Элис Тайтл: Romeo

– Pasitikėk manimi, Melane. Patenkink savo smalsumą.

Ji žiojasi prieštarauti, bet žodžiai lieka neištarti.

Jis švelniai šypsosi kišdamas jai šalikėlį lyg dovaną. Akys akimirksnį susitinka. To pakanka, kad jis suprastų – prasideda naujas žaidimas.

Galvoje kala lyg kūju. Vos pajėgia ištverti tokią padėtį – surištas kūnas persikreipęs. Maudžia žandikaulį, atrodo, kad dantys tuoj iškris iš dantenų. Negana to – jis kankina ją, kone sukeldamas orgazmą rankomis, burna, tik ne peniu.

Jaučiasi sugniuždyta ir pažeminta, kad leidžia taip pasibaisėtinai elgtis, netgi dėl to, kad nenori jo stabdyti. Bet privalo. Kitaip praras tikrovės pojūtį, puls į bedugnę, įtrauks ir jį.

– Atrišk mane, skauda.

– Maniau, kad trokšti patirti skausmą, Melane.

Suspaudžia širdį. Manė, kad jis paklus.

– Tai nejaudina nė vieno iš mūsų, – gudrauja ji.

Jis šypsosi. Žino tiesą.

Sunkiai alsuoja ir virpa ant marokietiško kilimo svetainėje, vis dar surišta, čiurnos ir riešai nutirpę, nepakenčiamai skauda nugarą, oda raudona, nudraskyta, rumbuota, baisiai sučaižyta.

– Sakyk, – kužda jis, glostydamas subraižytą jos skruostą. – Ar dar nori manęs, Melane? Sakyk tiesą.

Ji nepajėgia atsakyti, jau nebeskiria, kur tiesa ir tikrovė, skęsta sumaišties ir chaoso jūroje.

– Dar šampano? – lyg niekur nieko klausia jis.

Ji purto galvą. Gėrimas sudirgins kraujuojančias lūpas. Kūnas isteriškai virpa.

– Padarykim pertrauką, – siūlo išspausdama šypseną. – Atvėskim. Pamiršom vakarienę. Pavalgykim, o paskui…

Jis nekreipia dėmesio. Atsiklaupia šalia, prispaudžia krištolinę taurę prie lūpų.

Ji purto galvą.

– Prašau…

Jis tvirtai sugriebia jai už sprando, pila į burną šampaną. Ji springsta, kosi, išspjauna. Įtūžusi.

Jis šiltai, meiliai šypsosi, o akys tuščios. Akys – sielos veidrodis, taigi atrodo, kad šįvakar siela jį paliko. Ir ją.

Jis pakyla, prieina prie grotuvo, peržiūri kompaktines plokšteles, randa norimą, uždeda, šypsodamasis atsigręžia. Kambarį užtvindo Geršvino „Žydrosios rapsodijos“ garsai.

– Klauseisi jos, Melane? Bet dabar viskas kitaip. Kodėl Romeo kaip tik ją grodavo aukoms? Buvo įdomu, tiesa?

– Taip, buvo įdomu, – jos balsas tik švokštimas.

Jis pakeičia temą.

– Jos išsipasakodavo jam tamsiausias fantazijas. Taip pat noriai kaip tu. Ir susijaudindavo visai kaip tu, Melane.

Ką jis kalba? Jis negali žinoti, ką tos moterys pasakodavo tam maniakui prieš jas nužudant. Jis žaidžia su ja. Bet šito jau per daug.

Staiga pastebi, kad jis su permatomomis chirurgo pirštinėmis. Kada jas užsimovė? Ji taip nutolusi nuo tikrovės, kad nežino – gal visą laiką jomis mūvėjo?

– Ne,– suaimanuoja ji, griebiasi šio neiginio lyg gelbėjimo rato.

Aš pažįstu šį žmogų, pasitikiu juo. Tai žaidimas. Tik žaidimas.

Jis pasilenkia taip arti, kad ji užuodžia iškvepiamą šampano kvapą. Užuodžia jo jaudulį.

– Romeo, kodėl vis dėlto Romeo? – kužda jis, švelniai suėmęs jos smakrą. – Romeo čia, Melane.

Mirtinas dūris. Paskutinis smūgis jos saviapgaulei. Ji nebesivaldo. Išsiveržia skausmo dejonė. Nepajėgia kvėpuoti.

Nuogas, šaltas siaubas trenkia kaip žaibas.

Jo penis kietas kaip akmuo. Nenuostabu kodėl. Įžymioji psichiatrė Melanė Rozen, svarbiausioji ekspertė, nagrinėjusi nuodėmingas priežastis, vertusias maniakus žudyti. Kas galėjo pamanyti, kad galų gale ir ją pačią pražudys jos nuodėmingumas.

Jos keliai skaudžiai remiasi į kilimą. Jis sėdi ant kušetės. Glosto penį, spausdamas jos galvą prie klubo. Ji nepajėgia priešintis. Žino, neverta.

– Buvau sujaudintas, kai laidoje „Peržengus ribą“ pavadinai mane Romeo. Žiaurus psichopatas, suviliojantis aukas ir vagiantis jų širdis. – Jis nusijuokia. Žeidžiantis juokas. – Puikiai atrodai per televiziją, Melane. Mačiau visas laidas. – Jis mąsliai žvelgia į ją. – Įdomu, ką dabar tiems tešlagalviams žiūrovams apie mane pasakytum? Būtų šaunus spektaklis, Melane. Liudytojo ataskaita – „Naktis su Romeo“. Reitingai pašoktų iki debesų. – Jis glosto save lyg apimtas transo.

Ji rami, trokšta, kad jis ilgiau kalbėtų, duotų daugiau laiko.

– Labai patiko tavo versija apie aukų širdis. Kad pasiimu jas, norėdamas regėti merginas gyvas savo iškrypėliškose mintyse. Kai širdys pradeda pūti, pakeičiu seną dvokiančią širdį nauja. – Jis išsišiepia. – Gerai sugalvota, Melane. Melas, bet geras.

– Iš tiesų kalbėdavau apie skausmą, – ramiai sako ji. – Skausmą, sumišusį su įniršiu, ir nepakeliamą norą jaustis galingam ir visa valdančiam. – Ji žino, kad dabar analizuoja ne tik jį.

– Bet kitą vakarą išspjovei tą banalią nesąmonę apie Edipo kompleksą. Pigus triukas, Melane. – Jis sardoniškai šypsosi, bet pasukusi galvą mato, kad jis jau pasiekė prieblandinės sąmonės būseną.

– Vaikai labai jautrūs, – sako ji. – Juos daug kas žeidžia, vėliau tos nuoskaudos užgniaužiamos.

Jis nuslysta ant kilimo, išsiblaškęs liečia jos šlaunis. Ji stengiasi neparodyti jokios fizinės reakcijos.

Prispaudžia lūpas prie jos šlapių plaukų, pirštai įsmunka į ją. O siaube, ją apima neviltis, suvokia, kad viduje ji vis dar drėgna. Jis šypsosi. Nė kiek nesistebi.

– Tu tokia pat kaip kitos šliundros.

– Ne, aš ne tokia, – ji girdi maldavimą savo balse. Negera gaida, bet nieko negali pakeisti. – Tu mane pažįsti. Jauti… kažką. Tu nenori to padaryti… man.

Jis šiurkščiai ją atstumia. Išpiltas prakaito atsiremia į kušetės koją ir nusišypso. Ji pamano, kad jis jau išsiliejo, sukėlė sau ramų orgazmą. Viliasi, kad jos pasigailėta.

Tačiau ne – kietas, kaip akmuo. Sugriebia jos smakrą, prisitraukia galvą.

– Ištark mano vardą – Romeo. Noriu išgirsti iš tavo lūpų, kekše.

Mato įniršį jo akyse. Neranda už ko užsikabinti. Apima siaubas. Beveik kliedi iš skausmo ir baimės. Nevalia pasiduoti. Reikia rasti išeitį. Ji visada rasdavo. Turi sugalvoti ir dabar.

– Man buvo gera, – ramiai sako.

– Žinau. Visoms buvo gera, – jis tą ištaria taip atsainiai, kad visi plaukeliai pasistoja ant jos sučaižyto, nuogo kūno. – Kurį laiką. Paskui norėdavo liautis. Kaip tu. Paleistuvės, apsimetėlės, kekšės. Jei negali sumokėti – nelošk.

Apima gniuždantis nusivylimas, bet pasistengia jį nugalėti. Kas tai – ar pašėlęs noras likti gyvai, ar laimėti šią valios dvikovą? Sunku pasakyti.

– Tu pavargai, – švelniai sako. Tačiau ji pati išsekusi. – Kiekvieną kartą galvoji, kaip sustoti. Nori liautis. Paskui nekenti savęs.

O kaip aš pati? Ir neapykanta sau?

Jis pralinksmėja.

– Daktare, čia pasimatymas, o ne terapijos seansas.

– Man tikrai rūpi, žinau, kaip kenti…

Jis sukikena.

– Manai esanti tokia gudri, tokia įžvalgi… Manai žinanti tiesą apie mane. Tu… nė… velnio… nežinai… kale!

Jis prieina arčiau, prispaudžia prie jos šlaunies penį – standų, šaltą, drėgną. Atsiremia į sofą, užsimerkia ir niūniuoja pagal muziką.

– Romantiška? – šlykščiai šaiposi.

Ją pykina. Iš siaubo skrandyje surūgo šampanas.

– Man bloga…

Jis nekreipia dėmesio. Išeina. Grįžta niūniuodamas. Glamonėja jai šlaunį, glosto plaukus.

Ji užuodžia šlykštų dvoką. Galvoje skamba jo balsas. Kai širdys pradeda pūti, pakeičiu seną dvokiančią širdį nauja…

– Prašau… Man tikrai bloga. – Ją tampo traukuliai.