Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jis jau buvo palikęs medžių prieglobstį ir pasiekęs tą vietą, kur keliukas įsilieja į pagrindinį kelią. Vakaro šviesa išryškino ir pabrėžė parko erdvę, o švelnia geltona spalva spindintys langai už tvenkinio dunksantį dvaro pastatą darė savotiškai gražų ir didingą. Ji yra tenai, tikriausiai savo miegamajame, ruošiasi pokyliui — nematoma iš šios vietos, ten, kitoje pastato pusėje, trečiajame aukšte. Si kambario langai žvelgia į fontaną. Vaikinas pasistengė mintimis atsiplėšti nuo jos, nelaukdamas, kol tos mintys atves prie fontano ir vazos šukių jo rankose. Kieti batų padai garsiai caksėjo į kietą kelio dangą tarytum milžiniškas laikrodis, pasiūlydami mintims naują motyvą. Robis ėmė mąstyti apie laiką, apie jo begalines atsargas, apie jame paslėptus neišnaudotus laimės lobius. Dar niekuomet jis nesijautė toks jaunas ir veržlus, niekada dar nejautė tokio apetito bei nekantravimo pradėti naują gyvenimo etapą. Kembridže buvo dėstytojų, kurie, nors dvidešimčia metų vyresni už jį, dar žaisdavo tenisą ir irkluodavo. Vadinasi, jis turi mažiausiai dvidešimt metų, per kuriuos gali pasiekti savo karjeros aukštumas ir išsaugoti bent pusėtiną fizinę formą. Dvidešimt metų — beveik tiek pat, kiek jo jau nugyventa. Dvidešimt metų jį nublokš į tolimą ateitį — 1955-uosius metus. Ką reikšminga iš to, kas dar nepažįstama ir neatrasta dabar, jis žinos tuomet? Ar anapus šios datos dar turės kokius trisdešimt metų, kuriuos galės maloniai nugyventi kokioje nors ramioje pasaulio vietoje?

Jis pamėgino įsivaizduoti save 1962 metais, kai jam bus penkiasdešimt. Tuomet bus jau senstelėjęs, bet ne toks senas, kad jau išeitų iš žaidimo. Jis bus vienas iš tų vėtytų ir mėtytų patyrusių gydytojų, atmintyje sukaupusių daugybę gyvenimo istorijų, jam už nugaros būriuosis begalės tragedijų ir sėkmės akimirkų, tarytum tūkstančiai knygų, eilėmis stovėsiančių jo didelėje ir tamsioje bibliotekoje. Kai kurios lentynos bus kimšte prikimštos trofėjų iš jo nuolatinių kelionių ir mokslinių ekspedicijų — retų tropinių džiunglių augalų šakelių, užnuodytų strėlių, nepasiteisinusių išradimų pavyzdžių, muilo akmens figūrėlių, susiraukšlėjusių kaukolių, aborigenų meno pavyzdžių. Daugiausia vietos, aišku, užims medicininiai traktatai, tarp jų — literatūra meditacijos tema, bet atsiras vietos ir toms knygoms, kuriomis dabar užkištos visos jo palėpės kambarėlio kertės. Būtent aštuoniolikto šimtmečio poezija, kuri buvo jį beveik įtikinusi, kad tikrasis jo pašaukimas — kraštovaizdžio architektūra, trečioji Džeinės Osten raštų redakcija, Elioto, Lorenso ir Vilfredo Oveno darbai, pilnas Konrado raštų rinkinys, neįkainojamas 1783 metų laidos Odeno „Mirties šokis“. Šios knygos jo būsimose lentynose, be abejo, gulės ne šiaip sau: šie kūriniai jam padės tapti daug geresniu daktaru. Kokias žmogiškosios kančios gelmes, kokias savęs žlugdymo kvailystes ar likimo pokštus (kurie, pasirodo, yra pirminė paciento sveikatos problemų priežastis!) padės atverti jo išlavėjusi intuicija. Štai du švyturiai — gimimas ir mirtis, o tarp jų — begalinio trapumo kupinas tarpsnis. Gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai — pirmiausia tuo turi domėtis tikras gydytojas, o juk tai sykiu yra ir pagrindinis literatūrinės kūrybos objektas. Robis prisiminė vieną devyniolikto šimtmečio romaną. Gili erudicija, platus požiūris, vos juntama širdies šiluma ir šaltas protas. Jo tipo daktaras turi gilintis į pačius neįtikėtiniausius paciento likimo vingius, pačius absurdiškiausius ir komiškiausius jo gyvenimo faktus. Štai jis čiuopia silpstantį pulsą, klausosi paskutinių atodūsių, jaučia, kaip vėsta karšta ir suprakaitavusi ranka. Jis pajėgs mąstyti apie žmonių giminės menkumą ir didybę taip, kaip tai prieinama tik didiesiems rašytojams ir dvasininkams.

Vaikino žingsniai ramiame vasaros vakaro ore aidėjo vis tankiau, atitikdami jo įaudrintų minčių ritmą. Priešakyje, už kokio šimto jardų, sušmėžavo tiltelis, o ant jo, aiškiai išsiskirdamas vakaro prietemoje, dūlavo baltas siluetas, kuris iš pradžių atrodė esąs blyškaus akmeninio tiltelio parapeto dalis. Įsistebeilijus į jį, kontūrai susiliejo, bet dar po keleto žingsnių jis vėl išryškėjo ir įgijo sąlyginai žmogišką pavidalą. Iš tokio atstumo Robis negalėjo pasakyti, ar žmogus žiūri į jį, ar yra nuo jo nusisukęs. Siluetas nejudėjo, ir vaikinas nusprendė, kad yra jo stebimas. Sekundę ar dvi bandė save suintriguoti vaiduoklio idėja, bet jis netikėjo antgamtiškais dalykais, netgi ta be galo nereiklia ir tolerantiška būtybe, kuriai meldžiasi žmonės kaimo normandų bažnytėlėje. Greitai įžiūrėjo, kad ant tiltelio stovi vaikas — ne kitaip, tai turi būti Brioni, taip, tai ji, ta pačia balta suknele, kurią dėvint šiandien jau buvo ją matęs. Dabar mergaitė buvo matyti jau visiškai aiškiai. Sveikindamasis jis kilstelėjo ranką:

— Tai aš, Robis!

Tačiau Brioni nė nekrustelėjo.

Staiga į galvą šovė mintis, kad gal būtų geriausia, jog jo laiškas patektų Sesilijai į rankas dar prieš jam pasirodant. Aišku, galėtų jį perduoti Sesilijai ir pats, stebimas gal tik jos motinos, kuri jo atžvilgiu laikėsi gana šaltokai nuo pat jo sugrįžimo. Tačiau, galimas daiktas, jog perduoti laiško iš viso nepavyks, nes ji principingai laikysis atstumo. Jei laišką perduotų Brioni, Sesilija turėtų laiko vienumoje jį perskaityti ir kai ką apmąstyti. Keletas papildomų minučių galėtų ją sušvelninti.

— Ar nepadarytum man vienos paslaugos? — paklausė, prisiartindamas prie mergaitės.

Ji linktelėjo galva ir laukė.

— Ar galėtum dabar nubėgti ir perduoti šitą laišką Si?

Jam dar nebaigus, ji tylėdama paėmė voką į rankas.

— Aš ten būsiu po keleto minučių, — pradėjo jis, bet mergaitė jau apsisukusi bėgo tilteliu tolyn. Robis atsirėmė į tiltelio parapetą ir, išsitraukęs cigaretę, stebėjo, kaip jos šokčiojantis siluetas tolsta ir nyksta vakaro prietemoje. Tai keblus amžius mergaitei, pagalvojo. Kiek jai dabar, dvylika, trylika? Sekundę kitą pametė ją iš akių, o tuomet vėl pamatė bėgančią skersai salą, — šviesi dėmelė tamsiame medžių fone. Paskui Brioni vėl dingo jam iš akių ir pasirodė tik tolimajame antrojo tiltelio gale. Tą akimirką, kai ji išsuko iš keliuko ir, kirsdama kampą, leidosi bėgti pievele dvaro pastato link, vaikinas staiga pašoko, pervertas siaubo ir visiškai aiškaus suvokimo. Iš lūpų išsiveržė nevalingas bežodis riksmas. Jis pabėgėjo keletą žingsnių keliuku, paskui stabtelėjo, vėl leidosi bėgti, bet netrukus sustojo, supratęs, kad gaudynės yra beprasmiškos. Brioni jau dingusi iš akių. Pridėjęs rankas tūtele prie burnos, pašaukė ją vardu, bet suprato, kad ir tai jau nepadės. Vaikinas stovėjo įtempęs žvilgsnį, slapčia vildamasis ją dar pamatyti, tarytum tai galėtų ką nors pakeisti, ir naršė po atmintį, mėgindamas save įtikinti, jog jis apsiriko. Deja, tai nebuvo apsirikimas. Ranka rašytasis laiškas Sesilijai dabar ilsisi ant jo „Grėjaus anatomijos“, atverstos ties vidaus ligų skyriumi. 1546 puslapis, vagina. O būtent išspausdintąjį puslapį, kurį pasidėjo šalia jos, jis mašinaliai paėmė, sulankstė ir įdėjo į voką. Nereikia nė froidiškų įžvalgų. Paaiškinimas paprastas ir aiškus. Nekaltasis laiškas dabar pusiau dengia 1236 iliustraciją, virš jo matyti dailiai susigarbanojusių gaktos plaukų karūna, o nešvankusis juodraštis buvo paguldytas ant stalo ir lengvai pasiekiamas. Jis dar kartą suriko Brioni vardą, nors ir žinojo, kad mergaitė dabar jau bus ties pagrindiniu įėjimu. Iš tiesų — po keleto sekundžių masyviame ir tamsiame pastato fasade sužibo mažutis platėjantis oranžinės šviesos rombas, kurio viduryje tamsavo jos figūrėlė. Tada, akimirką sustingęs, rombas greitai susiaurėjo ir užgeso. Durys už Brioni nugaros užsidarė. 9