Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Tačiau nepaisant viso to, Robis įdėjo popieriaus lapą į spausdinimo mašinėlę ir nepamiršo anglies. Išbarškinęs datą ir pasveikinimą, išsyk įsitraukė į standartinėmis mandagumo frazėmis pagrįstą atsiprašinėjimą už savo „netaktišką ir neapgalvotą elgesį“. Po kurio laiko pirštai sustojo. Ar jis ketina šiuo laišku kiek nors parodyti jai savo jausmus, o jei taip, tai kokiu mastu?

„Jei tai galima laikyti pasiteisinimu, neseniai pastebėjau, kad jūsų draugijoje aš jaučiuosi šiek tiek apsvaigęs. Turiu pasakyti, kad iki tol dar niekuomet nebuvau į niekieno namus įėjęs basomis kojomis. Tikriausiai tai yra jaudulio apraiška!“

Kokia silpna atrodė ta banali savigyna. Jis buvo panašus į žmogų, turintį toli pažengusią tuberkuliozę, bet apsimetantį, jog viso labo tik peršalo. Dukart nuspaudęs naujos pastraipos svirtelę, parašė iš naujo: „Žinau, jog tai vargu ar pasiteisinimas, bet pastaruoju metu šalia jūsų aš jaučiuosi gerokai apsvaigęs. Ką reiškia mano atėjimas basomis į jūsų namus? Ir ar kada nors anksčiau aš esu nulaužęs senovinės vazos kraštą?“ — Pasidėjęs rankas ant kelių, jis kurį laiką priešinosi pagundai dar kartą parašyti jos vardą. — „Si, aš nemanau, kad galėčiau pasiteisinti savo jauduliu!“ — Dabar komiškumas užleido vietą melodramatiškumui arba paprasčiausiai banalybei. Retoriniai klausimai atrodė šalti ir glitūs. Šauktukas yra pirmoji priebėga tiems, kurie šaukia norėdami kitus įtikinti savo nekaltumu. Šį skyrybos ženklą jis pakęsdavo tiktai motinos laiškuose, kur penkių šauktukų eilė reikšdavo velniškai gerą humorą. Vaikinas atsuko būgnelį atgal ir ant šauktuko taukštelėjo x ženklą. — „Sesilija, aš nemanau, kad galėčiau pasiteisinti savo jauduliu.“ — Dabar humoras išnyko, o į eilutę įsiskverbė savigailos elementas. Šauktuką reikia sugrąžinti atgal. Frazės intensyvumas, matyt, susijęs su kai kuo daugiau nei humoras ar savigaila, o to jis nenorėjo sau pripažinti.

Robis dar kokį ketvirtį valandos tobulino savo juodraštį, tuomet išsitraukė švarų popieriaus lapą ir išspausdino švarų variantą. Esminės eilutės dabar skambėjo štai taip: „Jūs visiškai pagrįstai galite laikyti mane bepročiu, basomis slampinėjančių po jūsų namus ar sulaužančiu jūsų senovinę vazą. Tačiau tiesa ta, jog jūsų draugijoje, Si, aš jaučiuosi lyg apgirtęs ar apsvaigęs ir negalėčiau pasakyti, jog kaltas karštis! Ar atleisite man? Robis.“ Tuomet dar kelias minutes pasėdėjo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, tada, prisiminęs „Anatomijos“ puslapį, kuris dažniausiai būdavo atverstas pastarosiomis dienomis, pasilenkė į priekį ir, apimtas kvaitulio, spontaniškai išspausdino: „Savo vizijose aš bučiuoju jūsų klitorį, jūsų saldų drėgną klitorį. Mintyse aš visą dieną myliuosi su jumis, kiekvieną dieną.“

Na, štai — sugadinta. Lapas sugadintas. Išėmęs lapą iš spausdinimo mašinėlės, pasidėjo jį šalimais ir ėmė rašyti ranka, nusprendęs, kad įtemptą situaciją kur kas geriau apmaldys šiltesnis ir ne toks formalus ranka rašytas laiškas. Pažvelgęs į laikrodį, prisiminė, kad prieš eidamas turi nusišveisti batus. Tada atsargiai pakilo, stengdamasis netrinktelėti galva į balkį.

Jis neturėjo jokių socialinių kompleksų — daugelio požiūriu, nepagrįstai. Kartą Kembridže per vienus pietus už stalo staiga įsivyravus tylai, kažkas iš svečių, aiškiai Robio nemėgstantis, paklausė jo apie tėvus. Robis atrėmė oponento žvilgsnį ir maloniu balsu atsakė, kad jo tėvas jau seniai palikęs šeimą, o motina esanti valytoja, savo pajamas kartkartėmis papildanti aiškiaregės paslaugomis. Jo tonas buvo nerūpestingas, atspindintis begalinį atlaidumą įžūliam klausėjui. Robis išsamiai paaiškino savo gyvenimo aplinkybes, o baigė mandagiai paklausdamas provokatorių apie jo paties tėvus. Vienų nuomone, Robio nepažeidžiamumo branduolį sudarė jo vaikiškas nekaltumas, kitų manymu — paprasčiausias tikrovės ignoravimas, o trečiųjų — Robis buvo šventasis pamišėlis, galintis basomis pereiti per raudonas anglis taip, tarytum tapnotų savo kambario grindimis. Tačiau Sesilija žinojo, kad tiesa yra kur kas paprastesnė. Robio vaikystė buvo prabėgusi nevaržomai vaikštant tarp savo namelio ir Teilisų dvaro. Džekas Teilisas buvo jo patronas, Leonas ir Sesilija — geriausi draugai, bent jau iki pradinės mokyklos. Universitete, kur Robis pajuto, kad yra protingesnis už daugelį studentų ir net dėstytojų, jo išsilaisvinimo iš kompleksų procesas buvo užbaigtas. Netgi dirbtinę aroganciją demonstruoti neprasminga.

Greisė Turner buvo laiminga galėdama jam pasitarnauti bent jau skalbdama jo drabužius — kaip kitaip, neskaičiuojant kasdien gaminamo karšto maisto, ji galėjo išreikšti savo motinišką meilę, kai jos vieninteliam kūdikiui buvo jau dvidešimt treji? Tačiau batus Robis stengdavosi nusiblizginti pats. Apsirengęs baltais sportiniais marškinėliais ir savo išeiginio kostiumo kelnėmis, jis vienomis kojinėmis nusileido neaukštais stačiais laiptais žemyn su pora juodų raštuotos odos batų rankoje. Nuo pagrindinio kambario durų ėjo siauras koridorius, pasibaigiantis raštuoto stiklo pagrindinio įėjimo durimis, pro kurį prasiskverbusi raudonai oranžiška saulės šviesa blyškiai rusvus ir žalsvus sienų apmušalus nudažė liepsnojančiais medaus atspalviais. Jis dar kurį laiką pastovėjo, ranką uždėjęs ant kambario durų rankenos ir žavėdamasis pasikeitusia apmušalų spalva, paskui įėjo. Oras kambaryje buvo drėgnas ir šiltas, šiek tiek sūrokas. Motina bus ką tik baigusi skalbimą. Ji gulėjo ant sofos, o ant basų pėdų, išsikišusių pro lovos galą, kybojo medžiaginės šlepetės.

— Buvo užėjusi Moli, — pasakė sėsdamasi. — Ir man smagu tau pranešti, kad jai jau geriau.

Robis iš virtuvės atsinešė dėžę su batų šveitimo reikmenimis ir, atsisėdęs artimiausiame nuo motinos fotelyje, ant kilimo pasitiesė trijų dienų senumo „Daily Sketch“ laikraščio lapą.

— Gerokai padirbėjai, — pasakė jis. — Girdėjau, pluši, ir užlipau į vonią, kad nesipainiočiau po kojomis.

Jis žinojo, kad greitai reikės eiti, ir turi negaišdamas griebtis savo batų, bet vietoj to atsilošė fotelyje ir žiovaudamas pasirąžė.

— Ravėti piktžoles! Ką aš darau su savo gyvenimu?

Robio balse buvo daugiau humoro nei susierzinimo. Jis sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė į lubas, vienos pėdos padą masažuodamas kitos nykščiu.

Jo motina žiūrėjo kažkur į erdvę virš jo galvos.

— Pasakyk teisybę. Kažkas tau yra. Kažkas negera. Ir nesakyk, jog nieko nėra.

Greisė Turner tapo Teilisų valytoja praėjus savaitei nuo Ernesto išėjimo. Džekas Teilisas negalėjo sau leisti smukti tiek, kad išvarytų į gatvę jauną moterį su vaiku. Kaime jis surado kitą sodininką ir meistrą, kuriam nereikėjo gyvenamojo ploto. Tuo metu manyta, kad Greisė galėtų gyventi namelyje metus ar dvejus, kol susiras kitą būstą ar kitą vyrą. Dėl gero būdo ir blizgintojos talento — jos atsidavimo visokiems paviršiams, kaip buvo juokaujama Teilisų šeimoje — ji tapo Teilisų numylėtine, bet labiausiai jos ir Robio ateitį nulėmė begalinis šešiametės Sesilijos ir dvejais metais vyresnio jos brolio Leono prisirišimas prie šios moters. Per mokinių atostogas Greisei buvo leidžiama į darbą dvare atsivesti ir savo šešiametį sūnų. Robis išlandžiojęs ne tik vaikų kambarį, bet ir visas kitas rūmų dalis, kur tik buvo įleidžiami vaikai, taip pat visą teritoriją aplink pastatą. Jo pagrindinis laipiojimo po medžius draugužis buvo Leonas, o Sesilija buvo jo jaunesnioji sesutė, kuri patikliai laikydavosi įsitvėrusi jo rankos ir leisdavo jam pasijusti nepaprastai protingam. Po keleto metų, kai Robis laimėjo stipendiją vietos pradinėje mokykloje, Džekas Teilisas žengė pirmąjį ilgalaikio patronavimo žingsnį ir sumokėjo už jo uniformą bei vadovėlius. Tai buvo tais metais, kai gimė Brioni. Po sunkaus gimdymo prasidėjo ilga Emilijos liga. Greisės darbštumas jai pelnė tvirtas socialines garantijas: per tų metų — tai buvo 1922-ieji — Kalėdas Leonas, ant galvos užsimaukšlinęs cilindrą ir apsimovęs jojiko kelnėmis, atėjo į Greisės namelį nešinas žaliu voku nuo savo tėvo. Laiške buvo pranešama, kad namelis nuo šiol yra jos nuosavybė, nepriklausomai nuo to, ar ji dirbs Teilisų dvare, ar ne. Tačiau ji ir toliau dirbo pas Teilisus, pareigų sąrašą papildydama namų ruoša, kurios, vaikams augant, darėsi vis daugiau. Jos išskirtinė pareiga būdavo specialus, „proginis“, paviršių blizginimas.