Элис Тайтл - Romeo

Versta iš:

Elise Title

ROMEO

Bantam Books

ISBN 9786090104125

Copyright © 1996 by Elise Title

All rights reserved

Viršelio fotografijos:

© Dece11 | Dreamstime.com

© conrado | Shutterstock.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Kupčinskienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė

Redagavo Danutė Gadeikienė

Korektorė Giedrė Bulatovienė

Viršelio dailininkas Donatas Gendvila

Maketavo Albertas Rinkevičius

Vyrui Jeffui,

pavergusiam mano širdį

Norėčiau padėkoti už pagalbą ir paramą: San Francisko policijos žmogžudysčių skyriaus detektyvams ir prokuratūrai, psichologėms Deannai Spielberg ir Annai Salter, socialinės pagalbos psichiatrams Marilynai ir Billui Dawberams, gydytojams Tedui Spielbergui ir Josephui Schwartzui, advokatams Joanai Rosenberg Ryan, Thomui Ryanui ir Howardui Zaharoffui, draugei Marilynai Breselor, seseriai Jane Atkin, taip pat vyro seseriai Jacquelinai Title, atkakliai tyrėjai.

Ypač norėčiau padėkoti draugei ir agentei Helenai Rees, užsienio teisių agentei Lindai Michaels, Jeffrey Reesui ir visiems puikiems „Bantam books“ žmonėms, Irwynui Applebaumui už šiltą priėmimą leidykloje, redaktorėms Nitai Taublib ir Kate Miciak už puikius pasiūlymus, nurodymus ir nuoširdų dėmesį mano darbui.

Su meile dėkoju tėčiui Irvingui Kaplowitzui, vaikams Davidui ir Rebeccai, ypač vyrui Jeffui Title, kuris ne tik pasidalijo savo milžiniška patirtimi, įgyta dirbant kalėjimo ir Reabilitacijos centro psichologu konsultantu, bet ir ilgas valandas redagavo mano romaną, drąsino mane ir priversdavo nusijuokti, kai man labiausiai to reikėjo.

Pasidavimas nesipriešinant – tai sustingimas, tuštuma, dygliuota juodoji skylė ir mirtis. Tačiau yra dar viena gundanti pasidavimo galimybė – pasiduoti keršijant.

M. R. dienoraštis

Įžanga

Laukimas apčiuopiamas. Jis po oda, galvoje, pulsuoja visame kūne – kojų pirštų pagalvėlėse, tarp šlaunų, krūtyse, liežuvyje, netgi vokuose. Vibruoja miegamajame, skverbiasi į jos šaltą rausvai balkšvą kokoną. Ji jaučia, kaip tylų barbenimą keičia negailestingas plakimas, išjudinantis neišvengiamą chaosą. Ar bėgtų nuo jo, jei galėtų? Ne! Be chaoso pragaro prieangyje ji jaustųsi bejėgė.

Vienintelė bėda – kaltė. Ji negailestingai smelkiasi, pūva, opos negyja. Žinoma, jos rūpestingai paslėptos. Ji įžvalgi, neišsiduoda. Sąmyšis nuslopintas. Sutramdyta jėga rūpestingai saugoma už jai nubrėžtų ribų.

Niūniuodama lopšinę, atklydusią iš senų laikų, raudonai nulakuotais nagais ji lėtai braukia per nedideles savo krūtis. Skausmas – išsigelbėjimas. Tik jis sustabdo pašėlusiai įsisukusias mintis. Tik jis nuslopina sutrikusios psichikos kritiką. O kieno psichika nesutrikusi?

Ryškiai lakuoti nagai sminga į minkštą kūną, artėja prie spenelių, palikdami raudonus rėžius baltoje odoje. Speneliai stangrūs, gelia nuo laukimo. Nestipriai pirštais juos sugnyba, pasuka. Kai plaučiai prisipildo oro, nuo netikėto duriančio skausmo užgniaužia kvapą. Jai tik trisdešimt šešeri, negali būti infarktas. Ji puikios formos, kasdien žaidžia tenisą, valgo neriebų maistą, prieš mėnesį tikrinosi – sveikut sveikutėlė. Tai kas čia? Ji žino!

Sąžinės priepuolis, užgriuvęs lyg uraganas. Nekenčia šio jausmo!

Atsargiai, Melane. Nori peržengti ribą? Neprisidaryk bėdos! Netgi žemė gali išslysti iš po kojų.

Dešinys spenelis, kurį stipriau sužnybo, dilgčioja. Ji sutelkia dėmesį į skausmą, tegul apima ją visą, apvalo, trumpam nuslopina jausmus, išvaro piktąsias dvasias.

Prakaitas pamažu džiūsta nuo kūno, pro langą plūsteli šaltas spalio vėjas, ant San Francisko leidžiasi nakties migla ir sugeria gatvės garsus. Delčia, ir dangus niūrus…

Į duris stipriai pabeldžia. Ji suakmenėja. Viskas sustingsta, ji net nekvėpuoja. Greit susitvardo, atsistoja prieš didįjį veidrodį miegamajame, šaltai, dalykiškai nužvelgia save. Rūpestingai išsirinkti drabužiai. Rausvi šilkiniai vyriško kirpimo marškinėliai, švelnios laisvai krintančio juodo šilko kelnės, basnirčia įsispyrusi į juodas basutes. Atrodo elegantiškai, bet šiek tiek ir žaismingai, gundomai. Persibraukia šukomis tankius, lygius kaštoninius plaukus, krintančius iki pečių. Dar kartą save įvertina. Taip, ji pasiruošusi.

Net kai apsisuka galva ir ji susvirduliavusi atsiremia į sieną, tik ironiškai nusišypso. Svaigulys greit praeina – nugali jį. Pajėgia. Neverta jaudintis. Ji nusišypso. Chaosą, įgijusį pavidalą, ji suvaldys.

Įžengia į svetainę, apžvelgia kritiškai, kaip moteris visad pasiekianti užsibrėžtą tikslą. Kambarys, kaip ir visas Ramiojo vandenyno aukštumų Viktorijos stiliaus namas, apstatytas skoningai ir elegantiškai. Jokios netvarkos. Tinkuotos švelnios persikų spalvos sienos, langus dengia tiko medienos žaliuzės, blankus marokietiškas kilimas – gelsva, tamsiai ruda, pilka spalva ant baltų ąžuolinių grindų. Viena priešais kitą dvivietės kušetės, aptrauktos karameliniu šilku, pušinis staliukas, ant jo vaza su chrizantemomis, dvi krištolinės taurės. Didelė lango niša puikiai tiktų kambarinėms gėlėms, tačiau jai nesiseka jų auginti, todėl gėlių čia nėra – nenori matyti, kaip gyvas daiktas lėtai miršta jos rankose.

Jaučia sielvartą ar neviltį dėl to? Nežinia. Kartais viskas taip susipynę.

Durų skambutis tyli, bet ji žino: jis stovi prieangyje ir kantriai laukia. Ji tyčia delsia. Kaip ir jis. Ji tuo įsitikinus. Jau vien ši mintis sujaudina.

Atidarydama duris ji šypsosi. Skuba paslėpti jausmus, suvokia, kad persistengė.

Jis nekrusteli, nesutrikęs žiūri į ją, veidas bejausmis. Tabula rasa.

Žvilgsnis užkliudo paketą jo rankose. Šampanas. Įdomu. Provokuoja. Tariamas žaismingumas. Ji liaunasi. Šįkart neanalizuos.

Jie sėdi ant kušetės, jis žiūri, kaip ji geria šampaną iš krištolinės taurės. Iš akių mato, kad jis patenkintas. Tyliai groja džiazas – Branfordas Marselis. Šviesa blausi, dega žvakės, nuotaika maloni, romantiška. Siurbčiodamas šampaną, žaidžia jos plaukų sruogomis.

Ji vogčiomis seka laiką. Kai jis čia, baimė dingo. Pasitiki juo. Jis – lyg didelės simfonijos dirigentas, ji – paklusnus instrumentas jo rankose.

Švelniai glosto jai skruostą. Glamonė lyg parako užtaisas.

– Šįvakar tu panaši į mažą mergytę, – sako jis.

Ji nustebinta, bet patenkinta.

– Į mažą mergytę?

– Mėgini nuslėpti, bet nepajėgi.

Jis ją apkabina, švelniai palenkia galvą ant savo peties. Jie sėdi tylėdami, mirgant žvakėms, ir klausosi Marselio saksofono.

Preliudija.

Ji prie grotuvo, keičia plokštelę. Nežino, ką išrinkti. Jis prieina. Ji nori atsigręžti, jis suima jos pečius ir sulaiko. Kai atleidžia rankas, ji paklusniai lieka nusigręžusi. Jo pirštai gundydami perbėga nugara iki sėdmenų. Įsivaizduoja, kaip jis šypsosi pajutęs, kad ji be liemenėlės ir kelnaičių po laisvais drabužiais, bet nepasuka galvos įsitikinti, ar teisi. Paklusnumas taip jaudina…

Jis išpeša iš kelnių jos marškinėlius, pakiša vėsias rankas, delnais paliečia nugarą, perbėga pirštais per nugarkaulį. Ji stovi sustingusi, laukdama.

– Išrink ką nors geidulingo, – sumurma jai į ausį.

Ji nori prisispausti, trintis jam į tarpkojį, pajusti, ar ten kieta, bet paklūsta tingiam nustatytam ritmui. Jai patinka jo stilius. Jie vienas kitą gerai supranta.

Išrenka Bobą Marlį. Iš garsiakalbių sklinda erotinės bangos. Ji ritmingai linguoja, užsimerkia, įsitikinusi, kad susivaldys. Jis puikus kelionės vadovas.