę. Ką daryti, kaip elgtis šioje situacijoje?

Ji perbraukė ranka per spintoje sukabintų suknelių eilę — keletą asmeninės istorijos žingsnių, atspindinčių jos estetinio suvokimo raidą. Čia kabojo ir suknelės iš paauglystės laikų, žiūrint nūdienos akimis, banalūs, geibūs ir belyčiai drabužiai, ir nors ant vienos buvo matyti vyno dėmių, o ant kitos — pirmosios cigaretės pradeginta skylė, ji negalėjo prisiversti ištraukti jas į dienos šviesą. Čia kabojo ir suknelė su pirmaisiais nedrąsiais pečių sustandinimais, už jos — jos „vyresniosios“ seserys, jau ryžtingesnės ir agresyvesnės, nusimetusios mergaitiškus metus, atradusios savo juosmens liniją ir išlinkius, žemai nuleidusios apatinį kraštą, demonstratyviai ignoruodamos vyrų lūkesčius. Paskutinysis ir bene geriausias drabužis, nusipirktas baigiamųjų egzaminų pabaigai atšvęsti, kai ji dar nežinojo apie savo gana vidutinišką įvertinimą, buvo figūrą glaudžiai apgulanti tamsiai žalios spalvos vakarinė suknelė su gilia iškirpte nugaroje ir įstrižai nukirpta apačia bei už kaklo surišama viršutine dalimi. Pernelyg elegantiška, kad jos „debiutas“ įvyktų namuose. Mergina atvertė dar keletą drabužių ir išsitraukė margaspalvę šilkinę suknią klostuotu korsažu ir banguota apačia — saugus variantas, nes raudoni suknelės atspalviai neryškūs ir pakankamai ramūs vakariniam pokyliui. Trigubo jos tualetinio staliuko veidrodžio nuomonė buvo tokia pati. Ji apsiavė kitus batelius, juodojo gintaro karolius pakeitė perlų vėriniu, pataisė makiažą ir šukuoseną, kiek pašlakstė kvepalais duobutę virš krūtinkaulio, dabar jau nepridengtą, ir mažiau nei po penkiolikos minučių vėl buvo laiptinėje.

Kiek ankstėliau ji buvo atkreipusi dėmesį, kad Hardmanas vaikštinėja po namus pintu krepšiu nešinas ir keičia perdegusias elektros lemputes. Galimas daiktas, dabar laiptinėje įsukta ryškiau šviečianti lemputė, nes iki šiol tokių problemų su laiptinės veidrodžiu jai dar nebuvo. Netgi likus iki veidrodžio kokioms keturiasdešimčiai pėdų, Si jau matė, kad jis neleis jai ramiai praeiti pro šalį. Rožinė suknelės spalva atrodė pernelyg blyški, liemens linija per aukštai, pati suknelė platėjanti į apačią kaip aštuonmetės mergaitės vaikų vakarėlyje. Trūksta tik kiškio pavidalo sagų. Kai prisiartino, senoviško veidrodžio stiklo nelygumai jos ūgį vizualiai sumažino, ir veidrodyje mergina išvydo save ankstyvoje vaikystėje, prieš kokius penkiolika metų. Ji sustojo, eksperimento dėlei iškėlė rankas ir saujose sugniaužė plaukus prie smilkinių. Laiptinės veidrodis dešimtis kartų ją matė su šia suknele, skubančią į kurios nors savo draugės gimtadienio pokylį. Jis niekada nepataisydavo jai nuotaikos ir nepadėdavo pasijusti esant, tarkime, Širli Tempi.

Daugiau nusivylusi nei susierzinusi ar apimta panikos, Sesilija sugrįžo į kambarį. Jos mintys buvo blaivios ir ramios: šie pernelyg intensyvūs ir nepatikimi įspūdžiai, nepasitikėjimas savimi ir įkyrus defektų akivaizdumas, klaikūs iškraipymai veidrodyje yra ne kas kita, kaip visos šios dienos reginių ir išgyvenimų tęsinys. Išgyvenimų, bet ne minčių. Beje, ji žinojo, ką turi daryti — ji tai žinojo kiekvieną minutę. Ji turi tik vieną drabužių komplektą, kurį iš tiesų mėgsta, — būtent jį turėtų apsirengti. Mergina nusivilko rožinę suknelę ir, numetusi ant juodosios, paniekinamai peržengė jas abi, tada iš spintos išsitraukė savo žaliąją studijų baigimo šventei įsigytą nugaroje dekoltuotą vakarinę suknią. Ją apsivilkusi, išsyk pajuto malonią ir standžią audinio glamonę, persiduodančią per apatinio sijono šilką. Sesilija pasijuto elegantiška, neprieinama ir pasitikinti savimi tarytum undinė. Perlų vėrinį paliko ant kaklo ir vėl apsimovė juoduosius aukštakulnius batelius, dar kartą pataisė plaukus ir makiažą, atsilaikė prieš pagundą vėl pasičiupti kvepalų buteliuką ir atidarė duris. Tą akimirką jai iš burnos išsiveržė nevalingas riksmas. Vos už keleto colių nuo savęs ji išvydo veidą ir pakeltą kumštį. Pirmasis įspūdis priminė Pikaso paveikslą, kur tamsiai raudonoje sielvartingoje migloje sumišusios ašaros, aptinusios akys su mėlynių apvadais, drėgnos lūpos ir užkimšta paburkusi nosis. Pagaliau susivokė, kas stovi prieš ją. Uždėjusi plaštakas ant kaulėtų pečių, ji švelniai pasuko berniuką taip, kad galėtų matyti kairiąją ausį. Tai buvo Džeksonas, kuris, prieš jai atidarant duris, jau kėlė ranką, ketindamas į jas pabelsti. Kitoje rankoje jis laikė sugniaužęs pilką kojinę.

Žengusi žingsnį atgal, Sesilija pastebėjo, kad berniukas apsirengęs išlygintomis pilkomis trumpomis kelnėmis ir baltais marškinėliais, bet basas.

— Mažyli! Kas atsitiko?

Kurį laiką berniukas nedrįso prabilti. Tiktai pakėlė ranką su kojine ir mostelėjo ja koridoriaus link. Sesilija iškišo galvą pro duris ir išvydo tolėliau stovintį Pjerą, irgi basą, taip pat laikantį kojinę ir žiūrintį į ją.

— Vadinasi, abu turite po kojinę.

Berniukas linktelėjo galva ir nurijęs seiles pagaliau prašneko: